Iš tarpukario Lietuvos visuomenės galime daug pasimokyti

Neabejingi piliečiai buvo ir aplinkui vykstantiems procesams. Jie atvirai džiaugdavosi ir liūdėdavo dėl valstybės pasiekimų, keldavo reikalavimus ir protestuodavo dėl savo įsitikinimų išėję į gatves.

Kūrybiškumas, entuziazmas, atjauta, mokėjimas ir norėjimas džiaugtis bei kovoti už bendrus tikslus – toks visuomenės paveikslas pasiekia mus iš tarpukario Lietuvos. Žinoma, negalime beatodairiškai idealizuoti to laiko visuomenės, būta ir ten savų problemų, tačiau iš gerų pavyzdžių galima ir pasimokyti.

Pagalba ir parama

Atjauta tiems, kuriems reikėjo pagalbos, buvo ypač svarbi pirmaisiais nepriklausomybės metais. Tuomet įvairios draugijos rinko maistą ir drabužius Lietuvos kariams savanoriams, rūpinosi sužeistaisiais ir nuo karo nukentėjusiais civiliais, našlaičiais. Kuriantis valstybei socialinė sritis gulė ant visuomeninių organizacijų pečių, kurios į pagalbą pasitelkdavo ir moksleivius, studentus, karius bei kitus aktyvius žmonės. Pavarčius tarpukario spaudą, gali pasirodyti, kad ilgainiui pagalbos akcijos ir rinkliavos tapo kone kasdienybe. Neabejinga visuomenė labai aktyviai reaguodavo į atsitikusias nelaimes ar kilusius iššūkius.

Štai, pavyzdžiui, 1936 m., Kauną užliejus potvyniui, buvo organizuojama rinkliava nuo jo nukentėjusiems asmenims. Ištikus šiai bėdai kauniečiai nelaimėlius laikinai priglausdavo ir savo namuose, suteikdavo jiems maitinimą. Taip pat buvo ir su kitomis iniciatyvomis – aukoti prašyta S.Dariaus ir S.Girėno paminklui, miesto aplinkai gražinti, įvairių organizacijų veiklai. Į visuomenę kreiptasi ir dėl didesnių objektų statybos – "Lopšelio" prieglaudos Vilijampolėje, Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus. Kaip į šiuos prašymus reagavo žmonės, galima suprasti iš to, kad didžioji dalis paminėtų iniciatyvų buvo įgyvendinta. Sprendžiant ilgalaikes problemas, tokias kaip skurdas ar našlaičių globa, buvo imamasi ir didelio masto organizuotų veiksmų. Siekiant surinkti paramą buvo rengiamos keliadienės rinkliavos į aukų dėžutes bei lapais ir daiktais. Kai kurios rinkliavos apimdavo tik Kauno miestą, o kitos tapdavo nacionalinės.

Tokia buvo 1936 m. pirmą kartą surengta Žiemos pagalbos rinkliava nepasiturintiems asmenims. Šios akcijos koordinatoriais tapo Lietuvos šaulių sąjunga, tačiau joje darbavosi ir jaunalietuviai, tautininkai bei kiti. Vien pirmąją rinkliavos dieną Kaune rinkti paramos vargstantiesiems išsiruošė apie 500 aukų rinkikų, o kartu su koordinatoriais ir prižiūrėtojais iš viso dalyvaujančiųjų skaičius siekė apie 1 000. Labdaros rinkėjams vykti į kelionę privačios bendrovės ir kariuomenė paskolino 17 sunkvežimių ir 31 vežimą. Spaudoje rašyta: "Rinkikai aukojasi. Eina į gatves, nebodami, ar blogas, ar geras oras. Eina valandai, ar kelioms atitrūkę nuo savo tiesioginio darbo." Šie žmonės lankė gyventojų butus ir namus, prašė paaukoti ne tik pinigų, tačiau ir daiktų: drabužių, avalynės. Apie labdaros rinkėjų pasirodymą gyventojai suprasdavo ne tik iš vežimų su plakatais, tačiau išgirsdavo ir dar jiems neprivažiavus. Žiemos pagalbos rinkliavos metu apie atvykusius svečius pirmiausia pranešdavo kieme pasirodę trimitininkai.

