Aktorius V. Martinaitis: laimės receptas – gebėjimas matyti plačiai

Laimės receptas – gebėjimas matyti plačiai, sako Vaidotas Martinaitis. Garsiojo rašytojo Maurice'o Maeterlincko mintį žinomas teatro kūrėjas kartoja neatsitiktinai: prie Nacionalinio Kauno dramos teatro scenos jis pratina klasiko sukurtą legendinę Žydrąją paukštę.

Apie laimės gyvenime ir teatre paieškas ir kalbėjome su aktoriumi, kuris, sukūręs daugiau nei tris dešimtis vaidmenų, pasuko režisūros link.

– Paplitusi nuomonė, kad muzika gydo žmonių sielas. Koks buvo jūsų santykis su ja per tuos trylika metų, kai grojote trimitu?

– Kai grojau trimitu, sprendžiau savo problemas – norint išmokti groti, pirmiausia daug laiko turi skirti tam, kad išmoktum įvaldyti instrumentą ir suprastum, kaip su tuo instrumentu išgauti muzikos garsus. Malonumas, kai jau supranti instrumento veikimo procesą technologine prasme ir tau pavyksta išgauti gražų skambėjimą, virpesį, būdavo tos apdovanojimų akimirkos, kurios įkvėpdavo toliau gilintis į šį procesą. Be jų būtų labai sunku siekti savo tikslo ir negauti jokio atgalinio ryšio. Tik įstojęs į konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija – red. past.) supratau, kad groti yra smagu, tačiau labai geras muzikantas nesu ir nebūsiu. Tuo labiau Lietuvoje atlikėjo perspektyvos buvo labai ribotos.

– Tai buvo pirmas jūsų susitikimas su auditorija?

– Taip, tai buvo pirmas kartas, kai kažką dariau viešai ir susidūriau su sceniniu jauduliu. Šiandien pažįstu labai daug muzikantų, kurie netapo atlikėjais vien dėl to, kad nesusitvarkė su viešo atlikimo ir susitikimo su publika jauduliu. Tai didžiulė atlikėjų problema ir barjeras. Mano profesinis pasukimas kita linkme, matyt, ir atsirado dėl to, kad apie tą barjerą aš jau žinojau, perspektyvas groti Lietuvoje irgi suvokiau ir jomis nesusižavėjau, o konservatorijoje bendravau su aktoriais, mačiau, kaip jie dirba, ir mintis tapti vienam jų atėjo labai paprastai. Tiesiog pastebėjau, kad ten daugiau kūrybinės perspektyvos, ir mane tai sužavėjo. Grodamas trimitu nieko negalėjau sukurti, o būti tik atlikėju ir tose ribose, kurias man siūlo, aš nenorėjau. Teatre kūryba nėra apribota nei geografine, nei kitokia prasme.

– Jums kažkas pasakė, kas esate perspektyvus aktorius, ar tiesiog susižavėjote teatru?

– Teatru nesidomėjau. Pirmasis spektaklis, kurį mačiau būdamas pirmokas ar antrokas, buvo "Karlsonas, kuris gyvena ant stogo". Aš dar ir šiandien prisimenu tą įspūdį, kai visiškai patikėjau ta istorija ir tuo, kas vyksta scenoje. Nuostabiausias buvo dviejų aukštų namas – grįžęs namo vis galvojau, kad man būtų taip įdomu užlipti ant scenos ir pažiūrėti, kas ten to namo viduje. Viską kūriau savo vaizduotėje, tačiau vis jaučiau apmaudą, kad nenuėjau ten pažiūrėti.

Vėliau, jau studijuodamas, stebėjau savo kurso draugus (kurie buvo vyresni už mane, nes aš turėjau peršokti iškart į trečią kursą) ir jų išradingus improvizacinius etiudus, pavadinimu "manęs nėra". Mačiau, kaip jie bijo būti pakviesti, klysti, susimauti. Stebėjau, kaip žmones veikia bendražmogiškas stresas atsistoti prieš kitus. Po to vaikščiodavau po ilgos dienos ir iki 5 val. ryto bandydavau suprasti, kas yra tas teatras ir tai suvokti bei prisijaukinti per savo pojūčius, potyrius ar emocijas.

– O šiandien galite atsakyti, kas yra teatras?

– Teatras yra magija, emocinis burtas, kuris sukuria tai, ko nėra ir negalėtų būti. Jis vienintelis pajėgus tai padaryti. Teatras yra nuoširdus ir emocionalus, paremtas bendražmogiškaisiais išgyvenimais. Aš niekaip negaliu sutikti su tuo, kad teatras turi būti tik protingas – mes tiesiog patikime ir pasiduodame tam burtui. Per emociją mes suprantame tiesas.

– Aktorystė sužavėjo jus savo įvairiapusiškumu. Bet vis dėlto to nepakako, kad pradėjote ir režisuoti?

