Vaikščiojimas po puikią fantastiką

Gyvas menas nėra eksperimentas. Tai nėra ir procesas, sudarantis sąlygas ilgalaikiams stebėjimams. Gyvas menas – tai veiksnys, argumentuojantis dabarties reliatyvumą ir paliekantis plyšius sąmoningam mene formuojamos situacijos įvertinimui iš šalies.

Buvimą čia ir dabar kiekvienas iš mūsų suvokiame skirtingai, todėl vienas, du ar grupė asmenų, esančių tą pačią akimirką toje pačioje vietoje, ją įsmins skirtingai, bet nė vienas čia ir dabar vykstančios istorijos variantas nebus klaidingas ar netikras.

Kaune vykęs "WINTER CREATurE 2016" performansų ir gyvo meno festivalis pasiūlė publikai galimybę įžengti į galeriją "Meno parkas", kurioje vienoje erdvėje tekančio laiko dimensijomis balansavo skirtingi menininkų duetai. Vieni jų kolaboravo drauge tiesiogiai ir virtualiai, kiti – vientisą patalpą pildė skirtingomis refleksijomis.

Stebint performansus, sluoksnis po sluoksnio atveriant viduje sukilusius jausmus, neapleido mintis, jog tai, kas vyksta čia ir dabar, atspindi kasdienę aplinką, kurioje mus supa kiti asmenys, kurioje ieškome tarpusavio ryšių, o juos atradę – atmetame, ignoruojame ar, priešingai, saugome. Kiekvienas performansas sukūrė erdvę išryškėti projekcijoms to, kam mes leidžiame įvykti, kai bendraujame su artimais, svetimais, nepažįstamais žmonėmis, kai liekame vieni su savimi ar desperatiškai ieškome to, ką tik įsivaizduojame.

Mūsų fantazijas apie tobulus santykius su kitais ir savimi pakursto šiuolaikinės komunikavimo galimybės, dažniau paliekančios klampią abejonę, nei sukeliančios pozityvius jausmus.

Dalį savo laiko šiuolaikinis žmogus intensyviai leidžia socialiniuose tinkluose. Tačiau virtualus bendravimas įgauna daugybę modulių, kurie realiame gyvenime nėra priimtini: pvz., du žmonės susitinka išgerti puodelio arbatos, kalbasi, klausosi, keičiasi patirtimis – jų kūnai nuolatos dalinjasi informacija (gestais, žvilgsniais, intonacijomis), o virtualioje erdvėje žmogus pasidalija žinute – susisteminta, apdorota informacija, nekuriančia emocinio ryšio. Nuo žinutės prasidėjęs pokalbis primena padirbinį, klastotę. Todėl apsikeitę pranešimais jaučiamės surinkę informaciją, tačiau abejojame, ar pajutome, kaip iš tikrųjų jaučiasi mūsų pašnekovas, ar jis suprato, ką, esant aptartai situacijai, išgyvenome mes, su kokia savo patirtimi tai siejome, kuo mėginome pasidalyti?

Mūsų mintys persiunčiamos internetinėmis nuorodomis, mūsų emocijos perduodamos ženklais ar judriais paveikslėliais, mūsų patirtys įspraudžiamos į fotografijų rėmus, leidžiančius matyti tik tiek, kiek leidžia pasirinktas nuotraukos formatas. Ar tai tikrai mes?

Performansuose virtualią iliuziją išsklaidyti bandė duetai, turėdami siekį panaikinti geografinius atstumus, pakitusias laiko slinktis, skirtingų gyvo veiksmo erdvių atmosferiškumą. Įsijaučiant į vyksmus norėjosi patikėti jų kuriama realybės versija.

Tačiau. Sekant merginą, sėdinčią profiliu į projekcijoje regimą judantį vyro atvaizdą (Ieva Ripinskytė ir Juanas Madero), girdint jų verksmą ir akimis užkliūnant už užrašo "nėra jokio skirtumo tarp mano ir tavo ašarų" – norėjosi tam iš tikrųjų pritarti. Nors vaizdas ir buvo tikroviškas, jo įtaigumas neperžengė vaizdo projekcijos apribojimų. Stebint dvi galerijos erdvėje sirupu apsipylusias, pelenais aplipusias, poeziją deklamuojančias merginas (Inga Sanakojevaitė ir Justė Buslavičiūtė), norėjosi tikėti, jog visa, kas mus supa, yra šventa, bet ar tikrai? Įbedus akis į menininkės (Tyška Samborska) rankose trinamus pomidorus ir bėgančias jų sultis – ne tik žinoti, kaip skauda, bet tai patirti, mintyse nerašant laimingos pabaigos scenarijaus, kuriuo pasidalyti būtų galima socialiniame tinkle.

Visi vykę vyksmai buvo priimti besąlygiškai kaip meno kūriniai, kaip tam tikri konstruktai, perkuriantys realybę. Deja, jie nebuvo suvokiami kaip bendros (publiką ir menininkus vienijančios) realybės dalys.

Performansuose išgyventi jausmai buvo tikri, jų siunčiamos žinutės pasiekė publiką, tačiau tam tikri rekvizitai leido abejoti čia ir dabar realumu, persikeliant į dviejų "aš" perkurtą erdvę, tarsi atveriant naują langą kompiuterio ekrane. Tų langų gali būti begalybė. Ir kiekvienas jų – žingsnis tolyn nuo realybės. Į puikią fantastiką.