Aukoti prašyta ir įmonių. Rinkliavos dienomis apie 80 Kauno visuomenininkų su pagalbos prašymu vaikščiojo po įvairias įstaigas ir įmones. Bendrovės "Maistas" ir "Lietūkis" šiai rinkliavai kiekviena atskirai paskyrė maisto už 3 000 litų, "Lietuvos cukrus" – 3 000 kg cukraus, o "Drobė" – 91 m medžiagos. Vidaus reikalų ministerijos tarnautojai 3 mėn. prižadėjo skirti po 2 proc. atlyginimo, Darbo rūmų valdyba – po pusę gauto už posėdžius uždarbio.

Spaudoje buvo džiaugiamasi, kad žmonės aukojo noriai, kai kurie net patys prieš eidami į darbą užnešdavo savo auką į rinkliavos būstinę. Tačiau dienraštyje "Lietuvos aidas" pabarti ir menkai prisidėjusieji. Pavyzdžiui, gydytojai L. ir V., paaukoję tik po litą. Kritikos strėlės lėkė ir į vienos Senamiesčio siuvyklos šeimininkę, kuri davusi tik 70 centų, o jos darbuotojos paaukojo 5 litus. Iš viso 1936 m. per Žiemos pagalbos rinkliavą Kaune surinkta apie 200 maišų žaislų, dėvėtų baltinių, kelnių, švarkų, suknelių, kaliošų ir kt. Įmonės pinigais suaukojo apie 40 000 litų, gyventojai apie – 19 000 litų. Už šias aukas buvo sušelpta apie 4 000 varguomenės šeimų, kurioms prieš didžiąsias metų šventes buvo nupirkta miltų, cukraus, riebalų ir kitų maisto produktų.

Reakcija į politiką

Kauniečiai neabejingi buvo ir savo valstybės politiniams laimėjimams ar nesėkmėms. Savo liūdesį ar džiaugsmą jie išreikšdavo masiniais susirinkimais ir eitynėmis per miestą. Ypač aktyvi žmonių reakcija buvo į XX a. 3-iajame dešimtmetyje vykusius įvykius. Žmonės į gatves išėjo pareikšti protesto 1919 m. Lenkijai užėmus Seinių kraštą, jie protestavo ir prieš oficialiai deklaruojamą Lietuvos Vyriausybės pasyvumą dėl Klaipėdos krašto likimo 1923 m. Miestiečiai viešai išreiškė nuomonę dėl valstybės vidaus reikalų: Kaune 1926 m. ir 1938 m. – net viešąją nuomonę ribojant autoritariniam režimui! – studentai surengė demonstracijas prieš Vyriausybės politiką.

Tarpukario Kaune buvo ir džiugių demonstracijų. Didžiulį džiaugsmą sukėlė pirmieji Lietuvos valstybės tarptautiniai pripažinimai, apie kuriuos sužinoję miestiečiai išėjo pasveikinti vieni kitų į gatves. 1919 m. rugsėjo 24 d. Lietuvos Vyriausybę de facto pripažinus Didžiajai Britanijai, po poros dienų žinia apie tai pasklido ir tarp plačiosios Lietuvos visuomenės. Šis įvykis tapo didele švente. Spaudoje buvo rašoma: "Toji skardi ir brangi visiems piliečiams žinia pasklido po visą miestą apie pusdienį ir per keletą valandų iš lūpų į lūpas aplėkė visą miestą ir sukėlė piliečių širdyse nepaprasto entuziazmo ir neregėto ūpo."

