Savanoris iš Tuniso griauna stereotipus: Kaunas nukonkuravo Lenkiją ir Suomiją

  • Teksto dydis:

„Kur ta valstybė – Afrikoje?“, „Ji Europoje? Ar bent jau priklauso Šengeno erdvei?“ – taip tunisiečio Nader šeima ir draugai sutiko žinią, kad jis metams išvyksta savanoriauti į Lietuvą. Tolimą ir paslaptingą šalį savanorystei pasirinkusį Nader sužavėjo galimybė prisidėti prie Kaune veikiančio laipiojimo centro „Miegantys drambliai“ veiklos. Iki tol nieko apie Lietuvą negirdėjęs vaikinas dabar čia savanoriauja jau septintą mėnesį ir tikina apsipratęs su visais netikėtumais ir keistenybėmis, su kuriomis jam čia teko susidurti.

Medicinos krypties studijas baigęs Nader Tunise dirbo medicinos laboratorijoje. Laisvu laiku vaikinas savanoriavo dviejose nevyriausybinėse organizacijoje, kurių vieną būtų galima pavadinti tunisietišku „Raudonojo kryžiaus“ variantu. Kitos organizacijos veikla susijusi su demokratijos skleidimu ir įtvirtinimu – po 2011 m. Tunise įvykusios revoliucijos tokių iniciatyvų itin padaugėjo. 

„Pamaniau, kad būtų labai įdomu išbandyti savanorystę ir kitose šalyse, kadangi iki tol iš Tuniso nebuvau iškėlęs kojos, – pasirinkimo priežastis atskleidžia Nader – Geresnio laiko tokiai avantiūrai negalėjau rasti.“

Kaunas – modernus ir didelis

Dauguma vaikino tautiečių savanorystei dažniausiai renkasi Prancūziją – nors oficialios kalbos statuso Tunise prancūzų kalba neturi, ji labai plačiai naudojama. Populiaru rinktis ir klimatu panašią Ispaniją ar geografiškai artimą Italiją. Tačiau iššūkių troškęs Nader susižavėjo Šiaurės Europos šalimis ir vieneriems metams pagal nevyriausybinės organizacijos „A.C. Patria“ koordinuojamą Europos savanorių tarnybos projektą „Youth Sociocultural Activator" atvyko į Lietuvą: „Rinkausi tarp Lenkijos, Lietuvos ir Suomijos – įdomiausią projektą radau Kaune, tad nedvejodamas iškart užpildžiau paraišką. Pasisekė – mane pasirinko“, – džiaugėsi jis.

Teikdamas paraišką savanorystei Kaune Nader visiškai nieko nežinojo apie Lietuvą. Besiruošdamas kelionei vaikinas stengėsi kiek galėdamas daugiau sužinoti apie tolimąją šalį, tačiau atvykus jis vis tiek išvydo ne tai, ką įsivaizdavo.

„Žinojau, kad Lietuva yra maža šalis, turinti nedaug gyventojų. Taip pat skaičiau, kad Kaunas yra antras pagal dydį šalies miestas, tad įsivaizdavau jį daug mažesnį. Tikrai nesitikėjau, kad Kaunas bus toks modernus ir palyginti didelis“, – pirmuosius netikėtumus prisiminė Nader.

Vis dėlto iš amžinai saulėto Tuniso atvykęs savanoris susidūrė ir su ne tokiais maloniais šalies ypatumais. Vasario gale užklupę šalčiai niekada žiemos nemačiusį vaikiną ne juokais išgąsdino. „Labai norėjau pamatyti, kaip atrodo tikra europietiška žiema, tačiau tuo pačiu bijojau. Pirmą kartą sniegą pamačiau spalio mėnesį. Tunise sniego nėra, tad jis mane taip sužavėjo, kad ėmiau žaisti kaip vaikas, taip prajuokindamas kitus savanorius. Tačiau kai sulaukėme didžiųjų šalčių, man to buvo šiek tiek per daug – kambaryje sėdėjau su keliais megztiniais, o į lauką be reikalo nosies stengdavausi nekišti. Netgi lietuviai skundėsi, kad jiems per šalta, kaip turėjau jaustis aš?“, – juokavo savanoris.

