Tapytojos kūrybinė stotelė – spalvotų karoliukų visatoje

Niekada negalvojusi kurti papuošalų, pasirinkusi tapytojos kelią autorė save atrado susidomėjusi sutažo technika, tačiau labai greitai šilkinių siūlų virveles pakeitė smulkūs karoliukai, iš kurių R.Vilčinskaitė kuria galvos aksesuarus, kaklo papuošalus, apyrankes.

– Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete esate baigusi tapybos specialybę. Dalyvavote grupinėse jaunųjų menininkų parodose Lietuvoje, tačiau ryškiau esate pastebima kaip papuošalų kūrėja. Kas pastūmėjo atsitraukti nuo tapybos ir pereiti prie papuošalų kūrimo?

– Turiu draugę, su kuria esame pažįstamos daugiau nei vienuolika metų. Kiek tik ją prisimenu – vis kurdavo įvairiausius rankdarbius. Kartą pamačiau ją dirbančią sutažo technika. Mane tai sužavėjo. Po kelių mėnesių nusprendžiau ir pati išbandyti šią techniką, o draugė tapo mano mokytoja: parodė, kokias medžiagas naudoti, kaip siūti ir pan., nes iki to papuošalais nesidomėjau, netgi nelabai mėgau juos nešioti pati. Pradėjau gilintis į sutažo techniką: naršiau internete, ieškojau įdomių šios technikos pavyzdžių ir tuomet atradau karoliukų siuvinėjimą. Suvokiau, kad ši technika man yra artimesnė. Tuomet sukūriau pirmąjį kaklo papuošalą. Tiksliai atsimenu net datą: tai buvo Naujųjų metų naktis – iš 2012-ųjų pereinant į 2013-uosius.

– Ar svajojote būti papuošalų kūrėja?

– Tokios svajonės neturėjau. Nuo ankstyvos vaikystės iki paauglystės norėjosi tapti drabužių modeliuotoja. Šeimos namuose yra daugybė sąsiuvinių su nupieštomis mano idėjomis. Atsimenu, kad mano piešti modeliai mergaitėms mokykloje nepatiko dėl to, jog buvo per daug ekstravagantiški. Iš tiesų mano kurti drabužiai, batų modeliai neturėjo nieko kasdieniško.

– Esate kilusi iš Elektrėnų, tačiau jūsų kūrybos lopšys yra Kaunas. Kodėl?

– Kaunas man visada buvo savas miestas. Nuo 16 metų gyvenu čia: drauge su vyresniu broliu atsikraustėme į šį miestą jam baigus gimnaziją. Įstojau į VDA KF tapybos specialybę ir pasilikau Kaune.

– Ar perėjimą nuo tapybos prie papuošalų kūrimo laikote kūrybiniu lūžiu?

– Lūžis buvo. Ryškus. Baigusi pirmus tapybos magistro studijų metus, išėjau akademinių atostogų. Sutapo, kad pirmi magistro metai buvo naujų patirčių asmeniniame gyvenime laikas. Priimti tas patirtis padėjo menas – papuošalų kūrimas. Dienas leisdavau namuose prie karoliukų, o ne studijose. Vengiau akademinio gyvenimo, paskaitų ir dėstytojų. Turėjau kelis šaunius ir įkvepiančius pavyzdžius, kaip pailseję ir kūrybiškai nusiteikę studentai sugrįžta į mokslus po akademinių atostogų, todėl pasekiau jų pavyzdžiu. Mano atveju viskas susiklostė kitaip. Nuo tos dienos, kai išėjau akademinių atostogų, per visus metus nebuvo nė dienos, galbūt nė valandos, kad negalvočiau apie tapybą, tačiau visą savo laiką skyriau papuošalams. Įkūriau tapybos dirbtuves namie. Tapiau tik keletą kartų, bet kiekvieną dieną save graužiau, kodėl į rankas nepaimu teptuko. Tuo metu psichologiškai žalojo mintis, kaip aš galėjau nuo tokio sakralaus meno – tapybos pereiti prie amato – karoliukų siuvinėjimo. Čia ir įvyko lūžis.

Dabar, praėjus dvejiems metams po akademinių atostogų ir pasitraukimo iš studijų, suvokiu, kad papuošalų kūrimas nėra kažkas prastesnio. Tai nėra rankdarbiai – tai mano pozicija mene. Per tuos metus turėjau iš naujo susidraugauti ir susipažinti su savimi. Vis dar dedu pastangas įveikti barjerą tarp savęs ir tapybos, kuris kol kas neleidžia man tapyti, viduje tarsi kažkas užsiblokavę. Vis dėlto neapleidžia mintis, kad po kurio laiko aš vėl pradėsiu tapyti.

Papuošalų kūrimas yra veikla, padėjusi įveikti sunkumus ir įsitvirtinusi mano gyvenime. Labai džiaugiuosi nutraukusi studijas – jaučiuosi padėjusi tašką praeityje ir galinti laisviau jaustis dabartyje.

– Spalva ar forma jūsų dirbiniuose yra pagrindas?

– Svarbiausia yra spalva, lygiai kaip ir tapyboje. Žinios, įgytos studijų metu, panaudojamos kuriant papuošalus. Spalva, forma, reljefas – tai atėję iš tapybos. Kurdama papuošalą jį suskaidau į mažas dalis, nes dideliame plote nedirbu. Kaip tapyboje man svarbu ištapyti smulkiausias detales, taip ir papuošalų dizaino kiekvienas plotas turi būti unikalus, dėl to naudoju daug spalvų ir atspalvių. Jei kažkada kurdavau papuošalą iš dviejų ar trijų spalvų, tai dabar jų – penkiolika ir daugiau.

– Kaip keitėsi papuošalams kurti naudojamos medžiagos nuo jūsų kūrybos pradžios iki dabar?

– Kūrybos pradžioje, kol mokiausi technikos, naudojau ir išardytus močiutės karolius, ir sagas, ir įvairiausias kitas namuose rastas medžiagas.

Siuvu ant veltinio lakštų, išsikirpusi norimą iškarpą. Veltinis standus, neyrantis, patvarus, todėl labai tinkamas papuošalo pagrindui. Dekoruoju įvairiaspalviais čekiškais smulkiais karoliukais, taip pat naudoju stiklinius blizgančius karoliukus, tačiau pagrindiniai kuriamo papuošalo elementai yra pusbrangiai akmenys, kristalai. Ypač mėgstu opalą. Dalį medžiagų siunčiuosi iš Amerikos, nes šioje šalyje didesnis ir kokybiškesnis papuošalams kurti skirtų medžiagų pasirinkimas.

– Jūsų kuriamus galvos, kaklo, rankų papuošalus būtų galima apibūdinti kaip siurrealios stilistikos darbus. Kas inspiruoja kurti būtent tokio dizaino papuošalus?