Miestiečiai pradėjo kelti valstybės vėliavas prie savo namų ir ėmė plūsti į Rotušės aikštę. Keliolikos tūkstančių žmonių minia sušukusi "Valio! Tegyvuoja Didžioji Britanija! Tegyvuoja Nepriklausoma Lietuva!", plevėsuodama vėliavomis, nuėjo pasveikinti valstybės Prezidento į jo rezidenciją. Tuomet Laisvės alėja patraukė prie anuomet vadintos politinės britų misijos būstinės. Kadangi žygeivių buvo labai daug, policija prašė jų laikytis tvarkos, tad toliau kelionę minia tęsė tvarkingai sustojusi į eiles ir susikibusi už rankų. Jiems nuo kelio buvo pašalintos transporto priemonės: konkės ir vežimai. Tarpukario spaudoje rašoma, kad vėliau eitynės pasuko pasveikinti ir karinės britų misijos Griunvaldo gatvėje. Sveikinimų ir euforijos kupinos eitynės baigėsi sugrįžus prie ministrų kabineto pastato K.Donelaičio gatvėje. Tokia didelė džiugesio kupina demonstracija Kaune įvyko ir po beveik 20 metų, kai, 1939 m. rudenį atgavus Vilniaus kraštą, žmonės vėl užpildė miesto gatves ir Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelį.

Ekonominių siekių įgyvendinimas

Kauniečiai tarpukariu savo neabejingumą parodė ir pakilę į kovą prieš dideles kainas už jiems teikiamas paslaugas. 1933 m. kovo 12 d. Kauno rotušėje susirinkę Kauno namų savininkai ir daugiau kaip 100 visuomeninių organizacijų atstovų nutarė, kad reikia skelbti "olandiško tipo streiką" Kauno elektros stočiai, kuri buvo nustačiusi labai aukštas elektros kainas. Kaune elektros gamyba vykdė belgų kapitalo įmonė monopolininkė, prieš kurią ir sukilo miestiečiai. Streikui organizuoti buvo paskirta keturiolikos asmenų komisija. Boikotas, kurio metu visą savaitę miestiečiai buvo raginami nedegti elektros šviesos, prasidėjo balandžio 23 d. Tądien į miestą išvažiavo agitaciniais plakatais apklijuotas sunkvežimis ir buvo barstomi agitaciniai lapeliai iš lėktuvo.

Jau pirmąją dieną Kaune ėmė gesti šviesos. Anot istoriko Gedimino Kulikausko, stebino žmonių solidarumas – šviesas išjungė ir valstybinės įstaigos bei ministrų šeimos savo namuose, o štai Konrado kavinėje patys lankytojai pareikalavo savininką uždegti žvakes. Dar tą patį vakarą į gatves išėjęs jaunimas, neužgesinusiuosius šviesos ragino tai padaryti šaukdami: "Tegyvuoja 57 centai!" Bėgant savaitei šios gan stichiškos eitynės kasdien vakarais eidavo per miestą "užpūtinėdamos elektros lempas", t.y. eitynių dalyviai, priėję prie elektrą deginusių vartotojų langų, reikalavo išjungti šviesas. Tarp jų buvo ir "vaikėziukų, ir solidnų valdininkų, ir mokyklų jaunuomenės", kurie, kartais elgdavosi ir chuliganiškai – daužydavo elektros neužgesinusių parduotuvių vitrinas.

Po savaitės boikoto į konfliktą tarp elektros gamintojų ir vartotojų įsikišo pati Vyriausybė. Gegužės 1 d. ji priėmė nutarimą, leidžiantį vidaus reikalų ministrui tam tikromis aplinkybėmis nustatyti maksimalią elektros už 1 kWh kainą. Tiesa, ji buvo ne tokia žema, kokios tikėjosi boikoto dalyviai ir siekė 0,82 Lt/kWh. Tačiau vis dėlto tai buvo laimėjimas, lėmęs, kad elektros kaina nemažai krito nuo 1,35 Lt/kWh, ir kauniečiai boikotą nutraukė.

