Pasaka gali būti tikra istorija. Ir atvirkščiai

1946-aisiais Vilijampolę užliejo didžiausias Kauno istorijoje potvynis. Močiutė šį įvykį pamena labai išsamiai, nors tuo metu jai tebuvo vienuolika. Ji pamena lengvus, baltus naktinukus, kuriais vilkėjo, sušlapusius nuo ledinio vandens, komodą, ant kurios užsilipusi stengėsi apsisaugoti nuo grėsmingai pakilusio vandens. Atsimena ir šventą paveikslą, kurio prašė, kad ją išgelbėtų. Iš atminties jai neišnyksta vaizdas, kaip greta gyvenusi kaimynė stengėsi užlipti ant savo namo stogo, jai į kojas kabinosi vyras, taip pat stengdamasis išsigelbėti, tačiau jiems nepavyko. Močiutė vis dar girdi mūkiančias karves, besistengiančias nutraukti grandines, kuriomis buvo pririštos, ir skalijančius šunis. Ji jaučia nušalusias kojas. Kartą prisiminusi šią istoriją, ji atsivėrė: nuo ano meto bijo lietaus.

Tačiau visa tai patyrusi, močiutė vis tiek nenorėjo palikti savo prisiminimų ir persikelti kur nors kitur. Taip ir liko Vilijampolėje.

Kūrėjos vaikščiojo siauromis gatvėmis, ieškodamos, kuris medinukas norės užmegzti pokalbį. Kiekviena, atradusi savo laikiną būstą, atskleidė jo istoriją.

Susipažindama su tęstiniu tarpdisciplininiu projektu "Kurk. Istorija. Dabar" ir jo paroda "Kitame krante", kurioje dalyvaujančios menininkės reflektavo Vilijampolės mikrorajoną, galvojau, ką asmeniško atras jame kūrėjos, kokias istorijas pasakos, o gal jas sukurs?

Projekte dalyvavusios Lina Morkūnaitė-Vilkelienė, Milda Žemaitienė, Milda Sadauskienė, Laura Slavinskaitė, Rūta Velykytė, Nerija Karpavičienė, Greta Alice, Donara Manukian lokalizavosi toje Vilijampolės dalyje, kurioje daugiausia išlikosios medinės architektūros. Kūrėjos vaikščiojo siauromis gatvėmis, ieškodamos, kuris medinukas norės užmegzti pokalbį. Kiekviena, atradusi savo laikiną būstą, atskleidė jo istoriją.

Keramikė N.Karpavičienė atsigręžė į senstantį mikrorajono veidą. Pasikalbėjusi su Vilijampolės gyventojais, surinko jų atsiminimus į knygą. "Užmezgusi dialogą su mikrorajono gyventojais, buvau sujaudinta jų šviesių prisiminimų apie namus ir juose išgyventas akimirkas. Tai mane įkvėpė nulipdyti keraminius šeimos židinėlius – namukus, kurie skleidžia šių prisiminimų šviesą ir šilumą. Išgirsti ir įsiklausyti į sutiktų žmonių istorijas padeda albumas, kuriame Vilijampolės gyventojų nuotraukos, jų pačių rašyti laiškai. Kūrinio idėją reziumuoja Vilijampolės Šv.Juozapo bažnyčios kunigo Beno Audriaus Martusevičiaus žodžiai: "Jei širdis ten, kur gyveni – Tu gyveni rojuje", kurie išreiškia paprastą tiesą: rojus yra ne ten, kur rūmai, o ten, kur mylimieji", – aiškina keramikė.

R.Velikytės darbe peržengiama namo, kaip stabilaus objekto, sąvoka. Menininkė atliko tyrimą, paremtą mikrorajono architektūros analize, kuriame akcentavo ryškiai pastebimus laiko ženklus. "Drobėje panaudoti saulėlydį primenantys spalviniai akcentai – tai siekis perteikti romantizuotą žvilgsnį į medinio gyvenamojo namo estetiką, o perregimų architektūrinių detalių dėlionė – tarsi dinamiškas, nuo laiko išblukusių architektūros fotografijų koliažas. Kompoziciją papildantys grafiški elementai – užuominos į rievėtas, gamtos stichijų paliestas ir žmogaus rankų pastangomis į būstą suręstas, medines lentas", – kūrinį dešifruoja R.Velikytė. Užbaigusi šią drobę, menininkė mintimis vis sugrįžta prie Vilijampolės, keldama sau klausimą, kaip mikrorajonas atrodys po metų kitų?

