101-ųjų Kalėdų sulaukęs kaunietis: nesinervinkite ir ant nieko nepykite

Dienraščio „Kauno diena“ rašinys

Aleksotiškis Juozas Maksvytis, spalį atšventęs 100-ąjį savo jubiliejų, rudenį su žmona Elena paminėjo ne mažiau įspūdingą 65-erių metų santuokos jubiliejų. Laukdami gražiausių metų švenčių šie labai šviesūs žmonės pasidalijo, jų manymu, universaliu geros savijautos ir ilgaamžiškumo receptu.

Kalėdų Senelio abu prašytų vienintelio dalyko – sveikatos, nors jos bent jau ponui Juozui, atrodo, ir taip atseikėta su kaupu. Jis per gyvenimą nėra sirgęs jokiomis sunkiomis ligomis, nebuvo net rimtai sunegalavęs, nors teko patirti ir karo baisumus: nemažai laiko praleido pirmojoje fronto linijoje, patyrė ir draugų žūčių, ir bado, ir priverstinės nemigos savaičių. Tik per plauką jam pavyko išvengti tremties. Tėvai ir sesuo buvo išvežti, o jį patį išgelbėjo tai, kad buvo užsiregistravęs kaip karo dalyvis. Karinių antskrydžių ir bombardavimų siaubą teko patirti ir poniai Elenai.

Abu kauniečiai stebina noru ir jėgomis darbuotis bei vidine ramybe. Pasitikdamas savo šimtąjį gimtadienį J.Maksvytis nusikasė prie namų užsiaugintas bulves, nusiskynė obuolius, sugrėbė lapus, susikasė daržą. Malkų skaldymas, pusryčių gaminimas sau ir trylika metų jaunesnei žmonai – taip pat jo laisvalaikio užsiėmimas.

Jis tokią veiklą vertina ne kaip naštą, varginančią prievolę, o kaip sveikatos šaltinį – mankštą. Be abejonės, įtakos jų gerai savijautai prideda ir tai, kad iki šiol abu stengiasi valgyti kuo daugiau natūralaus, pačių užsiauginto, pasigaminto maisto. Tiesa, pono Juozo silpnybė, jį lydinti nuo pat vaikystės, – saldumynai, pyragėliai ir tortai.

"Matot, kaip jis gerai išlaikytas", – nusijuokė ponia Elena ir gyrė vyro ryžtą kas rytą mankštintis, kartu suktis namuose ir dalytis namų ruošos darbais.

Abu teigė, kad svarbiausia gyvenime ir palaikant tarpusavio santykius – abipusė pagarba ir mokėjimas išlikti ramiems, nesijaudinti dėl menkniekių.

"Labai džiaugiuosi ir vyru, ir vaikais", – pokalbio metu ne kartą kartojo ponia Elena, su būsimu sutuoktiniu susipažinusi, kai šis, būdamas maždaug trisdešimties, atsikraustė į Kauną. Pora susilaukė ir užaugino du sūnus ir dvi dukras.

"Viename kieme gyvenome", – apie pažinties aplinkybes prabilo elegantiška inteligentiška moteris, visą gyvenimą dirbusi siuvėja.

Ji Juozą sužavėjusi, kaip jis pats sakė, darbštumu. Sutuoktinis – irgi ne iš tingiųjų. Elena sakė nepamenanti, kad vyras, net ir sulaukęs šimtmečio, kada nors būtų pasakęs, kad kažko, ko yra prašomas, nepadarys, nes tingi arba yra pavargęs.

– Kokios nuotaikos laukėte savo 101-ųjų Kalėdų? – pasiteiravome garbaus amžiaus J.Maksvyčio, svečiuodamiesi jo su žmona namuose Aleksote.

J.M.: Senatvėje ne apie Kalėdas galvoji, o apie sveikatą. Šiaip nuotaikos neblogos, nieko labai neskauda. Kartais ką pamaudžia, kojas mėšlungis patraukia. Svarbiausia – judėti. Kai daugiau pasėdžiu – sustingstu. Ausis jau pagydyta, reikėjo tik išvalyti, ir klausa sugrįžo. Bet dabar lankausi pas gydytojus dėl akies. Nežinau, ką jie sugalvos. Gal prireiks operacijos?

