Suaugę „Anderseno gatvės“ vaikai grįžta su atžalomis

Kartu su teatro profesionalais – Nijole Lepeškaite, Tomu Erbrėderiu, Daiva Rudokaite scenoje veikia ir visas būrys mažųjų artistų, teatro mokyklėlės "Mano teatras" auklėtinių. Apie šio spektaklio unikalumą ir populiarumą pasakoja jo sumanytoja, autorė, režisierė ir aktorė Inesa Paliulytė.

– Spektaklį sukūrėte pagal Hanso Kristiano Anderseno biografiją ir kūrybą. Galima numanyti, kad pati esate didelė šio rašytojo gerbėja.

– Ne, H.K.Anderseno pasakos nebuvo mano mylimiausios. Bet jo skausminga vaikystė mane paskatino domėtis, iš kur gi tos pasakos, kaip tas kone beraštis žmogus tapo vienu žinomiausių pasaulio pasakininkų? Tiesą sakant, visada trokštu atskleisti vaikams, iš kur ateina kūrėjas, iš kokios šeimos, aplinkos, kas jį užgrūdino, paskatino kurti. Tai man yra svarbiausia.

– Kuri šio autoriaus pasaka ar pasakos jums pačios gražiausios, mylimiausios?

– Pasaka, kurios nežino Lietuvos skaitytojai, – "Miegančių vaikų tvenkinys". Danguje yra toks tvenkinys, kuriame snaudžia kūdikėliai, laukdami, kol žemėje tėveliai labai labai jų lauks... Ši pasaka atgimsta spektaklyje.

– Daugiau nei du dešimtmečius dirbate pedagoginį darbą. Ar H.K.Anderseno kūryba yra žinoma mažiesiems? Ar tėveliai skaito šio autoriaus pasakas?

– Taip, teatro mokyklėlėje "Mano teatras" vaikai yra smalsūs ir intelektualūs, jie skaito patys, o nemokantiesiems skaityti skaito tėveliai. Vaikai žino, kas yra H.K.Andersenas.

– Kiek teatro mokyklėlės auklėtinių vaidina spektaklyje "Anderseno gatvė"?

– Apie aštuoniasdešimt. Tai nuostabūs vaikai, fantastiški jų tėvai ir seneliai. Pagalvokite, šimtą kartų atvesti vaiką į spektaklį! Vaiką, kuris vaidins kūdikį, po kelių metų – ančiuką, vėliau – princesę, žvirblį, skalbėją, galiausiai – sukčių siuvėją. Aš lenkiuosi mūsų vaikų tėveliams, jie – nuostabūs, jie tai daro dėl savo vaikų! Juk ne paslaptis, kad mūsų vaikai formuojasi kaip asmenybės ankstyvoje vaikystėje.

– Turbūt nemažai jaunųjų aktorių išaugo savo vaidmenis spektaklyje?

– Naivu manyti, kad spektaklį dešimtį metų vaidina ta pati aktorių sudėtis. Didysis Andersenas keitėsi penkis kartus, vidurinysis – tris, o Karalaitė ant žirnio – keturis. Pirmasis mūsų princas augina du vaikus. Karta keičia kartą – tai natūralu. O smagiausia, kai buvę mokyklėlės auklėtiniai atveda į mokyklėlę savo vaikus.

– Spektaklis rodomas 100-ąjį kartą. Jūsų, kaip kūrėjos, nuomone, kur slypi šio spektaklio paslaptis?

– Noriu kalbėti vaikui, kad jis nėra amžinas, kad amžina tik jo siela. Jis gimsta, auga ir miršta. Mirties akimirka, mano akimis, pati svarbiausia žmogaus gyvenime. Kaip tu gyvenai, dėl ko ir kam – tik tai nusako žmogaus gyvenimo prasmę. Teatro mokyklėlės "Mano teatras" spektakliai – unikalus reiškinys ne tik Nacionaliniame Kauno dramos teatro repertuare, bet ir Lietuvos mažųjų gyvenime. Kas paskaičiuos, kokios inspiracijos veda augančius kūrėjus, kas formuoja jų idealus: H.K.Andersenas, J.Korčiakas ar A.Lindgren. O paslapties nėra, yra meilė vaikui. Ir viskas. Meilė ir tikėjimas.