Zapyškio bažnyčioje archeologams padeda lobių ieškotojai

Ieško metalo detektoriumi

Zapyškio Šv.Jono Krikštytojo bažnyčios viduryje vyras kamufliažine uniforma su metalo detektoriumi brauko žemių sluoksnio paviršiuje. Staiga detektorius ima pypsėti. "Sprendžiant pagal signalą, čia turėtų būti spalvoto metalo gaminys", – užsimena metalo ieškiklių naudotojų klubo "Mink" narys Markas Tokarevas. Jis su klubo bičiuliais padeda archeologams. Apčiuopęs apytikrę vietą, vyras iš kišenės traukia į žibintuvėlį panašų įrenginį, kuris tiksliau nei detektorius padeda nustatyti po žeme esančio metalinio daikto vietą. Šiuo įrenginiu ją nustatęs tiksliai, M.Tokarevas ranka ima žerti žemes ir netrukus užčiuopia monetą. "1660 m. gamybos. Tai LDK laikai, tačiau matyti, kad moneta nukaldinta Lietuvoje: ant jos pavaizduotas raitelis ant žirgo – Vytis. Ant Lenkijoje kaldintų monetų matytume erelį", – nuvalęs monetą dengusį žemių sluoksnį aiškina M.Tokarevas.

Klubo "Mink" narius, archeologams padedančius savanoriškais pagrindais, galima vadinti baltaisiais lobių ieškotojais. "Remiantis Lietuvos įstatymais, kultūros vertybių negalima ieškoti su metalo detektoriais. Turėti ir juos naudoti pramogai galima, tačiau kultūros vertybių ieškoti – ne. Jei taip darytume savarankiškai, be archeologų, būtume vadinamieji juodieji archeologai. Tai paskatino mus susiburti į klubą, asociaciją ir mes pradėjome balinti juodąją archeologiją", – juokaudamas palygino pašnekovas. Iš pradžių ieškoję pamestų daiktų, vėliau "Mink" nariai per Kultūros paveldo departamentą pasiūlė savo paslaugas archeologams. Pasak M.Tokarevo, jie jau įveikė išbandymus su archeologais dirbdami Kernavėje, kitose svarbiose Lietuvos istorijai vietose: "Archeologai mus išbandė ir dabar mumis pasitiki. Jie žino, kad rastų daiktų mes į kišenę nededame."

Tikisi aukso lobio?

Mostelėjęs į bažnyčios viduryje pūpsančius iškastų žemių kalnus, M.Tokarevas užsimena, kad be metalo detektorių archeologų darbas būtų daug sudėtingesnis: visas šias žemes reikėtų persijoti.

"Siekiame, kad pamatę lauke žmogų su metalo detektoriumi jūs negalvotumėte, jog tai – juodasis archeologas. Tai greičiausiai žmogus, susirgęs istorijos tyrinėjimu. Vieni žvejoja, kiti medžioja. O čia žmogus, užuot sėdėjęs alaus bare ar kitur, neuždraustoje teritorijoje vaikšto su metalo detektoriumi. Aišku, gal slapta jis ir tikisi surasti didelį aukso lobį. Bet mes esame sąmoningi: siekiame grąžinti valstybei surastas materialines vertybes. Siekiame, kad jos patektų ne į privačias kolekcijas, o į muziejus, kad žmonės matytų: mūsų istorija yra gili, turtinga ir įdomi, – savo ir bičiulių motyvus atskleidė M.Tokarevas. – Mes metalo detektorius pasitelkiame ne tam, kad asmeniškai praturtėtume. Ir aš, ir mano bičiuliai džiaugiamės suradę kokį įdomesnį daiktą. Mus vienija idėja – mes mylime Lietuvą, jos istoriją, norime žinoti apie ją kuo daugiau. Tie dalykai, kuriuos randame, padeda suprasti, kas ir kaip buvo, susipažinti su istorija, su tuo, kaip žmonės gyveno, kuo prekiavo, rengėsi, kokios mados buvo. Džiaugiamės, kad tai buvo: sidabriniai pinigai, gražūs papuošalai, talentingų amatininkų darbai."