– Kaip rengėtės didžiosioms metų šventėms?

E.M.: Kūčioms, Kalėdoms pradedame ruoštis iki jų likus dviem savaitėms. Eglę aš puošiu, o vyras pažiūri, ar gerai. Reikės ir maisto – šaltieną virti, šližikus kepti... Visa šeima: vaikai, anūkai, proanūkiai pas mus susirenka per šventes. Kai visi sueiname, būna labai smagu.

J.M.: Skaičiuoju, ar dvylika patiekalų ant stalo.

E.M. Ne tik skaičiuoja. Daug, jis visko padeda. Jo pareigos – namuose palaikyti šilumą – kurti pečių. Pečių jis pats vis dar kuria. Zdaravas dar labai. Ir sūrius kartu darome, ir sviestą jis sumuša. Per Kalėdas ant stalo bus mūsų gaminti sūriai, namuose kepti pyragai, namuose virti kumpiai.

– Abu atrodote kupini jėgų. Kuris iš jūsų stipresnis? Ponas Juozai, aplenkiate žmoną?

J.M.: Ji įsakymus man tik duoda! (Juokiasi abu.)

E.M.: Oi, aš daug silpnesnė už jį. Esu sirgusi visokiomis ligomis. Jis tikrai labai stiprus žmogus.

– Kokios būdavo jūsų vaikystės Kalėdos?

J.M.: Irgi eglutę puošdavome. Mūsų sodas buvo apsodintas eglėmis, vieną jų tėvas nukirsdavo ir namie puošdavome. Mama dar po eglute padėdavo Kalėdų Senį, o Kalėdų rytą po egle rasdavome dovanų. Labiausiai laukdavau saldumynų. Iki šiol juos mėgstu.

Mama pagamindavo didžiulių skilandžių. Dabar gali rasti pirkti tik tokių, kurie telpa į saują. Anksčiau netoli mūsų toks Dalmanskis turėjo dvarą ir pardavinėdavo veislinius paršelius, kurių suaugusių lašinukai buvo labai skanūs: riebalų sluoksnis, raumenų, vėl riebalai, vėl raumenys. Šiais laikais sunku rasti skanių lašinukų.

Beje, tėvai turėjo ūkį, samdomų darbininkų – merginą ir vyruką. Per Kalėdas jiems būdavo suteikiamos atostogos, išvažiuodavo namo, todėl visus darbus ūkyje per šventes turėdavome nudirbti patys. Buvo 28 ha žemės, septynios aštuonios karvės. Beje, nuo dešimties metų karves ganydavau, o nuo dvylikos – gyvulius šerdavau.

– Kaip atrodo įprasta abiejų jūsų diena?

J.M.: Aš visada anksti keliuosi. Apie pusę šešių ryto. Pasimankštinu, pakuriu pečių. Vakare anksčiau einu gulti, todėl ryte anksčiau pabundu. Vakare nėra, ką dirbti, televizoriaus žiūrėti niekada nemėgau, todėl einu miegoti.

E.M.: Aš rytais mėgstu pamiegoti. Taip anksti nesikeliu. Ir labai gerai – kai atsikeliu, namai jau būna prikūrenti, pusryčių košė išvirta. Pusryčiams visuomet valgome kruopų košes: grikių, ryžių, avižų. Sveika.

J.M.: Visokių kruopų košes mėgstu. Dar įsidedu slyvų, obuolių, moliūgų košės. Naminės.

E.M.: Jas gaminame abu – pjaustome, aš verdu, jis indelius užsuka. Uogų, vaisių, daržovių neperkame. Savų užsiauginame. Pietums dažniausiai būna sriuba, paukštiena. Kiaulienos aš negaliu valgyti, o jis dar ir lašinių užvalgo. Ką valgyti, dukrelė šiek tiek reguliuoja (šypteli). Vakarienei dažniausiai – rūgštus pienas. Patys susirauginame. Daug pieno perkame. Kasdien geriame petražolių arbatą. Labai sveika. Užsiauginame ir prisidžioviname žiemai visokių žolelių, arbatžolių. Jis man melisų dar įdeda į arbatą, kad ramesnė būčiau ir geriau miegočiau (žvilgteli su šypsena į vyrą).