– Režisūra yra ne ką mažiau streso ir įtampos turintis amatas nei aktorystė. Tai net labai rimtas amatas, turintis savo taisykles ir reikalaujantis išmanyti žmogaus psichologiją. Reikia mokėti bendrauti su žmonėmis, pajausti juos, kad galėtum vadovauti žmonių grupei ir kad ta grupė ne paklustų tau, o patys norėtų tai daryti. Tai didžiulis psichologinis iššūkis.

– O jums nėra didesnis iššūkis nesusitapatinti su aktoriais, veikiančiais scenoje?

– Labai teisingai pasakei. Iš tikrųjų labai dažnai susiduriu su problema, kad man, kaip aktoriui, yra labai sudėtinga nesikišti. Kai tu kuri ir fantazuoji, kuri iš savo aktorinės prigimties ir yra labai sunku nelipti į sceną ir nerodyti. Aš tikrai su tuo susiduriu ir aš tą problemą sprendžiu.

– Ar dabar jau gyvenate be minties, kad gausite naują vaidmenį?

– Viltis miršta paskutinė. Šiuo metu turiu nemažai vaidmenų. Man labai įdomu vaidinti, bet aš nei sėdžiu ir laukiu vaidmens, nei einu ir jų prašau. Aš suprantu, kad ateis laikas, kai tu būsi nereikalingas arba tau pačiam bus nebeįdomu, arba tu nebegalėsi. Galbūt tokių vaidmenų, kuriuos norėčiau suvaidinti, man nepasiūlė, tad nusprendžiau ne apmaudauti, o užsiimti teatru pats. Gal dėl to ir pradėjau režisuoti. Iš tiesų, kol aš pats nesusidūriau su režisūra, kol nesupratau, ką reiškia sumanyti, sutelkti komandą, visa tai pajungti, užkrėsti kitus žmones ir su jais pasiekti rezultatą, nesuvokiau, kiek kainuoja ši profesija. Šiandien jau turiu visai kitą požiūrį į režisūros amatą ir režisierių taip nekritikuoju, kaip anksčiau.

– Kiekvieno spektaklio kūrimo metu mokotės šio amato?

– Taip, aš kiekvieną kartą sužinau vis daugiau techninių amato dalykų. Tam kūrimo procese vis tiek yra eiliškumas, kuris labai svarbus kuriant galutinį rezultatą. Atrodo, žinai, ką daryti, bet kaip tai padaryti teisingai – didžiausias iššūkis. Tačiau tai ir yra įdomu. Po kiekvieno naujo pastatymo suprantu, kad labai sudėtinga artimai draugauti režisieriui ir aktoriui. Šiame darbe labai reikalinga jautri klausa – išgirsti, įsiklausyti ir pajausti. Norisi, kad atmosfera būtų kūrybiška be bereikalingų trukdžių. Režisieriai apskritai turėtų būti labai geri psichologai, nes priešingu atveju darbas tampa bergždžias. Ta nejautra iššaukia konfliktą, konfliktas iššaukia priešiškumą, o priešiškumas iššaukia tokį barjerą, kurio negali peržengti nei viena, nei kita pusė. Šiuo metu žinau, kad sukurti spektaklį gali bendraminčiai, kurie visi kartu kūrybiškai eina viena linkme.

Teatras yra magija, emocinis burtas, kuris sukuria tai, ko nėra ir negalėtų būti.

– Tai ar Nacionaliniame Kauno dramos teatre radote bendraminčių?

– Taip. Džiaugiuosi kiekvienąkart atėjęs į teatrą – ypač į tą, kuriame yra pažįstamų kolegų aktorių. Ta situacija, kai iš kolegos tampi režisieriumi mane ištinka trečią kartą, todėl galiu vadinti jau normalia būsena. Šiame teatre daug talentingų pažįstamų aktorių, kurie yra jautrūs, išgirstantys ir pasijungiantys. Gera repeticija yra ta, kai visi atsidūrę aklavietėje, kai žmonės nelabai nesupranta, kas yra negerai ir iš to atsiranda nepasitenkinimas, po to susėda visi kartu, išsiaiškina ir kartu atranda teisingą sprendimą. Tas pajautimas, kai visi atranda, ko ieškojo, vadinamas kūrybiniu pasijungimu... Kai aktorius sąmoningai suvokia, ką jis daro ir ko mes visi siekiam, – tada atsiranda kūryba.

– "Žydrosios paukštės", kaip ir "Dryžuotos operos" (Kauno valstybiniame muzikiniame teatre V. Martinaičio režisuota opera, red.past.) žiūrovais gali būti vaikai. Kodėl pasirinkote šią auditoriją? Ar manote, kad teatras vaikams Lietuvoje dažnu atveju yra kiek neteisingas?

