Paveikslai, sudėlioti lyg mozaika

Lyg mozaika

D.Kirkutienė baigusi tekstilės specialybę ir tai uždeda žymę jos tapybos darbams – jie tarsi iš mažų skiautelių, lyg išausti, išsiuvinėti ar sudėlioti lyg mozaika, sutelkiant dėmesį į spalvą, jos subtiliausius niuansus.

Spalva menininkei – svarbiausias jos darbų dėmuo. Per ją D.Kirkutienė išsisako arba kontempliuoja: tarkim, dominuojantys ryškūs raudoni tonai sugula į ekspresyvias gėlių formas arba išsilieja erdvėje abstrakcijomis. Pamėgtas tulpės simbolis neretai išeina vien iš gėlės žiedo suvokimo ir virsta karūna, viltimi, pažadu: ne vienas akrilo dažais išaustas paveikslas papildytas ir baltiškais simboliais.

Daug darbo ir kantrybės reikalaujantis tapybos stilius dailininkę jau savaime nukreipia į apmąstymų, susitelkimo sferą. Iš mažyčių kvadratėlių kuriama paveikslo visuma, spalvų šiluma ir šviesa neleidžia forsuoti kūrybinio proceso. Jau vien atsitraukimo būtinybė (paveikslas tapomas iš arti, o jis atsiskleidžia tik iš gerokai didesnio atstumo, kai spalvų mozaika tarpusavyje susipina, praranda aiškius savo kontūrus) verčia menininkę užsimiršus padaryti daugybę žingsnelių arba rasti kitų būdų, kaip tuo pat metu kruopščiai dėlioti spalvinių niuansų mozaiką ir matyti visumą.

Dailė ir literatūra

Per parodos atidarymą D.Kirkutienė prisipažino, kad kruopštus, sutelkiantis dėmesį tapymas jai dovanoja minčių, įvairių siužetų, sugulančių į tekstus, mat dailininkė išbandžiusi ir literatūrinę kūrybos sritį: yra išleidusi novelių knygą "Eilėje prie laimės", kurioje užfiksuotos keturių moterų gyvenimo atkarpos. Aina, Elena, Sofija ir Adelė susitinka eilėje prie laimės. Giliai širdyje jos gyvena laukimu. Autorė įrodo, kad keliaudamos per savo dienas, pripildytas ne vien tylos, bet ir dūzgiančių minčių, moterys ima suprasti, kad laimės nereikia laukti, ji yra čia ir dabar.

Vis dėlto tapyba – menininkės pagrindinė veikla: tapybos paslaptis ji perduoda ir kitiems, jos darbai gana lengvai randa savąjį žiūrovą.

"Kuriu paveikslus pirmiausia žmonėms, apie juos galvoju tapydama, kaip mano darbai atrodys jų namuose, ar suteiks jiems jaukumo, gerų emocijų", – atviravo D.Kirkutienė. Ir išties – moteriški, jaukūs, grakščiai dekoratyvūs paveikslai beregint sušildo į juos žvelgiančiojo žvilgsnį.

Spalvinė begalybė

Kulautuvoje, pušynų ir panemunės pievų apsuptyje užaugusi menininkė Vilniaus dailės institute (dabartinėje Vilniaus dailės akademijoje) įgyjo tekstilininkės specialybę, pradėjo tapyti ant šilko, modeliuoti drabužius. Prieš penkiolika metų su šeima apsigyveno Klaipėdoje, čia ir ėmėsi aliejinės tapybos, buvo priimta į Dailininkų sąjungą.

Iš Klaipėdos atkeliavo ir ši spalvų žaismo, vaiskumo pripildyta paroda. Keliais sluoksniais (visi paveikslai turi savotišką "pamušalą") ant drobės sugulančios spalvos atveria spalvinę begalybę – daugybę kvadratėlių, kuriais dailininkė žadina fantaziją, kuria nuotaiką, sutelkia dėmesį ir drauge atpalaiduoja, ramina: jos paveikslai pilni harmonijos, lengvumo, šilumos. Jie, kaip ir šiuo metu ėmęs karaliauti ruduo, subtiliai, dar atsargiai spalvinantis gamtą ir žmogaus sielą.