Skaičiau, kad Kaunas yra antras pagal dydį šalies miestas, tad įsivaizdavau jį daug mažesnį. Tikrai nesitikėjau, kad Kaunas bus toks modernus ir palyginti didelis.

Pirmosios Kalėdos

Tačiau galiausiai pripratęs prie kartais grėsmingos lietuviškos žiemos Nader įsidrąsino ir nulipdė pirmąjį savo sniego senį ir netgi kartu su lietuviais žvejais žvejojo ant užšalusio ežero. Kadangi Tunisas – musulmoniška valstybė, Nader Lietuvoje pirmą kartą šventė ir Kalėdas. Vaikinas džiaugėsi, kad savanoriaudamas turi galimybę ne tik susipažinti su visiškai kitokia kultūra, bet ir daug dalykų išbandyti pirmą kartą.

Savanoris taip pat prisiminė ir pirmą pažintį su lietuvišku maistu: „Tunise mes valgome gausiai prieskoniais pagardintus valgius. Kai atvykau į Lietuvą, pamačiau, kad beveik viskas, ką lietuviai valgo yra bulvės, sultiniai ir grybai. Lietuviškas maistas man patiko, tačiau labai trūko prieskonių. Teko prašyti mamos, kad atsiųstų tunisietiškų ingredientų ir pirmus du mėnesius savaitgalius leisdavau virtuvėje „Skype“ pagalba kartu su mama ruošdamas tradicinius Tuniso patiekalus. Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą – puikiai išmokau gaminti savo mėgstamą maistą“, – juokėsi Nader. Vaikino ruoštas maistas patiko ir kitiems savanoriams, tad jie taip pat išmoko pasiruošti keletą tradicinių Tuniso patiekalų.

Tunisiečiui kiek neįprastas pasirodė ir lietuvių uždarumas. Gyvendamas viename Šilainių bendrabutyje Nader su kaimynais visada stengiasi pasisveikinti lietuviškai, bet panašu, kad vyresnio amžiaus žmonėms toks draugiškumo gestas ne prie širdies.

„Tunise esame įpratę visad šypsotis ir sveikintis net ir su menkai pažįstamais žmonėmis, tad prireikė laiko suprasti, jog lietuviai labiau vertina tam tikro atstumo palaikymą, o draugiškas pasisveikinimas kartais gali būti suprastas kaip bandymas pažeisti privatumą“, – kultūrinius skirtumus pastebėjo Nader.

Laipiojimo centre „Miegantys drambliai“ aštuntą mėnesį savanoriškai dirbantis vaikinas nesigaili savanorystei pasirinkęs Kauną. Nader džiaugiasi, jog kiekviena savanorystės diena vis kitokia – vaikinas dalyvauja mokyklinių grupių mokymuose, taip pat dirba su vaikais iš dienos centrų, negalią turinčiais vaikais, organizuoja įvairius renginius, rūpinasi inventoriumi. ,,Džiaugiuosi galėdamas padėti negalią turintiems vaikams. Nemažai dirbame su Autizmo spektro sutrikimą turinčiais mažyliais – manau šis darbas yra labai prasmingas, be to, sukauptos žinios man pravers ir ateityje“, – tiki jis.

Nader svarbu ir tai, kad savanoriaudamas ji turi progą pažinti ir Lietuvos kultūrą. Vasarą vaikinas daug keliavo po šalį, dalyvavo įvairiose tradicinės kultūros šventėse ir festivaliuose. „Kaune gyvenu kartu su kitais Europos savanorių tarnybos savanoriais – prancūzu ir vengre. Šitaip sužinau ne tik apie lietuvių kultūrą, bet ir apie Prancūziją ir Vengriją. Dažnai kartu gaminame tradicinius savo valstybių valgius, ragaujame juos, pasakojame apie savo šalis.“

Vis dėlto kelias į Lietuvą Nader nebuvo lengvas. „Dauguma tunisiečių savanorystei nesirenka mažesnių Europos šalių, nes norint čia patekti iškyla daugybė biurokratinių kliūčių. Neturime Lietuvos ambasados Tunise, tad norint pateikti paraišką vizai man teko vykti į Egiptą“, – pasakojo jis.