– Yra labai skirtingi požiūriai į vaikišką spektaklį. Neteisingas požiūris, kai galvojama, kad reikia "pasibandyti ant vaikų". Neteisingas yra ir požiūris, kai padaroma bet kaip. Nuo mūsų tėvų dar išlikęs požiūris, kad vaikas – dar ne žmogus. Aš nesutinku su tokiu požiūriu – vaikai mažiau patyrę, bet jie nėra kvailesni. Vaikams kurti ir su jais dirbti man yra įdomu, nes jie yra jautrūs ir atviri. Jie atviri patirti. Prieš porą metų, kai dirbau M.K.Čiurlionio menų mokykloje, mane aplankė mintis, kad tų paauglių, kuriuos mokau, gyvenime aš esu pirmas žmogus, kuris jiems pasako, kas yra vaidyba ir teatras. Ir jeigu aš jiems sumeluosiu, sugudrausiu arba apgausiu – aš padarysiu nusikaltimą ir padėsiu jiems kreivą plytą. Žinoma, gyvendami gyvenimą jie įgys savo kritišką požiūrį į visą tai, bet ta pirmoji plyta yra labai atsakingas dalykas.

– Kada atradote Maurice'o Maeterlinko "Žydrąją paukštę"? Ir kodėl šio spektaklio nenorite dedikuoti konkrečiam amžiaus cenzui?

– Tiesiog ieškojau literatūros, kuria galėčiau pakalbėti apie nematomą dvasinį ir emocinį pasaulį. Kai perskaičiau pjesę, mane ji visiškai užbūrė. Man patiko M. Maeterlincko ieškojimai. Jis ieško Žydrosios paukštės visur. O paukštė – kelionė, daranti žmones ir gražesnius, ir geresnius. Jei tie vaikai (pjesės pagrindiniai herojai – aut.past.) nebūtų keliavę, jie nebūtų pakeitę požiūrio. Jeigu aš leidžiuosi į kelionę, aš jau einu link tos Žydrosios paukštės. Kai žmonės neieško ir nenori – jų nepriversi to daryti.

Nenorėjau apibrėžti konkrečiai grupei, nes vaikai neina vieni į spektaklius. Vaikai žiūrėdami patiria emociškai, o logikos jie visą laiką ieško klausdami suaugusiųjų. Tai, kas nebus suprantam vaikams, bus suprantama vyresniems. Teatras tokiu būdu tampa dar viena priežastimi draugauti, bendrauti tarpusavyje. Mano manymu, tai yra nuostabiausia.

– Sutinkate su M. Maeterlincko mintimi, kad "paprastai mums trūksta ne pačios laimės, o mokėjimo laimingais būti"?

– Absoliučiai. Viskas priklauso nuo požiūrio kampo. Yra žmonių, kuriems blogai, kai saulė šviečia ir blogai, kai šalta, kai stiklinė per maža arba per didelė – jiems viskas ir visada bus blogai. O iš tikrųjų, kokia laimė yra, kad aš esu, matau, kvėpuoju, kalbu. Mokėti matyti plačiau – apie tai ir rašė M. Maeterlinckas.

– Bet pati laimės sąvoka per šimtą metų nepakito? Pasikeitė tiesiog metodai kaip būti laimingu?

– Absoliučiai. Šiandien tų metodų ir priemonių yra tiesiog daugiau. Ką reiškė būti turtingu prieš šimtą metų ir būti dabar? Juk nepasikeitė manymas, kad turtas yra neribotos galimybės – kuo tu turtingesnis, tuo mažiau apribojimų turi. Lygiai taip pat visais laikais žmonės norėjo būti mylimi – jokio skirtumo, ar tavo mylimasis su džinsais, ar su klumpėm.

– Jūs nesiekiate moralizuoti žmonėms, neužsiimate didaktika... Tiesiog linkite atrasti?

– Taip, aš linkėčiau. Norėčiau pasidalinti mintimi, kad būti laimingu yra labai paprasta. Pjesėje yra man patinkantis personažas Malonumas. Ir kiekvienas iš mūsų pagalvoja, kad gyvenime yra tai patyręs – malonumą sėdėti ant kėdės, malonumą žiūrėti pro langą, malonumą atsigerti vandens, malonumą skambinti draugui... O jeigu kiekvieną smulkmeną įvardytum kaip malonumą, suprastum, kiek daug progų gyvenime turi pajausti pilnatvę.

– Manote, kad "komedija – pats smagiausias būdas kalbėti apie tai, kas svarbu, ir lengviausias būdas išgirsti tai, kas svarbu". O kas, anot jūsų, yra pasaka?