– Ponas Juozai, jūsų žmona akcentavo, kad ilgai gyvenate, gerai jaučiatės, nes abu esate labai ramūs. Atrodytų, jums lengva išlikti ramiam, kai turite šaunią žmoną, gerus vaikus. O kaip išlikti ramiam, kai aplinka ne tokia palanki?

J.M.: Kai žmona ima bartis, išeinu iš kambario, ir viskas (šypsosi).

E.M.: Nenervinu aš nieko. Nebūtum sulaukęs tiek metų (nusikvatoja). Reikia kantrybės.

J.M.: Manau, kad sveikatos prideda trumpas papasninkavimas. Mano atveju buvo priverstinis dviejų mėnesių beveik badavimas karo metu, kai pašaukė į tarnybą. Pusryčiams gaudavome košės, kuri kartais būdavo prisvilusi, dvokdavo ir nuo jos susukdavo pilvą. Pietums – sriuba su keliais gabaliukais runkelio ar bulvės. Beveik kaip vanduo. Maistą į virtuvę tiekdavo kaimynas, jis man dvigubą porciją įpildavo. Prie sriubos – duonos gabaliukas. Vakarienei – vėl vandeninė sriuba.

– Ar esate kada susimąstęs, gal jaunystėje, gal per karą, nakvodamas apkasuose, kiek ilgai norėtumėte gyventi?

J.M.: Ne, apie tai nemąstydavau. Laikas labai greitai prabėgdavo.

 

– Ar laukėte pensijos, kad, pavyzdžiui, turėtumėte daugiau laisvo laiko?

E.M.: Nelaukėme, bet kad ji atėjo (vėl juokiasi).

J.M.: Aš beveik laukiau. Prieš pensiją man būdavo daug komandiruočių. Pavargdavau. Tada vairavau savivartį.

– Kaip įsivaizdavote pensiją?

J.M.: Atrodė, kad bus daugiau laisvo laiko, bet jo vis tiek trūko. Įsivaizdavau, kad namuose remontuosiu, užsiimsiu statybomis. Bet labai greitai bėgo laikas. Pensijoje pabuvęs pustrečių metų vėl pradėjau dirbti. Baseine įsidarbinau santechniku ir dirbau dar aštuonerius su puse metų.

– Kokių didžiausių sveikatos problemų gyvenime turėjote? Tuomet, kai buvote sužeistas per karą?

J.M.: Didelių problemų nesu turėjęs. Tik dabar akys. O tada, karo metu, buvau nesunkiai sužeistas, tik labai sunkios buvo tos savaitės, kol nuo Mažeikių ėjome link Klaipėdos traukiantis vokiečiams. Pakankamai sotaus maisto gaudavome kartą per parą, nakvodavome lauke, o buvo sausis. Kai užėmėme Klaipėdą, buvo 22 laipsniai šalčio. Buvau apšalęs rankas ir koją (susigraudina pasakodamas – aut.past.). Ir dabar šitos kojos keli pirštai ne tokie jautrūs ir storesni likę. Nušalusi delnų oda vėliau nusilupo, delnai tapo labai labai jautrūs. Tiesą sakant, netgi nemiegodavome, nes nebūdavo kada. Poilsio turėdavome tik po kelias valandas. Nugriuvai į griovį ir pamiegi arba eidamas sapnuoji. Tada nieko negalvojau. Pripranti, atrodo, taip ir turi būti. Sužeistas buvau prie Gargždų, kai vyko labai didelis apšaudymas. Iš 30 vyrų buvome likę septyniese. Man į šlaunį pataikė skeveldra. Ligoninėje atsidūriau tik trečią dieną. Nesupratau, kad buvau sužeistas. Galvojau, kad ginklas, kurį nušiojausi toje pusėje prie juosmens, nutrynė. Kai maudimas vis nepraėjo, pasisakiau viršilai. Per žygį nenusirengdavome, be to, tos vietos pats nelabai būčiau matęs. Kai jis pamatė, liepė priduoti ginklą, šovinius ir buvau išvežtas į artimiausią medicinos punktą, po to – į ligoninę Latvijoje, kurioje buvo gydomi visokių tautybių sužeisti kariai. Sutikau ir armėnų, ir eskimų, ir ukrainiečių, o gydytoja buvo totorė. Kol gydžiausi, tėvai per klaidą buvo informuoti, kad žuvau. Tik po dviejų savaičių juos pasiekė mano laiškas, kad esu gyvas ir nesunkiai sužeistas.

