Paslaptingas gamtos gurmano kabinetas

Žmonės gyvena skirtingu laiku ir kiekvienas turi savitas jo skaičiavimo sistemas, todėl vieniems jis bėga greitai, kitiems – slenka ar yra sustojęs. Norėdami jį įprasminti, žmonės pradeda skaičiuoti laiką įvykiais. Tačiau tie patys įvykiai, nutinkantys, pavyzdžiui, dviem žmonėms esant toje pačioje erdvėje, ištinka juos skirtingu laiku, priklausomu nuo kiekvieno asmens individualaus laiko suvokimo. Paradoksalu, siurrealistiška. Būtent skirtingas laiko matavimas yra prasilenkimų tarp žmonių priežastis, dėl kurių neįvyksta susitikimai.

Susitikimo momentas, lankantis Aušros Vaitkūnienės parodoje "Gamtos gurmano kabinetas", vykstančioje galerijoje "Meno parkas", yra svarbus. Tiksliau, atsakingai ir kruopščiai sudėliota erdvė, kurioje jis įvyksta, nes su menamu gamtos gurmanu susitikti nepavyko. Prasilenkta. Tačiau jis paliko daug poetiškų raštelių, kolbelių su paslaptingais turiniais, įvairių daiktų, piešinių, baldų, netgi maisto. Visi rekvizitai – tarsi pėdsakai, paslaptingi ženklai, kuriuos skaityti, apžiūrėti ir ištirti kviečia parodos autorė.

"Gamtos gurmano kabineto" įvardijimas paroda yra per ankštas. A.Vaitkūnienė šią instaliatyvią erdvės scenografiją vadina kabinetu, tačiau galbūt būtų galima dar išplėsti apibūdinimą – pavadinti inscenizuota prasilenkimų laboratorija. Dėl to, kad čia yra analizuojamas publikos gebėjimas įsitraukti į autorės suformuotą tyrimų lauką, atliekant įvairius bandymus, pagrįstus vizualių priemonių (rekvizitų) panaudojimu. Bandymai tiria asociatyvaus mąstymo progresyvumą, pateikiant žiūrovui iš pradžių piešinius, vėliau – daiktus ar abstrakčius objektus, sietinus su objektyvia realybe – mišku, kuris tuojau pat žiūrovo sąmonės gali būti transformuojamas į paslaptingą, nepažinią teritoriją, vaikystės pasakų vyksmo lauką ar foną laisvalaikiui leisti.

Čia svarbiausias, žinoma, žmogus – žiūrovas. Pirma asociacija kuri susiformuoja vaizduotėje išgirdus žodį kabinetas, – sterili, griežta, uždara erdvė. Galerija asocijuojasi su atvirumu, laisve. Tačiau abi šios, iš pirmo žvilgsnio, skirtingas savybes turinčios erdvės yra susietos jose besilankančio asmens. Kabinete – mokslininko, parodoje – žiūrovo. Abu stengiasi išsiaiškinti, suprasti, atrasti – ištirti. Veiklų metodai skirtingi, o rezultatas nėra svarbiausi, nes koncentruojamasi į procesą, ieškojimus, klaidas, lemiančias naują santykį su supančia aplinka, priartėjimą prie paslaptingų joje vykstančių procesų.

Dėl šios priežasties parodoje svarbus erdvių susikirtimas: kabineto aplinkos perkėlimas į galerijos erdvę. Daugybe objektų užpildyta ekspozicijų salė yra svetima jiems teritorija. Jų nepapildanti, neišplečianti konteksto, o tiesiog būnanti pjedestalu. Iš kitos pusės, kabinetas yra tokia eklektiška daiktų visuma, kad ją reikia išskaidyti, atskiriant vienus eksponatus nuo kitų, kad kiekvienas būtų pastebėtas, surastas.

Tad viena kitai prieštaraujančių erdvių kombinacija ir joje veikiantis žiūrovas, atliekantis bandymus tol, kol yra A.Vaitkūnienės kurtoje erdvėje, tampa personažu, su kuriuo prasilenkti galima tik paslaptingame gamtos gurmano kabinete.