Radome ir porą metalinių antpirščių – gali būti, kad čia buvo palaidotas siuvėjas. Kalbant apie mūsų čia randamas XVII a. monetas, tai – daugiausia buratinkės.

Palaidoti nusipelnę asmenys

Keturių penkių vyrų komanda, vadovaujama archeologo Justino Račo, senojoje Zapyškio bažnyčioje pradėjo darbuotis prieš dvi savaites. Rezultatas – visas bažnyčios sienas iš vidinės pusės juosiantis poros metrų gylio ir pločio griovys. "Šalta, dėl to ir dirbame greitai – kito pasirinkimo neturime, – šyptelėjo J.Račas. – Kasame tik ten, kur pagal projektą bus atliekami atnaujinimo darbai. Atnaujinant bažnyčią bus šiltinamas bažnyčios pamatas – aplink jį ir kasame. Laikomės archeologijos principo: jeigu galima nekasti, nekaskime, palikime ateities kartoms, – pasakoja archeologas, leisdamasis į iškastą griovį, kuriame keliose vietose boluoja kaukolės. – Bažnyčioje laidota keliais sluoksniais. Šios kaukolės greičiausiai žmonių, palaidotų XVII a. Šie mirusieji laidoti ant ankstesniojo sluoksnio, kuris vėlesniųjų laidojimų metu buvo suardytas."

Archeologai pabrėžia: po bažnyčios grindimis laidoti ne eiliniai, o nusipelnę asmenys arba tie, kurie išsipirkdavo vietą. "Nespėliosiu, ar tai vyrai, ar moterys ir kokio jie amžiaus – tai nustatys Vilniaus universiteto Anatomijos katedros mokslininkai, kuriems perduosime palaikus. Tai, kad kaukolės su iš pažiūros sveikais dantimis, dar nereiškia, kad šie žmonės mirė jauni. Juk čia laidoti daugiausia pasiturintys žmonės, jie maitinosi gerai, todėl ir jų dantys, kaip ir visas kūnas, galėjo išlikti sveikesni iki senyvo amžiaus", – aiškino J.Račas. Anatomų ištirtus palaikus archeologai žada vėliau perlaidoti bažnyčios šventoriuje.

Užkonservavo audinio skiautę

Senojoje bažnyčioje archeologai iki šiol rado aštuoniolika kapų arba kaulų sankaupų. Visi žmonės palaidoti kojomis į altoriaus pusę. "Jei rasime žmogų, laidotą galva į altoriaus pusę, žinosime, kad tai – kunigas. Jis ir po mirties turėjo prižiūrėti savo parapijos tikinčiuosius", – užsiminė J.Račas, rodydamas pažaliavusią mažytę audinio skiautelę. "Ją buvo užkonservavę šalia rasti variniai dirbiniai, – pasak archeologo, per keletą amžių audinys paprastai visiškai suyra. – Karstų liekanų taip pat nelabai randame."

Tai paskatino mus susiburti į klubą, asociaciją ir mes pradėjome balinti juodąją archeologiją.

Pagrindiniai archeologų radiniai čia – karstuose naudotos metalinės vinys ir monetos. J.Račas rodo krūvelę mažų plastikinių maišelių, kurių kiekviename – po radinį: monetą, kryželį, medalikėlį. Prie kiekvieno jų – trumpas aprašas. Tai vadinamoji radinio metrika, kurioje nurodome, kokiame gylyje, kurioje tiksliai vietoje jis rastas. "Monetų radome daugiausia, nes buvo įprasta jų dėti į kapus. Jos pagamintos daugiausia iš vario lydinių, tik keletą radome sidabrinių. Radome du medalikėlius, du žiedus, yra ir keletas sagtelių, sagų. Radome ir porą metalinių antpirščių – gali būti, kad čia buvo palaidotas siuvėjas, – vardijo kasinėjimams vadovaujantis archeologas. – Kalbant apie mūsų čia randamas XVII a. monetas, tai – daugiausia buratinkės, kaip mes jas žargonu vadiname. Jono Kazimiero valdymo laikais buvo toks veikėjas Titas Livijus Buratinas (Burattini), kuris, atvažiavęs iš Italijos, Lietuvoje nukaldino labai daug monetų, nes tuo metu iždas buvo tuščias, o reikėjo apmokėti kariuomenei. Buvo prikaldinta milijonai tų monetų – dar ir dabar Lietuvos laukai jų pilni. Tik tiek, kad mūsų rastos monetos yra labai geros kokybės, nenusidėvėjusios – jos beveik nebuvusios apyvartoje."