Nader mėnesį laukė Egipto vizos, o galiausiai nuvykus ir pateikus prašymą Lietuvos vizai gauti ne ką trumpiau teko laukti ir šios. Ne vien dėl sudėtingo popierizmo Nader šeima ir draugai nesuprato, kodėl savanorystei jis pasirinko Lietuvą, o ne, pavyzdžiui, Vokietiją.

„Sulaukiau klausimų, kodėl nutariau keliauti į Afriką, nes kai kurie artimieji galvojo, kad Lietuva yra ten, – juokėsi jis – Ne visi tikėjo, kad Lietuva tikrai priklauso Europos Sąjungai, klausinėjo, ar ji bent jau Šengeno erdvės narė.”

Aiškinti tenka ilgai

Norėdamas padėti šeimynykščiams suprasti, kas per šalis yra Lietuva, likus mėnesiui iki išvykimo Nader pradėjo spausdinti faktus apie šalį ir klijuoti juos visuose namuose. Vaikinas taip pat atspausdino didžiulį Europos žemėlapį, kad šeimos nariai galėtų pamatyti, kur tiksliai yra Lietuva. „Taip pat parodžiau, kur yra Vokietija, kad jie galėtų palyginti atstumus ir susidaryti aiškesnį vaizdą galvoje. Dabar, jau gyvendamas Lietuvoje, nuolat siunčiu jiems nuotraukas ir rodau, kaip viskas čia atrodo. Tačiau kai mano tėčio kas nors paklausia, kur aš esu išvažiavęs, jis sako, kad Vokietijoje, nes šios šalies pavadinimą jam lengviau atsiminti. Be to, pasakius, kad aš Lietuvoje, tektų ilgai aiškinti, kas tai per šalis ir kur ji yra“, – juokėsi Nader.

Tunisiečių žinias apie Lietuvą iliustruoja ir įvykis, kurį vaikinas patyrė sausį trumpam grįžęs aplankyti šeimos: „Kai skridau atgal, Tunise oro uosto darbuotojai nenorėjo man duoti įlaipinimo bilieto, kadangi aš turėjau Lietuvos vizą. Jie niekaip negalėjo patikėti, kad Lietuva priklauso Europos Sąjungai. Galiausiai man teko pusantros valandos laukti, kol jie tai patikrino – vos nepavėlavau į skrydį“, – kuriozišką situaciją prisiminė jis.

Vis dėlto Nader pastebi, kad ir lietuvių žinios apie Tunisą ne ką didesnės. „Nesame labai maža valstybė, bet tikriausiai Lietuvą naujienos apie Tunisą pasiekia retai. Kai čia kam nors prasitariu, kad aš – tunisietis, reakcijos taip pat dažniausiai būna „Kas tai per šalis ir kur tai yra?“, – pasakoja jis. Savanoris mano, kad tokios siauros abiejų valstybių gyventojų žinios – tarpusavio santykių tarp Lietuvos ir Tuniso nebuvimo pasekmė.

„Galbūt kada nors užmegsime šiltesnius diplomatinius santykius ir Tunise atsiras Lietuvos ambasada“, – viliasi jis.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Lina

Lina portretas
Puikus treneris, vaikams proga pabendrauti kita kalba.

vel

vel portretas
VEL BABAJU BRIEDAS

kaip medikui

kaip medikui portretas
su aukštuoju tai pasibaisėtinos geografijos žinios.Man net su "žemuoju" būtų aišku kad pvz.Mozambikas tikrai ne Europoje
VISI KOMENTARAI 6

Galerijos

Daugiau straipsnių