Prisiminimų alternatyvos. Kauno bienalės kontekstai

Nustelbė kitus kūrinius

Daugiausia dėmesio kalbant apie bienalę sulaukia japonų menininko Tatzu Nishi instaliacija "Laisvė". Tai ne tik savo dydžiu geriausiai pastebimas (iškilęs 12 m aukštyje), bet ir labiausiai nevienareikšmis, atviras interpretacijoms bienalės projektas. T.Nishi aplink Karo muziejaus sodelyje stovintį Laisvės paminklą instaliavo iki minimalių detalių rekonstruotą sovietinių laikų virtuvę. Nepriklausomos Lietuvos simbolis, vienas pirmųjų valstybinių paminklų skulptoriaus Juozo Zikaro buvo sukurtas 1928 m., bet sovietinės okupacijos metu buvo nugriautas (1950 m.) ir atstatytas tik 1989 m.

Nepriklausomoje Lietuvoje gimusi karta jau nebeturi asmeninio, betarpiško sovietinių laikų atminimo, todėl ši instaliacija pasitarnauja kaip priminimas, kad ilgą laiką apie Lietuvos nepriklausomybę buvo kalbama tik privačiai, prie virtuvės stalo. Vis dėlto bienalės metu netikėtai ant virtuvinio stalo atsidūrusi Laisvės statula papiktino dalį visuomenės (instaliacija vadinama pasityčiojimu ir pan.).

Dėl emocingo visuomenės dėmesio T.Nishi "Laisvei" viešoje erdvėje daug mažiau pastebimi kiti bienalės projektai (pvz., niekas nekalba apie antrąją T.Nishi instaliaciją) ir renginiai, kurie taip pat svarbūs Kauno ir bendrame nacionaliniame kontekste.

Šiandienos ir praeities paminklų sampratas, atminties ir jos įamžinimo problematiką bienalėje aptarė vykusi Žodinė programa, kur pasisakė pasaulyje žinomi menininkai Horstas Hoheiselis, Andreasas Knitzas, Jochenas Gerzas (visi iš Vokietijos), Masačusetso universiteto profesorius emeritas Jamesas E.Youngas ir kiti dalyviai.

Susipažinimas su Lietuvoje viešėjusių menininkų, kuratorių darbais ir mintimis, tokia šiandien mums opia paminklų tema galbūt paskatintų ir mūsų pačių naujų, ne tokių pasyvių ir uždarų atminties išsaugojimo formų atsiradimą.

Pamiršta dukart

Vienas aktualiausių Kauno bienalės darbų yra H.Hoheiselio ir A.Knitzo instaliacija Sąjungos aikštėje, Vilijampolėje "Perdirbta atmintis". Vilijampolė – senas žydų rajonas – vokiečių okupacijos metais (1941–1944 m.) buvo paverstas getu, kurio beveik 30 tūkst. gyventojų buvo nužudyti, namai sugriauti. Sovietai 1979 m. Sąjungos aikštėje pastatė didelį memorialą komjaunuoliams. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, bronziniai memorialo reljefai buvo demontuoti, o nieko daugiau nebereiškianti ir laiko bei nuobodžiaujančio jaunimo ardoma architektūrinė monumento dalis išliko iki šių dienų. Tačiau šioje vietoje, kaip ir visame buvusiame Kauno žydų gete, iki šiol nėra jokio atminimo ženklo nužudytiems gyventojams.

H.Hoheiselis ir A.Knitzas vidury apleisto memorialo pastatė transportuoti paruoštas tokio pat dydžio kaip ir išvežti bareljefai dėžes, o senose jų vietose pakabino tokio paties dydžio aliuminio fotoreprodukcijas su sugriauto geto vaizdais, kurie dabar jau beveik nesiskiria nuo aptrupėjusio paminklo aplinkos. Vykstant vieno istorinio sluoksnio transportavimo darbams, vieniems griuvėsiams primenant apie kitus, perdirbamoje atmintyje ieškoma vietos gilesniam primirštam istoriniam sluoksniui.

"Perdirbtoje atmintyje", kaip ir kituose šio menininkų dueto darbuose, kurie pačių autorių buvo pristatyti Kaune, netektį primina netektis, tuštuma – tuštumą. Pvz., H.Hoheizelio "Aschrotto fontanas" – 1908 m. priešais Kaselio rotušę, žydų finansininko Aschrotto pastatytas ir nacių pernakt (1939 m. balandžio 8 d.) demontuotas fontanas, apie kurio buvimą ir jo išardymo priežastį jau pamiršo netgi keli gyvi likę liudininkai. Fontanas rekonstruotas 1985 m., tačiau H.Hoheizelio sumanymu jis pastatytas apverstas, aikštėje jo nematyti, jis įsmigęs giliai (12 m) į žemę. Apie pamirštą, po žemėmis likusį istorijos sluoksnį primena ne kokios nors realistiškos formos, o negatyvi paminklo forma ir tik po lankytojo kojomis jaučiamas istorijos vandenų čiurlenimas.

