Knyga, menanti svarbiausius Lietuvos įvykius

Penkeri metai fotografavimo, dar vieni – ruošimo, trys keturios valandos spausdinimo, ir netrukus rankose laikysime svarbiausius Lietuvos įvykius menančią knygą. Albume "Lietuva 1988–1993" fotomenininkas Romualdas Požerskis dalijasi įspūdingiausiais to meto kadrais.

Atrinko trečdalį

"Nuėjau į studiją, pasiėmiau fotoaparatą, susidėjau objektyvus. Pradėjęs dėti juosteles į dėžutes pasijutau kaip kareivis, kuris prieš mūšį dedasi kulkas", – prisiminė R.Požerskis, kaip 1991-ųjų naktį, kai buvo užimtas Televizijos bokštas, paliko namie verkiančią žmoną ir į Vilnių išvažiavo fotografuoti.

Tuos Lietuvai svarbiausius penkerius metus fotomenininkas visuomet stengėsi būti reikiamu laiku ir reikiamoje vietoje, kad galėtų įamžinti ypatingą ir dabar tuos išgyvenimus atkuriančią akimirką.

Iš 18 tūkst. kadrų, padarytų 1988–1993 m., R.Požerskis nuskenavo 1 300, iš kurių kartu su menotyrininku Tomu Pabedinsku atrinko 400. Į albumą sudėtas simbolinis skaičius fotografijų – 313.

Kirbėjo mintyse

"Mintis išleisti knygą kilo prieš dešimt metų, kai Vokietijoje rengiau parodą, skirtą SSRS kariuomenės išvedimui iš Lietuvos teritorijos dešimtmečiui. Tuomet tekstą rašęs Vytautas Landsbergis suklydo ir įžangoje vietoj žodžio "paroda" parašė "knyga", – fotomenininkas informaciją ištaisė, bet ta klaida jam įstrigo atmintyje.

Kol prieš keletą metų Mindaugas Kavaliauskas, į fotografijų festivalį įtraukęs R.Požerskio nuotraukas iš 1991 m. sausio mėnesio, paragino fotomenininką greičiau išleisti albumą, kol dar yra tą laiką žyminčios asmenybės kaip V.Landsbergis ir Valdas Adamkus.

Ilgai nelaukę knygos sudarytojai nuvažiavo pas V.Adamkų ir paėmė iš jo interviu. Savo prisiminimais taip pat pasidalijo V.Landsbergis, Algirdas Kaušpėdas, Veronika Povilionienė, Antanas Terleckas, Rimantas Dichavičius ir kiti tą laikotarpį menantys žmonės. Pratarmę rinkiniui skyrė Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Nugalėjo baimę

"Albumas, be abejonės, turi istorinę vertę, tačiau man jis taip pat padėjo atpažinti to laiko emocijas. Tuos įvykius prisimenu tik miglotai iš ankstyvos jaunystės, todėl man įdomu buvo ne tik dokumentacija, bet ir išgyvenimai. Tai ne vien spaudos fotografija, bet ir žmonės, ne tik patys įvykiai, bet ir kas vyko prieš juos ir po jų", – sakė menotyrininkas T.Pabedinskas.
Anot jo, R.Požerskio kūrybinis metodas, kai fotografuojami ne tik įvykiai, bet ir užkulisiai, ryškus ir šiame albume.

"Yra masė žmonių, yra pagrindiniai įvykiai ir yra daug detalių. Reikia būti laiku ir vietoje, kad pagautum kadrą. Gali visą dieną sėdėti ir nieko nepadaryti – jei neatsidursi ant to stogo reikiamu metu, nieko nebus", – R.Požerskis rodo nuotrauką, kur minia aikštėje fotografuota nuo šalia esančio pastato stogo.

Ar nebuvo baisu rizikuoti savo gyvybe dėl auksinių kadrų? "Vienas žmogus man tada pasakė: tu čia ilgai nebūk, nes esi taikinys. Tik tada, kai Rygoje pradėjo žudyti žurnalistus, supratau, ką turėjo mintyje Cartier Bressonas sakydamas, kad fotografas yra ne tik šaulys, bet ir taikinys", – nepaisant to, albume sudėtos nuotraukos rodo, kad R.Požerskio apsisprendimas būti įvykių centre nugalėjo baimę.

Sudėjo ne viską

Lietuvos fotomenininkų sąjungos (LFS) Kauno skyriaus leidžiamas 288 puslapių, 313 fotografijų albumas "Lietuva 1988–1993" pasirodys dar šių metų pabaigoje.

Į albumą nepakliuvo spalvoti tuo laiku fotografuoti kadrai, kuriuos R.Požerskis žada publikuoti kitoje knygoje. Taip pat nepateko 1991 m. sausio 13-osios rytą morge fotografuoti palaikai, kurių nuotraukos tuo metu buvo spausdinamos užsienio spaudoje kaip brutalumo, žmogaus paniekinimo ir žudymo įrodymas.

Kiti nauji LFS leidiniai: Vytauto V.Stanionio "Nuotraukos dokumentams", Vito Luckaus monografija, Antano Sutkaus "Lietuvos žmonės", Vytauto Pletkaus "Tuštėjimas".