„Scanorama“: rinktinės patirtys ir pažintys

Festivalio įkūrėja ir meno vadovė Gražina Arlickaitė supažindina su programa, kurioje – didžiausios rudens kino šventės atidarymas Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT) su Aistės Stonytės filmu apie legendinį teatro režisieriaus Jono Jurašo spektaklį „Mamutų medžioklė“, pagrindiniuose kino festivaliuose pripažinti filmai, gerai žinomų aktorių pavardės, stipri šiaurietiškoji linija, išrankiausius kino kritikus papirkusios komedijos ir išskirtiniai lietuvių kino klasikos seansai.

– Festivalio atidarymas Kaune vyks netradicinėje erdvėje – NKDT. Atskleiskite, kodėl festivalį nusprendėte atverti kino seansu teatro salėje?

– Džiaugiuosi, kad festivalį Kaune antrus metus iš eilės atveriame sukviesdami žiūrovus ir Kauno kultūros bendruomenę į solidžią atidarymo šventę. Šiais metais sprendimą surengti ją tokioje netikėtoje erdvėje padiktavo režisierės ir kino žurnalistės A. Stonytės dokumentinis filmas „Mamutų medžioklė“ apie legendinį teatro režisieriaus J. Jurašo spektaklį, praėjusio amžiaus 7-ajame dešimtmetyje vaidintą ne kur kitur, o Kauno dramos teatro scenoje. Pasakojimas apie daugelį metų dingusia laikytą kino juostą, kurioje konspiracinėmis sąlygomis buvo įamžintas sovietų uždraustas kūrinys, taps sudėtingu laikmečio skerspjūviu, atveriančiu bendražmogiškas drąsos, prisitaikymo, ištikimybės ir išdavystės temas.

Kadras iš filmo „Gurmaniška aistra“. Rež. Tran Anh Hung.

– Šių metų programoje išsirikiavo kaip niekada daug pagrindiniuose kino festivaliuose profesionalių kritikų ir žiūrovų įvertintų filmų. Kurios juostos stipriausiai ir įdomiausiai atspindi procesus, vykstančius pastarojo meto Europos kine?

– Gyvenimo ir kino gurmanams tiesiog privalu pamatyti vietnamiečių kilmės prancūzų režisieriaus Trano Anh Hungo juostą „Gurmaniška aistra“ su neprilygstamu aktorių Juliette Binoche ir Benoît Magimelio duetu, įvertintą už geriausią režisūrą Kanų kino festivalyje. Filmas nepaprastai gyvas ir vizualus – įspūdingomis kulinarijos meno metaforomis pasakojama jausmų istorija prikausto dėmesį nuo pirmos iki paskutinės akimirkos ir elegantiškai nusilenkia geriausioms prancūzų kultūros tradicijoms.

Vienu ryškiausių programos akcentų taps sinefilų pamėgto graikų režisieriaus Yorgoso Lanthimoso „Prasti reikalai“, pelnę „Auksinio liūto“ apdovanojimą Venecijos kino festivalyje. Drąsi ir originali Frankenšteino istorijos interpretacija kviečia pasinerti į kerintį vaizduotės pasaulį ir pasakoja apie moters teisę valdyti savo protą ir kūną.

Britų režisierės Joannos Hogg juosta „Amžinoji dukra“ žada išskirtinę dovaną aktorės Tildos Swinton gerbėjams. Filme ji atlieka motinos ir dukters vaidmenis, dar kartą nustebindama asmenybės savitumu ir neribotomis aktorinėmis galimybėmis. Juosta dalyvavo Venecijos kino festivalio konkursinėje programoje ir netiesiogiai pratęsia ankstesniais metais „Scanoramoje“ rodytus režisierės filmus „Suvenyras I“ ir „Suvenyras II“. Naujausias filmas tamsesnis ir paslaptingesnis, bet režisierės gerbėjai nesunkiai atpažins subtilų braižą ir dėmesingumą detalėms.