– Dar teko grįžti kariauti?

J.M.: Taip, grįžau. Daugiau sužeidimų pavyko išvengti, bet gegužės 9-ąją buvau pritrenktas, kai naktį gulėjau apkasuose. Juose vandens – iki kelių, pamenu, labai lijo. Įsitaisiau ant krašto. Mūsų tankai šaudo į vokiečių linijas, o vokiečiai – atgal. Lekia artilerijos sviediniai. Į nurodytą vietą buvau atnešęs granatų, kulvosvaidžio diskų, kurių kiekviename buvo po 250 šovinių. Užėmėme apkasus, laukiame, o, pasirodo, kulkosvaidį stūmęs vyrukas žuvo. Kur liko ginklas, neaišku. Aplink tamsu, šaudo, galvos pakelti negali. Gulėjau, laukiau, kol aprims šaudymas, tik tikriausiai kažkur netoliese sprogo sviedinys. Nežinau, kiek laiko išbuvau be sąmonės. Netoliese gulėjęs leitenantas žuvo, o aš prabudau. Supratau, kad gavau smūgį. Lėtai apsičiupinėjau veidą. Yra. Rankas, krūtinę. Yra. Nežinojau, gal jau kojos nėra. Bet po truputį išsijudinau, atsigavau. Nebuvo minčių, kad galiu nebegrįžti namo. Įsakė "v period!"(rusiškai "Pirmyn! – aut.past.), ir viskas.

– Ponia Elena, minėjote, kad kaip kare pasijutote ir per 1991-ųjų įvykius.

E.M.: Baltijos kelyje stovėjome. Ir į Sitkūnus važiavome. Važiavome ginti ir parlamentą. Pakeliui mūsų automobilį sustabdė rusų kareiviai. Jį apieškoję atėmė kirvuką. Nežinau, kaip būtų baigęsi, jeigu dar ką nors būtų radę.

J.M.: Važiuoti ten buvo mūsų pareiga.

– Pone Juozai, jaunystėje jūsų sveikatai teko patirti daug iššūkių dėl įvairių gyvenimo aplinkybių. O ką įvardytumėte didžiausiais jūsų žalingais įpročiais, kurie yra vien tik jūsų pasirinkimas?

J.M.: Nerūkau, nemėgstu išgerti – neskanu. Bet labai mėgstu saldumynus. Man svarbiausia, kad būtų saldu. Rūkęs esu tik vaikystėje. Radau tėtės cigarečių. Labai kvepėjo. Užsidegiau, patraukiau dūmų, bet po to taip buvo bloga… Alkoholio nebuvau ragavęs iki 21 metų.

– Vadinasi, sveikata rūpinotės jau nuo pat jaunų dienų?

J.M.: Nepasakyčiau. Negėriau ir negeriu, nes neskanu. Mankštintis pradėjau tik jau būdamas pensijoje. Mašinos dabar jau nevairuoju, daugiau namie būnu. Jeigu ilgiau pasėdžiu, paklausau radijo, sunkiau būna eiti. Todėl stengiuosi kuo daugiau judėti. Dar svarbu, ką pats darau ir visiems patariu: nesinervinti, nepykti ant nieko. Apsisukti ir nueiti arba tiesiog neklausyti ir patylėti. Ramiau ir sveikiau.

 

 



NAUJAUSI KOMENTARAI

TIESA

TIESA portretas
: nesinervinti, nepykti ant nieko. Apsisukti ir nueiti arba tiesiog neklausyti ir patylėti. Ramiau ir sveikiau

Ana

Ana portretas
101 tikrai neduočiau. Turiu per 90 aktyvius senukus ir šis vyrukas atrodo jauniau. Manau bus tarp 80-85... Seniau visi amžių keitėsi, kad ankščiau į pensiją išeiti ar armija neimtų, buvo visko.

Tėvai tėvai

Tėvai tėvai portretas
Kaip nepyksi, juk galėjai nugyvent geriau. O kas gyvena, turbūt jau nesidomi.
VISI KOMENTARAI 17

Galerijos

Daugiau straipsnių