Šiauliečių spektaklis „Skulptūra“ – apie švarą aplinkoje ir purvą sieloje

Spektaklio režisierius – Šiaulių dramos teatro meno vadovas Paulius Ignatavičius – šių metų Profesionalių teatrų festivalyje „Vaidiname žemdirbiams“ už šį spektaklį pelnė perspektyviausio režisieriaus apdovanojimą.

„Skulptūra“ – aktualaus turinio, tačiau kartu ir komiško atspalvio bei lengvo absurdo prieskonio turinti šiuolaikinė drama, paliečianti šiuolaikinės Vakarų visuomenės problemas – apsimestinį humanizmą ir tik viešumoje deklaruojamą toleranciją. Tačiau šiame spektaklyje svarbiausia – žmogiškieji santykiai.

Pasak režisieriaus, tai pjesė apie šeimą, kurios santykiai griūva, bet ji to neparodo ir galvoja, kad didžiausia jų gyvenimo problema yra tai, kad jie nesugeba susitvarkyti savo namų ūkio ir buities, tad pasisamdo valytoją, kuri kaip lakmuso popierėlis parodo visą „papuvusį“ šeimos pasaulį. Spektaklyje kalbama apie apsimestinį humanizmą, apie kaukę, kuria dangstosi dauguma europiečių.

“Kiekvienas gyvename susikurtame pasaulyje tarsi kokiame kokone, kuris tobulai apsaugo mus nuo bet kokios, ypač nuo „nepatogios“, tikrovės. Taip gera, saugu ir lengva jame. SMS‘u gautas atsakymas „Ačiū už jūsų gerumą“ leidžia pasijusti visų pasaulio atstumtųjų gelbėtojais, o gražiais žodžiais užliūliuota sąžinė ramiai snaudžia. Kai antihumaniški dalykai vyksta kažkur kitur – kitame name, kitoje šalyje, kitoje šeimoje – mes jaučiamės esą itin tolerantiški, solidarūs, atvirai piktinamės ir susirūpinusiais veidais siunčiame savo dėvėtus rūbus ar kitą humanitarinę pagalbą. Bet viskas kardinaliai pasikeičia ir mes tampame tiesiog isteriški, kai ši „nepatogi“ realybė paliečia mus tiesiogiai. Šis spektaklis apie tai. Apie šiuolaikinio žmogaus tikrovės baimę, apie beatodairišką troškimą bėgti nuo savęs, nuo realybės ir atsakomybės“ – įsitikinęs režisierius.

Spektaklio epicentre – pasiturinti, standartinė europiečių šeima, kurios sotus ir ramus gyvenimas sutrikdomas, kai šeimoje pasirodo žemesnės socialinės klasės atstovė – valytoja Džesika. Ji netikėtai išbalansuoja nusistovėjusius santykius ir netgi tampa ekscentriško menininko Haulupos „mūza“. Pjesėje išorinių įvykių nėra daug, tačiau scena po scenos tarp pjesės veikėjų – žmonos Ulrikės, vyro Michaelio ir jų sūnaus Vincento – atsiveria dvasinė tuštuma, vedanti į moralinę ir net fizinę destrukciją.

Pagrindinė dramos „žinutė“ tarsi įkūnijama Haulupos sumanytoje ciniškoje meninėje instaliacijoje „Socialinė skulptūra“. Jos idėja tokia: meno galerijoje eksponuojama instaliacija, kurioje maisto atliekos yra svaidomos mašinos, o visas galerijos lankymo valandas jas valo emigrantė valytoja Džesika. Dramaturgas kelia klausimą: kas tai – menas ar žmonių išnaudojamas ir kuo ši instaliacija skiriasi nuo dažno emigranto tikrovės? Akivaizdu, kad panašios problemos darosi vis labiau aktualios ir Lietuvoje, kur vakarietiškos vertybės, tradicijos ir socialiniai modeliai neretai perimami nesusimąstant, be jokio kritinio požiūrio, ignoruojant juose slypinčius pavojus.

Mariusas von Mayenburgas (g.1972 m.) – vienas populiariausių šiuolaikinių dramaturgų, glaudžiai bendradarbiaujantis su garsiausiais teatrais visame pasaulyje. Pjesė „Skulptūra“ parašyta 2015 m. ir tais pačiais metais buvo pastatyta garsiajame „Schaubühne“ teatre Berlyne. Mariuso von Maybuburgo pjesės yra pageidaujamos garsiausiose pasaulio scenose. Jo vardas gana gerai pažįstamas ir Lietuvos publikai, tačiau šiauliečiai šio dramaturgo pjesę pastatė pirmą kartą.

Spektaklio kūrybinėje grupėje – scenografė Inga Aleknavičiūtė, kompozitorius Antanas Dombrovskij, video menininkas Ignas Meilūnas, šviesų dailininkas Julius Kuršys. Ulrikės vaidmenį kuria Danguolė Petraitytė, Michaelio – Dalius Jančiauskas, Vincento – Severinas Norgaila, Haulupą įkūnys Rolandas Dovydaitis, Džesikos vaidmuo teko šių metų Auksinių scenos kryžių nominantei – aktorei Monikai Šaltytei.

„Skulptūra“ – tai daugiau nei šeimos drama, tai istorija apie šeimos ir visuomenės skaudulius, meilės troškimą ir dvasinį cinizmą, sterilios švaros poreikį aplinkoje ir nusėdusį purvą sieloje, apie emigraciją ir sunkiai pakeliamą vienatvę. Tai įtraukianti ir humoro nestokojanti istorija, kurios atomazga nustebins.

Spektaklis rodomas Nacionaliniame Kauno dramos teatre balandžio 22 dieną 18 val.