Tapytoja L.Morkūnaitė-Vilkelienė kūriniu žiūrovą nukelia į pasaką. Radvilų g. 1A stovintis namas įkvėpė menininkę sukurti jam istoriją. "Prisijungusi prie projekto, sąmoningai neieškojau informacijos virtualioje erdvėje, nes norėdama pažinti miestą, jo rajonus, mėgstu klaidžioti gatvėmis ir laukti, kol mane kas nors nustebins. Taip netikėtai atradau Radvilų gatvėje stovintį namą. Jis nukėlė mane į pasaką, kurią norėjosi pasekti žiūrovams. Atradusi šį namą, sau patvirtinau, kad Vilijampolėje yra ne vienas unikalus architektūrinis šedevras, kurį reikia prižiūrėti ir saugoti", – atradimais pasidalija tapytoja.

D.Manukian paveikslas – tai metafora, kurioje atsiskleidžia sutiktų žmonių prisiminimai, jų pasakotų istorijų reikšmingumas. Darbe išryškėja pilnas gyvybės, šurmulio rajonas. "Pabendravusi su vietiniais gyventojais, išgirdau įdomių istorijų apie žmones, kurie čia gyveno, puoselėjo savo namus. Dabartyje šie prisiminimai suskamba keistai – lyg kažkieno sapnas ar pasaka. Ar taip tikrai buvo? Nejaugi vietose, kuriose dabar nutiestos gatvės, kažkada buvo tuščios pievos ar žydintys sodai?" – klausia tapytoja. Paveikslu menininkė siekia nukelti žiūrovą į šiltą, ramų vasaros vakarą ir atgaivinti dabar jau seno, griūvančio namo jaunystę, kai jis buvo pilnas žmonių ir jų balsų.

Tapytojai M.Sadauskienei nedideli, spalvoti mediniai namai priminė tuos, kuriuos piešdavo vaikystėje. "Įsižiūrėjus atidžiau, galima matyti, kaip spalvingi nameliai tarsi spiečiasi ir glaudžiasi vieni prie kitų, išsiskirdami iš aplinkos savo paprastumu. Juose regima laiko tėkmė, veikianti mūsų atmintį. Nesustabdoma kaita pažymi šios valandos trapumą, laikinumą", – įspūdžiu pasidalija M.Sadauskienė.

Iliustratyvi, ryškiaspalvė grafikės Gretos Alice darbų serija: "Atrodytų, kad kiekvienas medinis pastatas Vilijampolėje – tai galimybė išmėginti pačius įdomiausius spalvų derinius. Kontrastas, atradimas, dermės ir visiški nesutapimai – nieko nuobodaus ir nė menkiausios užuominos į monotoniškumą. Darbuose mano spalvos kitos, nes leidžiu sau žaisti: violetinis namas su rožinėmis langinėmis, purpuriniu kaminu ir oranžinėmis durimis, o kompoziciją vainikuoja raudonos vinys. Ir aš vis tiek kuklesnė nei tipinis namas Vilijampolėje."

Šių metų nugalėtoja – M.Žemaitienė. Dalyvaudama projekte tapytoja prisiminė laiką, kurį praleido gyvendama rajone. Sugrįžusi čia po šešerių metų, kūrėja pastebėjo socialinę nelygybę, kuri pastebima Vilijampolės architektūroje. "Prieš kurdama eskizus projektui, nuvykau į Vilijampolę be jokios idėjos, pamiršusi viską, kas buvo, kai gyvenau šiame mikrorajone. Norėjau iš naujo apsižvalgyti. Pats mikrorajonas padiktavo, koks bus kūrinys. Čia rastos išmestos medinės lentos – tapo pagrindu darbui: ant jų paviršiaus įamžinau įsiminusius pastatus, jų fragmentus ir kontrastingas eksterjerų detales", – pasakoja tapytoja. – "Po pirmojo "Kurk. Istorija. Dabar" etapo, pasirodė straipsnis "Projektas "Kitame krante" atskleidė Vilijampolės istorijas". Mane sudomino šio teksto komentaras: "Iš pateiktų kūrinių susidaro įspūdis, kad Vilijampolė – šiukšlynas, o "Kaunas tvarkosi" to mikrorajono dar nepastebėjo." Noriu oponuoti šiai nuomonei. Nesinorėtų, kad "Kaunas tvarkosi" sutvarkytų ar sunaikintų savitą mikrorajoną. Juk ne tik tai, kas tobula ir atitinka standartus, yra gražu. Šis mikrorajonas pasakoja nuostabią ir įdomią savo istoriją, kuri yra trapi kaip ir tie mediniai nameliai."