Kaip Kaune pasakojo menininkas, dėl šio projekto buvo daug nepatenkintų žmonių, nes "tiek daug mokesčių ir tu nieko nematai, vanduo tik krenta į skylę", todėl kritikams jis pasakęs, kad fontaną pastatys įprasta forma, ne atvirkščiai tik tuomet, kai kas nors sugrąžins atgal nors vieną ten gyvenusį ir per nacių valdymą neišgyvenusį žydų tautybės asmenį.

Akivaizdu ir nematoma

Vienas antipaminklų (angl. counter-monument) pradininkų, vokiečių menininkas J.Gerzas Kaune, be kitų savo darbų, pristatė ir projektą "2146 akmenų memorialas prieš rasizmą" (1993 m.) Sarbriukene (Vokietija). Miesto aikštę jis išklojo senojo pilies grindinio plytomis, jų dugne išgraviravus mieste gyvenusių žydų vardus, dėl to ši vieta vėliau gavo Nematomo paminklo aikštės pavadinimą.

Tai kūrinys, kuris neturi tikslo įtvirtinti utopinės kolektyvinės atminties idėjos, bet palieka erdvės atsirasti daugialypei atminčiai.

Tuščioje aikštėje paminklo nerandantys lankytojai nustebę suvokia, kad atminties turėtų ieškoti savo viduje, o ne išoriniuose objektuose. Pasak prof. J.E.Youngo (be kitų projektų, jis buvo ir Rugsėjo 11-osios memorialo Niujorke bei Holokausto memorialo Berlyne komisijos narys), kuo labiau mes tikimės, kad paminklai už mus atliks atminties darbą, tuo labiau tampame užmaršesni.

Minėti pavyzdžiai atmeta tradicinę paminklo, monumento formą ir stilių, tai darydami ne dėl madų ar kokio nors perdėto originalumo, atvirkščiai: čia nebeturime ieškoti menininko saviraiškos ar braižo. J.E.Youngo nuomone, tradiciniai paminklai, tarnaudami totalitarinių režimų ideologijoms, yra sukompromituoti negrįžtamai.

Šių statinių didingumo, permanentiškumo idėja susijusi su režimų iliuzijomis, kad jų valdžia bus amžina. Vietoje milžiniškų, aukštai virš stebėtojų pakibusių paminklų, šalia kurių individai atrodo menki ir nesvarbūs, minėti kūrėjai siekia monumentams suteikti žmogišką mastelį, panaudoti erdvę taip, kad "ne didelis akmens gabalas man sakytų, ką galvoti, o kur aš viską turėsiu išsiaiškinti pats". Tai kūrinys, kuris neturi tikslo įtvirtinti utopinės kolektyvinės atminties idėjos, bet palieka erdvės atsirasti daugialypei atminčiai, visoms jos rūšims, nes atmintis yra pačiame žmoguje, o ne sustingusio paminklo formoje.

Taško problema

Vėl prisiminkime T.Nishi instaliacijas Kaune. Pirmoji – "Laisvė" – leidžia lankytojui pajausti istorinį šio paminklo ir jo reprezentuojamų vertybių kontekstą, jį išryškina, atskleidžia. Be konteksto, t.y. be atminties, ši, kaip ir bet kuri kita, skulptūra niekada netaptų paminklu. Japonų menininko instaliacija koliažo technika sujungia kelis istorijos sluoksnius ir sapniškos realybės pagalba sukuria, deja, ne kiekvienam suprantamą tikėjimo laisve metaforą, tikėjimo, kad, kaip ir prieš 30 metų, mes patys galime pasirinkti savo likimą ir ateitį.

Antroji, mažiau žinoma T.Nishi instaliacija Kaune – "Butas nuomai" – nedideliame šiuolaikiškai įrengtame bute išilgai gulinti šiaip ne taip įsprausta Lenino statula kelia klausimą: ar, gyvenant laisvoje Lietuvoje, mūsų kasdienybėje vis dar nešmėžuoja socialistiniu realizmu dvelkianti ideologija, estetika ir galiausiai mąstymas? Gal jau laikas nebekelti praeities ant tradicinių postamentų, o padėti ant jų didelį tašką, kaip tai padarė kitas bienalės menininkas Juozas Laivys ant buvusio paminklo komunistui V.Kapsukui postamento (Vytauto prospekte)?

Kaip akcentavo bienalės svečiai, svarbu ne statyti paminklus, o galvoti apie tai, kokie jie galėtų būti, galvoti apie naujas, ne tokias sustingusias, į mūsų mintis nukreiptas atminties formas.