Kas yra miškas? Atrodo, keistas klausimas. Juk mišką žino visi. Tikriausiai pasakysite, kad tai plotas, kur auga daug medžių. Tačiau, jeigu medžių auga daug, bet jie toli vienas nuo kito, tai dar ne miškas, o retmė. Jeigu medžių daug, bet jie užima nedidelį plotą, tai irgi ne miškas, o giraitė.

Kas yra paroda? Žiūrovai jau įpratę, kad tai galerijos sienos, nukabinėtos ar instaliuotos meno kūriniais. Jei kūrinių daug ir jie nesukuria įtaigos, tai dar ne paroda. Jei kūrinių daug, bet jie tik imituoja pasaulį, neužmegzdami ryšio su žiūrovu, tai taip pat ne paroda.

Čia yra ne paroda, o kūrinių, daiktų ir t.t. kabinetas, talpinantis mano pastebėjimus, mintis ir jausmus apie gamtą ir pasaulį. Kabinetas, tapęs atviru žiūrovams, perkeltas iš mano dirbtuvės ir namų, kad būtų galima bendrauti, kalbėtis ir juokauti. Ir jei taip atsiras naujų įžvalgų, idėjų ar minčių, tai šis kabinetas galės tapti paroda.

Galerijos erdvėje reikėtų ieškoti paradoksalių sugretinimų, pateiktų tekstų turinyje ir vaizdiniuose. Čia nestokojama žinomų citatų iš meno istorijos, tačiau jos pateikiamos su tam tikra bravūra, kuri įgalina nusišypsoti. Kabinete kuriamas erdvėlaikis neorientuotas į vieną prasmės centrą, bet nėra ir chaotiškas. Nuo mokslinės poetinės sintezės iki informatyvaus magiškojo realizmo naivumo, jausmų analizės iki utopinių vizijų – tai bandymas žiūrovui primesti sprendimus, kuriuos jis intelektualiai suvoktų kaip nebūtinus ir atrastų savo įžvalgas ir vizijas.

Aušra Vaitkūnienė, 2017


Kas? paroda "Gamtos gurmano kabinetas".

Kur? Galerijoje "Meno parkas".

Kada? veikia iki kovo 3 d.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Varguolė

Varguolė portretas
Bernardui Saulėnui - be reikalo nevaikštote į komnceptualaus meno parodas. vertėtų - o gal net patiktų. Juk nebūtina suprasti visko paraidžiui. jei matai musmires, mąstyk, ką jos reiškia. O gal kitą kartą ir nebūtina prisikasti iki gelmių - tiesiog akis paganykit, atplėškit nuo išmaniųjų telefonų ir visokių komercinės neva-kultūros renginių. man patinka galerijos - nepatikėsit - dėl to, kad ten gali ramiai pavaikštinėti, ten visada jauku, šilta, o prižiūrėtojos nesikiša - gali apsimesti, kad kontempliuoji meną, bet galvoti apie barščius ar naujo šiltnamio modelį.

Bernardas Saulėnas

Bernardas Saulėnas portretas
Kaip sakytų mano senelis, reikia būti truputį pačiuožusiam, kad suprastum. Nėjau ir neisiu į tokias parodas - tegu jos apsieina be manęs, o aš apsieisiu be jų.

Zuikio ašaros

Zuikio ašaros portretas
Manau, kad geriausio kūrinio rinkimai parodo, koks yra paprastų žmonių skonis ir supratimas. Geriausiu kūriniu išrinktas darbas, kurio prasmę ir vaizdą visi supranta. O tokioje parodoje kaip ši eilinis pilietis pasijunta nejaukiai. Kita vertus - negali pykt, žmogau, gi parašyta "gurmanas". ne visi esame ne tik gyvenimo, bte ir kultūros gurmanai. Vienoks menas visiems "valgytojams", kitoks - "gurmanams".
VISI KOMENTARAI 4

Galerijos

Daugiau straipsnių