Portugalų režisieriaus João Canijo filmas „Blogas gyvenimas“, pelnęs „Sidabrinį lokį“ Berlyno kino festivalyje, ir antroji diptiko dalis „Gyvenimas blogas“ patiks vertinantiems Ingmaro Bergmano braižą ir įsimins ryškiais moterų portretais. Režisierius įtaigiai atskleidžia jų pasaulio grožį ir žiaurumą, kuris nepalieka daug vilties, bet neleidžia atitraukti akių nuo ekrano, kuriame pinasi įtemptos žmogiškųjų santykių gijos ir pagarbiai nusilenkiama kino menui.

Kadras iš filmo „Prasti reikalai“. Rež. Yorgos Lanthimos.

Viena ryškiausių vokiečių kino režisierių Margaretha von Trotta savo naujausiame filme „Ingeborg Bachmann – kelionė į dykumą“ nukreipia objektyvą į vieną svarbiausių pokario austrų literatūros asmenybių. Režisierė vaizduoja trumpą, bet stiprią dviejų literatūros garsenybių – Ingeborgos Bachmann ir Maxo Frischo – meilės istoriją ir pasakoja intelektualios, savarankiškos, maištingos kūrėjos istoriją, nuostabiai atgyjančią ekrane aktorės Vicky Krieps dėka. Berlyno kino festivalyje geriausiu europietišku filmu pripažinta turkų kilmės vokiečių režisieriaus Ilkerio Çatakio juosta „Mokytojų kambarys“ preciziškai tiksliai gilinasi į galios santykių temą ir negailestingai primena, kad kartais bausmės galima sulaukti už gerus ketinimus.

Prancūzų režisierės Stéphanie Di Giusto kostiuminė drama „Rozali“ su išraiškingu aktorių Nadios Tereškevič ir Benoît Magimelio duetu apmąstys išorinio grožio ir bjaurumo temą – filmas buvo pristatytas Kanų kino festivalio programoje „Ypatingasis žvilgsnis“. Vengrų ir libaniečių kilmės austrų režisieriaus Patrico Chihos „Žvėris džiuglėse“, pristatytas Berlyno kino festivalyje, pasakoja meilės ir apsėdimo istoriją, lydimą visų laikų mėgstamiausių šokių aikštelės hitų skambesio.

Kadras iš filmo „Daaaaaali!“. Rež. Quentino Dupieux.

– Kiekvienais metais pristatote meniniu požiūriu stiprių europietiškų komedijų, gerokai nutolusių nuo komercinių žanro pavyzdžių ir banalių siužetų. Festivalio programoje pristatomas autorinis humoras laviruoja tarp subtilių intonacijų ir negailestingos visuomenės kritikos, o meniniai sprendimai ilgam išlieka atmintyje. Į ką turėtų atkreipti dėmesį lankytojai, ieškantys originalių humoro registrų?

– Subtilaus ir intelektualaus britiško humoro pavyzdžiu galėtų tapti minėtoji J. Hogg juosta „Amžinoji dukra“. Žaismingu ir grakščiu sąmoju įsimena „Gurmaniškos aistros“ veikėjų dialogai. Juodojo humoro gerbėjams nevalia praleisti rumunų režisieriaus Radu Jude satyros „Nesitikėk per daug iš pasaulio pabaigos“, įtikinusios Lokarno kino festivalio kritikus skirti jai specialųjį žiuri prizą. Filmas verčia juoktis ir piktintis, svaiginančiu tempu veda žiūrovus į priekį, aštriai kritikuoja šiandienės Rumunijos visuomenę ir nė akimirkai nepaliauja stebinti režisūrine išmone.

Šiais metais pristatome net dvi prancūzų režisieriaus Quentino Dupieux komedijas. „Janikas“, Lokarno kino festivalyje pripažintas geriausiu europietišku filmu, meta iššūkį nuobodiems filmams ir įrodo, kad jam nėra vietos jų gretose. Intriguojanti, pagavi ir šmaikšti juosta linksmai šaiposi iš susireikšminusio meno pasaulio ir jo atstovų, o jam žavingai grasina su ginklu nesiskiriantis pagrindinis veikėjas – paprastas ir geraširdis apsaugos darbuotojas.

