Piešinys, kuriame atsispindi siela

Gera pakelti akis į dangų ir klaidžioti po neišmatuojamas platybes. Kartais pasiseka žvilgsniu sugauti vieną kitą krintančią žvaigždę ir sugalvojus norą laukti išsipildymo. Dangus kupinas paslapties ir magijos. Jos daug ir Antano Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje veikiančioje lyrinio abstrakcionizmo atstovu tituluojamo tapybos metro Antano Gudaičio parodoje poetišku pavadinimu "Žmonės žiūri į žvaigždes".

Virpančios linijos

Paroda skirta 110-osioms dailininko gimimo metinėms. Tušu, anglimi, sangina, akvarele, pastelėmis, flomasteriais ir sausa adata atlikti darbai atskleidžia, kad piešimas A.Gudaičio kūryboje užėmė svarbią vietą. Vienuose kūriniuose vyrauja aiškūs štrichai pieštuku, kituose – ekspresyvios spalvinės dėmės, įtrynimai ar chaotiškas, tačiau meistriškai suvaldytas linijų žaismas.

Piešiniai ir estampai kupini gyvasties, emocionalumo ir vidinio, tapytojo perteikiamo motyvo, išgyvenimo. Kūrinių spektras labai įvairus tiek išraiškos, tiek idėjų prasme, tad žvalgantis po parodą neapleidžia nuostaba.

Piešiniai "Sūnus palaidūnas", "Cirkas", "Motina", "Motina su vaiku" sukurti 1931–1932 m. sausa adata. Kūriniuose plona linija virpa, kai kuriose vietose nutrūksta, užvaldo erdvę smulkiais štricheliais, primenančiais dygius šerius. Šiuose darbuose juoda linija žaidžia su balto popieriaus lakšto erdve, sukurdama lengvą, trapią kompoziciją, švelniai praskleidžiančią menininko pasirinktų motyvų grožį ir reikšmę.

Visos gyvenimo spalvos

Stipriu psichologiniu paveikumu ekspozicijoje išsiskiria darbas "Moteris su našta" (1935 m.). Minimaliomis išraiškos priemonėmis perteikiama moters lemtis: rūpintis šeima, laikyti visus keturis namų kampus, nudirbti darbus ir pamiršti savus poreikius. Piešinyje moteris sulinkusi, suvargusi, rodos, galima pajusti jos kasdienybės naštą, vargus, rūpesčius.

Tai bene vienas stipriausių darbų parodoje, kurio tematika aktuali ir dabar. Vieniša figūra tuščioje erdvėje, išraiškingai prabylanti savo poza – kiekvienas parodos lankytojas, sustojęs ties šiuo darbu, ras apie ką pamąstyti.

"Mergina su gėle" (apie 1930 m.) – pakilesnės nuotaikos kūrinys. Skaidriomis, šiltomis spalvomis įamžintas merginos portretas spinduliuoja jaunystę, laimę, nerūpestingumą. Laisvi potėpiai teptuku ir akvarelės perregimumas darbui suteikia lengvumo, atspindinčio jauno žmogaus santykį su gyvenimu, žmonėmis, pačiu savimi.

Tikras spalvų gūsis sugauna bežiūrint į piešinius: "Paukščio ir vyro galvos", "Prie stalo", "Nuotaka", "Žmonės žiūri į žvaigždes", "Kaimo orkestras", sukurtus 1972–1978m.
Pastelėmis, anglimi, flomasteriais nupiešti darbai labai dinamiški. Kompozicijose daug veiksmo, šurmulio, sujudimo. Energingas linijų judesys, spalvinių dėmių dermė kuria pulsuojančios gyvybės įspūdį. Gyvenimas, atsiskleidžiantis visomis spalvomis, virte verda šiuose piešiniuose.

Pirmoji piešinio ekspresija

A.Gudaičio ekspoziciją apėjus kelis kartus pirmasis įspūdis nedingo: jo kūriniuose daug gyvybės ir energijos. Kiekvienas piešinys – savarankiškas, baigtas kūrinys, turintis idėją ir nuotaiką.

Žvelgiant iš dabartinės perspektyvos, piešiniai yra seni, tačiau jų išraiškos turtingumas, emocionalumas, motyvai nurungtų daugelio šiuolaikinių autorių darbus.

Piešinys – apskritai primirštas dailės žanras, daugiau funkcionuojantis kaip parengiamoji kūrinio stadija, kurioje menininkas pasižymi kilusią idėją. Vis dėlto būtent piešinyje esti daugiausia pirminio impulso, kurį dailininkas, stengdamasis baigti darbą, praranda.

Piešinys atspindi ne tik kūrėjo įgūdžius, bet praveria duris į jo vidinį pasaulį, kurį neretai darbo eigoje suniveliuoja pats kuriantysis, kad nebūtų per daug nuogas, per lengvai perskaitomas. A.Gudaitis parodoje "Žmonės žiūri į žvaigždes" atsiskleidžia, leisdamas žiūrovui įlįsti į savo sielą, jei tik tas žiūrovas yra tiek jautrus.