Ž. Landzbergas: tai ne saulė?

Beieškant išeities

Fotografija rodo plokščią gelsvos spalvos paveikslo su juodais apskritimo formos rėmais vaizdą. Tai netiesa. Įėjimas į instaliaciją – santykinai ilgas koridorius (prisimena POST galerijos parodines erdves, gali įsivaizduoti, kad pagrindinis objektas pačiame erdvių gale, o visas priekis transformuotas į siaurą įėjimą).

Koridoriaus kairėje ir dešinėje atsiveria keistos kiaurymės, pirmoji žybtelėjusi mintis, kad gal bus kaip nors galima sukti iš tiesaus praėjimo, greitai dingsta, ji neteisinga. Sudarytos skirtingų geometrinių formų kiaurymės "rankovės" per mažos visam žiūrovo kūnui patekti į vidų, bet norisi bent jau įkišti rankas į jas, bandyti patekti kuo giliau. Legaliai kažkur kitur patekti negalima ir dėl visur esančios trapios medžiagos – plėvelės, atrodo, atsirėmus į ją, plyštų iliuzorinės sienos ir širmos. Bet viena plokštuma (kiaurymių) čia vis tik neužverta. Šios užuominos su įėjimo (ne)galimumu bus išlaikytos ir kitur.

Antroji įėjimo galimybė pasiteisina – peržengti juodą apskritimo formos rėmą ir įeiti į instaliaciją giliau ne tik galima, bet ir reikia (tai tarsi durys į paveikslo vidų), nes kol kas matome tik tiek, kiek pirminėje fotografijoje. Ten, iš kur atėjome, formos buvo per mažos žmogaus masteliui (suspausta erdvė, siauros kiaurymės), o čia, peržengus rėmus, viskas tampa per didu. Bendras vaizdas neaprėpiamas vienu žvilgsniu, tenka vaikščioti aplink didžiulį gelsvą kubą ir žiūrinėti po vieną, dvi plokštumas ir kampus.

Didelis kubas žadina smalsumą, nes apeinant vis kitą kraštinę-plokštumą, regime skirtingus simbolius. Vieni labiau pažįstami iš Ž.Landzbergo ankstesnės kūrybos (jo permanentiniai lydintys ženklai: nusvirusios šakelės, R ir kitos raidės, stilizuotos eglutės ornamento motyvas), kiti paprastesni, kone bendriniai, kad būtų kam nors individualiai priskirtini, bet ir jie dažnai kartojasi menininko virveliniuose raštuose: rombas, geometrinis medžio lapas, lenktos, banguotos ar bandytos tiesiai nubrėžti linijos.

Atmegzti mazgą

Viena metaforiškiausių (nepagrindinė, turbūt kitiems nepastebima) linijų man yra gysla, einanti per horizontalią, visą plokštumą užimančią medžio šaką.

Šaka plona, todėl gysla ne visada pataiko į centrą, atsitrenkia į šonus, vienoje vietoje veržiasi į gumbą (taip ir nesusiformavusį į vertikalią šaką) arba netvirtai šakojasi žemyn ant sumedėjusių nukarusių lapų. Į dar plonesnes šakeles ji jau nebesiveržia, ten dėl savo primityvumo nebegali įsisprausti. Simboliai skirtingi, nuo šiuolaikinės abėcėlės raidžių iki užmirštos reikšmės formų raštų ar visiškai formalistinių geometrinių ornamentų, tačiau visi jie pasitarnauja, kad žiūrovas išvestų savo interpretaciją ir susidėliotų vaizdo struktūrą.

Čia prisimenu semiotiko Jurijaus Lotmano išsakytą poziciją apie fiksuotas pranešimo sritis, esą natūralia kalba (rusų, kinų ar bet kuria kita) galima kalbėti apie bet ką, o stebuklinių pasakų kalba – tik apie tam tikrus dalykus. Bet instaliacijos autorius ir nenori kalbėti apie bet ką, jam reikia specializuotos sustiprintos kalbos, kuri patrauktų žiūrovą ir vestų jį į patį centrą (kuo ne ritualizuoto tipo menas?).

Jam reikia specializuotos sustiprintos kalbos, kuri patrauktų žiūrovą ir vestų jį į patį centrą.

Skaitant ant plokštumų atsiradusius ženklus-simbolius dar prisimenu du J.Lotmano pranešimo tipus: pirmasis yra paprastas užrašas, o antrasis archajiškasis – skarelė su mazgeliu, kažkokiam reikalui prisiminti. Kultūros semiotikas teigia: "Tikimasi, kad jie abu bus perskaityti. Tačiau skaitymas kiekvienu atveju bus kitoks. Pirmuoju atveju pranešimas yra pačiame tekste ir gali būti visiškai išgautas. Antruoju – "tekstas" atlieka tik mnemoninę funkciją. Jis turi tik priminti tai, ką skaitytojas žino ir be jo. Išgauti pranešimo šiuo atveju neįmanoma."

Mes eidami aplink kubą skaitome tuos ženklus – mazgelius – prisiminimus ir ieškome viską prisiminę (iš pavadinimo) šviesos šaltinio. Bet plokštumos užsitrenkę aklinai, kampai suręsti juodai (nors kažkas bandė prasigremžti – kai kuriose kubo vietose medžiaga vėl paklijuota), jau galime atsirišti skarelės mazgelį – paskutinis įėjimas neįmanomas, bet asociatyvus.

Atradimo erdvėje

Kur, jei ne čia, galime prisiminti įvairiausius kinematografinius sprendimus, išėjimą už kino ekrano, pagaliau šešėlių teatrą? Argi viena (net jeigu tai ir dengiančioji) pusė neatskleistų mums latentinės kitos? O kur dar senųjų meistrų tapyboje mįslingas ir nesuprantamas šviesos šaltinis, kuris brandina paveikslo reikšmes?

Apėjęs instaliaciją palieki ją būdamas jau kitokio supratimo apie jos sandarą bei erdvę, kitaip buvo ir pradžioje, prieš ateinant, kai fotografijoje matei kitokį paveikslą, kitą parodos vaizdą.

Prieš išeinant galima atsisukti pasitikrinti, ar tikrai apgaulingi instaliacijos viduriai iš tavęs išsiurbė pirminį jos vaizdą? Atmintyje pasilieka ertmės, keistos erdvės, kurios per ankštos arba per didelės žmogui, bet mielai besimaitinančios žiūrovo vaizduote.