Pseudobiografinė fantazija „Daaaaaali!“ atiduoda duoklę dviem garsiausiems XX a. siurrealistams – Salvadorui Dali ir Luisui Buñueliui. Režisierius pasiskolina pasakojimo struktūrą iš filmo „Kuklus buržuazijos žavesys“, kuriame išalkusių svečių grupė niekaip negali atsisėsti prie stalo ir pavalgyti – pagrindinė juostos veikėjai žurnalistei taip pat niekaip nepavyksta paimti interviu iš ekscentriškojo S. Dali.

Kadras iš filmo „Mamutų medžioklė“. Rež. Aistė Stonytė.

– Pasakojimai apie ekscentriškas asmenybes ragina pasidomėti, ką paruošėte žiūrovams, kino festivaliuose ieškantiems ne klasikinių siužetų ir meninių sprendimų, o protą ir jusles provokuojančių eksperimentų...

– Kino salių drąsuoliams vienareikšmiškai siūlau pasižymėti prancūzų eksperimentinio kino režisieriaus Bertrando Mandico naujausią juostą „Barbarė“, privertusią kilstelėti antakius ir išrankią Kanų publiką. Režisierius paverčia Konaną Barbarą moterimi ir pakviečia keliauti su pagrindine veikėja per skirtingas epochas, pradedant priešistoriniais laikais, baigiant praėjusio amžiaus pabaigos Niujorku. Šis šmaikštus, vizualus, sąmojingas ir keistas filmas patiks visiems, jaučiantiems silpnybę žanrinio kino įdomybėms, kruvinoms scenoms ir „Dieviškajai komedijai“. Žinoma, devyniais pragaro ratais šįkart keliauja ne Dantė ir Vergilijus, o neįveikiama karžygė.

– Stiprius režisūrinius ir aktorinius darbus žada ir festivalio ištakas žyminti šiaurietiškoji linija, atskleidžianti plačią temų ir meninės stilistikos įvairovę. Į kuriuos filmus vertėtų atkreipti dėmesį skandinavų kino gerbėjams?

– Kinematografinio grožio patirties suteiks danų režisieriaus Nikolajaus Arcelio vesternas „Pažadėtoji žemė“. Pagrindinį vaidmenį jame kuria aktorius Madsas Mikkelsenas, jau 20 metų kartu su mumis rašantis „Scanoramos“ istoriją įsimintina veikėjų galerija skirtingų Šiaurės šalių režisierių juostose.

Originalų vienos svarbiausių norvegų meno istorijos asmenybių portretą kuria režisieriaus Henriko Martino Dahlsbakkeno juosta „Munchas“, kurioje garsųjį tapytoją skirtingais jo biografijos laikotarpiais įkūnija keturi aktoriai. Pasitelkdamas įvairias raiškos priemones, režisierius atskleidžia menininko santykį su gyvenamo istorinio laikmečio aplinka ir kelia klausimą, kas skatino jį kurti.

Kadras iš filmo „Amžinoji dukra“. Rež. Joana Hogg.

Islandų režisieriaus Elfaro Adalsteinso juosta „Vasaros šviesa, o tada tamsa“ perteikia iš pažiūros tylaus ir ramaus gyvenimo atokiame gamtos prieglobstyje grožį. Juostoje su meile ir humoru žvelgiama į gyvą provincijos kasdienybę, kurioje skleidžiasi plati žmogiškųjų jausmų amplitudė, gerai pažįstama kiekvienam iš mūsų.

Nuostabaus grožio norvegų režisierės Margreth Olin dokumentinė juosta „Žemės dainos“ gilinasi į šeimos atmintį ir neįmenamą gamtos prigimtį. Kadras, kuriame režisierės tėvas, pasirėmęs lazda, stovi jam įprastame peizaže, žvelgdamas į rūsčius ir didingus kalnus, yra vienas labiausiai jaudinančių ir įstrigusių atmintyje iš šių metų programos.

– Dokumentinių filmų programą „Neišgalvotas gyvenimas“ papildys ir ukrainiečių režisierių Vitalijaus Manskio ir Jevheno Titarenkos juosta „Rytų frontas“. Kokį kariaujančios šalies paveikslą atskleidžia pastarojo meto Ukrainos kinas?