– Sunkus klausimas. Negaliu pateikti apibrėžimo. Bet suprantu, kad pasaka yra nereali realybė, kurioje gali nutikti bet kas ir bet kaip. Realūs žmonės su savo išgyvenimas nerealioje realybėje gali patirti nuotykį. Kaip sapne – nerealioje realybėje tu išgyveni. Taip yra ir "Žydrojoje paukštėje" – tie vaikai emociškai dalyvauja nerealiame pasaulyje ir juos gali ištikti bet kas. Pasakoje svarbiausia tai, ką aš patiriu emociškai.

– Ir jei žiūrovai sulauks to patyrimo, tada ir bus šventė?

– Taip. Tai ir būtų tas deimanto blyksnis.


Kas? Premjera "Žydroji paukštė".

Kur? Nacionaliniame Kauno dramos teatre.

Kada? rugsėjo 9, 10, 17 d.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Anonimas

Anonimas portretas
Labai geras spektaklis. Rekomenduoju.
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Kaune veiklą pradeda „Teatro fabrikas“
    Kaune veiklą pradeda „Teatro fabrikas“

    Kaune veiklą pradeda jauniems menininkams skirta erdvė „Teatro fabrikas“. Nors idėją įgyvendinantis Kauno dramos teatras negavo laukto finansavimo patalpoms įrengti, projektą ėmėsi įgyvendinti savo jėgomis. ...

  • Rūgščias gyvenimo citrinas pavertė įspūdingo skonio gėrimu
    Rūgščias gyvenimo citrinas pavertė įspūdingo skonio gėrimu

    Vos atvėręs duris restoranas "Nüman" leido suprasti, kad atsirado dar vienas rimtas argumentas Kauną laikyti europietiška kultūros sostine. Netikėtais patiekalų sprendimais stebinantį restoraną Gero maisto akademija šiemet ...

    3
  • Ieškomas naujas Kauno dramos teatro vadovas
    Ieškomas naujas Kauno dramos teatro vadovas

    Kultūros ministerija paskelbė konkursą eiti Nacionalinio Kauno dramos teatro generalinio direktoriaus pareigas. ...

    10
  • Vaidinantis vienuolis krūpteli, išgirdęs žiūrovų juoką
    Vaidinantis vienuolis krūpteli, išgirdęs žiūrovų juoką

    Į Lietuvą iš Pietų Korėjos parskridęs Kęstutis Marčiulynas – vienuolis Bo Haeng Sunimas visuomet išsviedžia energijos užtaisą, sukauptą budistinėse meditacijose, atsiskyrimuose, tyloje, kalbant mantras. Energija ir dvasine terap...

    2
  • Didžiausią pasaulyje antklodę neria ir Kaune
    Didžiausią pasaulyje antklodę neria ir Kaune

    Šeštadienio popietę kauniečiai rinkosi į jaukų butą Gedimino gatvėje, kur besidalijant kava ir sausainiais vyko nėrimo vąšeliu pamokos. ...

    1
  • Bušido turnyro pristatyme Kaune – brazilo išsišokimas
    Bušido turnyro pristatyme Kaune – brazilo išsišokimas

    “Rytoj aš jį nokautuosiu! Prisiekiu savo mamos gyvybe!“, - sušvokštė Rodrigo Mineiro ir ėmė demonstratyviai mojuoti kumščiais. Karštakošio brazilo pareiškimas pastebimai suerzino Kauno kovotojus...

    5
  • Visada įdomu, kas bus kitą kartą
    Visada įdomu, kas bus kitą kartą

    Pokalbis taip pat yra kūrybos forma. Unikali, jaudinanti, nenuspėjama. Dviejų žmonių pasikeitimas žodinėmis konstrukcijomis kuria emocinį pagrindą arba priešingai – išmuša jį iš po kojų. ...

    2
  • Didžiausia mįslė – atsitiktinio grožio gimimas
    Didžiausia mįslė – atsitiktinio grožio gimimas

    Kai turi ką pasakyti, įrankis atsiras, įsitikinusi britų fotografė, tapytoja, poetė ir vaizdo menininkė Stacie McCormick. Jos paroda "Beieškant tapybos" šiuo metu veikia galerijoje "Meno parkas". ...

  • XI Kauno bienalė: vienos atminties negali būti
    XI Kauno bienalė: vienos atminties negali būti

    Tapytoja Atidarydama XI Kauno bienalę kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson pažymėjo išskirtinį renginio bruožą – inovatyvų mąstymą ir naujų formų ieškojimą. Neįprastais sprendimais, nepiršdama vienos tiesos &scaro...

    4
  • Kauno menininkų namuose – naujų idėjų skersvėjis
    Kauno menininkų namuose – naujų idėjų skersvėjis

    Jau kurį laiką Kauno menininkų namai (KMN) turi naują vadovą – tai kultūros vadybininkė ir edukatorė Rūta Stepanovaitė. Vilniaus dailės akademijoje taikomosios grafikos magistro studijas baigusios kaunietės, apie dešimtmetį dirbančio...

    4
Daugiau straipsnių