Nuo medelių iki istorijos

Dar vienas neabejingos visuomenės pavyzdys – nuo XX a. 3-iojo dešimtmečio pradžios rengtos Lietuvos atželdinimo savaitės ir Medelių sodinimo šventės. Šis Lietuvai pagražinti draugijos ir Medžių sodinimo komiteto sumanymas įtraukė daugybę lietuvių ir įgavo nacionalinį mastą ir patriotinių aspektų. Medelius visoje Lietuvoje sodino ir aplinką tvarkė mokiniai, įvairios visuomeninės ir valstybinės organizacijos, miestų ir miestelių bendruomenės. Medis buvo tapatinamas su valstybe, kurią reikia mylėti ir rūpintis. Prie sodinamų medelių buvo rengiami patriotiniai pasirodymai, giedamas valstybės himnas, o į simbolinių medžių sodinimo šventes traukdavo organizuotos eitynės. Kasmet Lietuvoje buvo pasodinamas ir vienas medis, kuriam buvo suteikiama simbolinė reikšmė, dažnai susijusi su įvairiomis datomis. Pavyzdžiui, 1923 m. sodintas Laisvės, 1924 m. – Vilniaus, 1925 m. – Aušros, 1926 m. – Klaipėdos, 1927 m. – Prezidento medis.

Medžių sodinimo mastai buvo įspūdingi. 1924 m. per Lietuvos atželdinimo savaitę Kaune ir jo apylinkėse apie 8 tūkst. mokinių pasodino daugiau nei 16 ha miško. Iš dalies dėl šios iniciatyvos  šiandien kauniečiai gali džiaugtis Panemunės, Pažaislio šilais. Po medelių sodinimo švenčių labiau sužaliavo ir visa Lietuva. Pavyzdžiui, 1937 m. medžiais Lietuvoje buvo apsodinta apie 460 plentų ir vieškelių, 60 ha miško, 6 760 viensėdžių, 19 kapinių bei 25 miestai ir miesteliai. Verta paminėti, kad atželdinimo savaitės metu sodinti ne tik medžiai. 1925 m. Kaune prie Tautos patriarcho Jono Basanavičiaus biusto Karo muziejaus sodelyje pasodinta ir Vilniaus rožė. Šią gėlių sodinimo ceremoniją lydėjo šalia stovėjusios mergaitės tautiniais drabužiais malda Dievui susigrąžinti Vilnių.

Išradingi ir neabejingi Lietuvos piliečiai kartais sugebėdavo suderinti ir keletą iniciatyvų vienu metu. Pavyzdžiui, gražindami tėvynę medeliais ir želdynais, žmonės išsakydavo savo svajones ir mintis apie Lietuvos ateitį ir praeitį. Tai rodė ne tik patriotiniai plakatai medelių sodinimo šventėse, tačiau ir želdynų forma. Tarpukario fotografijos pasakoja apie žmonių sukurtus patriotinius šedevrus – Gedimino pilies, geležinio vilko, Vyčio kryžiaus formos gėlių darželius ir želdynus. O kur dar daugybė iš įvairių medžiagų (nuo medienos iki sniego) Gedimino pilių maketų miestų ir miestelių gatvėse! Iš tokių kūrybiškų simbolinių akcijų matyti, kad visuomenei Vilniaus susigrąžinimo klausimas buvo labai svarbus. Gedimino pilis buvo pastatyta ir Kaune, Laisvės alėjoje, kai prie šio kūrinio Vilniui vaduoti sąjungos rinkliavos dalyviai prašė žmonių prisidėti prie organizacijos veiklos. Gedimino pilies, ar juodojo obelisko – Vilniaus gedulo simbolio, stovėjusio Karo muziejaus sodelyje, kopijos buvo naudojamos ir įvairių kitų visuomeninių organizacijų renginiuose. Ypač populiarūs tarpukariu buvo gyvieji paveikslai, kuriuose teatralizuotai buvo pristatomi epizodai iš Lietuvos istorijos.

Kas? Tarpukario nuotraukų paroda "Neabejinga visuomenė: aktualios tarpukario Lietuvos pamokos".

Kur? Istorinės LR Prezidentūros sodelyje.

Kada? Paroda veiks iki spalio 31 d.