– „Rytų frontas“ sumontuotas iš vaizdo registratoriais ir mobiliaisiais telefonais nufilmuotų vaizdų. J. Titarenka nuo Rusijos karo prieš Ukrainą pradžios savanoriauja ir filmuoja fronte, o Berlyno kino festivalyje pristatytoje juostoje kartu su V. Manskiu žiūrovų teismui pateikia pritrenkiančią žmogaus ir pasaulio naikinimo studiją. Brutali nepagarba skirtingoms gyvybės formoms ir nepakeliama, bet vilties palaikoma už laisvę kovojančių žmonių kasdienybė perteikia mirties ir gyvenimo priešpriešą, tapusią neatskiriama ukrainiečių būties dalimi.

– Tradiciškai kviesite atversti ir lietuvių kino istorijos puslapius. Šiais metais pristatysite sovietinio laikotarpio literatūros ekranizacijas pagal pasaulio literatūros kūrinius, kurios atskleidžia ne tik cenzūros paženklinto laikotarpio meninę įvairovę, bet ir leidžia stebėti talentingų Lietuvos aktorių kūrybines biografijas.

– Nemokamas programos „Atvira Lietuvos kino istorija“ peržiūras tradiciškai rengsime Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Šiais metais seansų vieta suteiks papildomą kontekstą, nes nusprendėme pristatyti vieną įsimintiniausių dar sovietmečio laikų ekranizacijų lietuvių kine – režisieriaus Arūno Žebriūno televizijos serialą „Turtuolis, vargšas“ (1984) pagal to paties pavadinimo amerikiečių rašytojo, dramaturgo ir scenaristo Irwino Shaw romaną. Jo pirmoji dalis „Šeima“ ne tik praveria langą į Vakarų pasaulį, bet ir žavi Nelės Savičenko aktoriniu debiutu ir Jūratės Onaitytės, Liubomiro Laucevičiaus, Rūtos Staliliūnaitės, Remigijaus Sabulio, Valentino Masalskio sukurtais veikėjais. Serialas ne tik pristatė talentingų aktorių ir operatorių darbą plačiajai visuomenei, bet ir paklojo pamatus profesionaliajai serialo žanro tradicijai lietuvių kine.

Kadras iš filmo „Ingeborg Bachman – kelionė į dykumą“. Rež. Margaretha von Trotta.

Verta atkreipti dėmesį, kad „Turtuolis, vargšas“ tapo sėkminga išimtimi tarp sovietinėje erdvėje įprastų ideologiškai „teisingų“ ekranizacijų. Remdamasis stipria I. Shaw pasakojimo dramaturgija, A. Žebriūnas, vaizduodamas emigrantų gyvenimą Amerikoje, susitelkė į amžinųjų klausimų gelmę ir laikui nepavaldžią šeimos griūties temą. Žiūrovų lauks susitikimas su aktore Jūrate Onaityte, kuri pasakojimus apie praėjusio amžiaus 7–9 dešimtmečio lietuvių kiną papildys asmeniniais prisiminimais iš filmavimo aikštelės ir palydės į išskirtinius seansus.

– Kokį seansą rekomenduotumėte jauniesiems festivalio žiūrovams ir popietei su šeima?

– Jauniesiems uostamiesčio žiūrovams atvežame prancūzų režisieriaus Benoît Chieux animacinę juostą „Sirokas ir Vėjų karalystė“. Gyvas ir spalvingas filmas kviečia nusikelti į kerintį knygų ir vaizduotės pasaulį. Pagrindinė veikėja, knygų vaikams autorė, savaitgalį atvyksta prižiūrėti dviejų mažamečių draugės dukrų, bet pakirsta kūrybinio nuovargio greitai užmiega. Neprižiūrimos mergaitės stebuklingu būdu akimirksniu patenka į auklėtojos išgalvotų kūrinių pasaulį, o kaip joms seksis grįžti namo, sužinosite apsilankę kino teatro salėje. Esu įsitikinusi, kad po seanso mažiesiems žiūrovams norėsis atsiversti pamėgtas knygas ir pratęsti vakarą viliojančiuose jų pasauliuose.