Randamos monetos su iškaltais gamybos metais padeda archeologams nustatyti laidojimo laiką. Ištirtos visos šios vertybės turėtų likti pakaunėje. Gali būti, kad jos papildys Kauno rajono muziejaus kolekcijas. Pasak J.Račo, čia rasta viena didžiausių XVII a. monetų kolekcijų Lietuvoje praturtintų muziejaus fondus.

Užleis vietą restauratoriams

"Jokių sensacijų kol kas neradome, – radinius trumpai apibūdina archeologas. – Tai, ką randame, yra įprastiniai kapinyno radiniai, patvirtinantys jau turimas žinias apie tai, kad bažnyčia buvo pastatyta XVI a. viduryje – nuo to laiko ir aptinkame laidojimus. Visi radiniai yra iš XVI a. antrosios pusės ir XVII a. Kai išeisime į lauką, bus įdomiau, nes ten bus ir gyvenvietės sluoksnis. Vadinasi, bus kažkokių pastatų liekanų ir panašiai. O ten žmonės dar ir XX a. pr. gyveno." Yra išlikusių maždaug prieš 100 metų darytų nuotraukų, kuriose šalia bažnyčios matyti žvejų pastatai su kabančiomis valtimis.

Pasak J.Račo, kalbos, kad Zapyškio bažnyčia galėjo būti pradėta statyti dar Vytauto Didžiojo laikais, yra nepagrįstos. "Pavyzdžiui, Vytauto bažnyčia Kaune yra senesnė už šią Zapyškio bažnyčią. Ir rašytiniai šaltiniai patvirtina, kad Vytautas fundavo jos statybą Kaune. O Zapyškyje ir visi istoriniai duomenys, ir mūsų radiniai patvirtina, kad bažnyčia iškilo vėliau. Ko gero, ji buvo funduota Sapiegų", – pašnekovo žodžiais, net ir bažnyčios pamatas, atsižvelgiant į naudotas plytas ir mūrijimo būdą, yra XVI a. vidurio.

Iki kovo kasinėjimai bažnyčios viduje turėtų būti baigti – tada archeologai čia užleis vietą restauratoriams. Tuomet archeologai pradės kasinėti buvusią bažnyčios šventoriaus teritoriją. Iki metų pabaigos ši teritorija turėtų būti ištirta.

Vėlyvosios gotikos paminklas

Zapyškio bažnyčia pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėta 1562 m., užsimenant apie joje palaidotą Paštuvos dvaro savininkę. Manoma, kad ją statyti pradėjo Naugarduko vaivada Povilas Sapiega, Zapyškį valdęs 1555–1579 m.

Zapyškio Šv.Jono Krikštytojo bažnyčia laikoma vienu unikaliausių vėlyvosios gotikos pavyzdžių, tai yra kultūros paminklas. Šiems kultūros paveldo objektams taikoma aukščiausio lygio apsauga. Šis unikalus kultūros paveldo objektas turi archeologinių, architektūrinių, dailės, kraštovaizdžio ir sakralinių vertingųjų savybių.

Tyrinėjimai senojoje Zapyškio bažnyčioje atliekami pagal jos restauravimo ir pritaikymo visuomenės reikmėms projektą. Dviejų etapų projekto vertė – apie 2 mln. eurų. Bus restauruotos freskos, perstatytas choro balkonas, įrengta šildymo sistema, įdėti nauji langai, sutvarkyta teritorija. Kitame etape bus tvarkoma aplinka, įrengtas apšvietimas. Visus darbus planuojama baigti iki 2020 m.