500 km pėsčiomis po Lietuvą: svajonėse – įveikti kur kas didesnį atstumą

Draugas grįžo namo

Dar vasaros pabaigoje įveikęs Šv.Jokūbo piligriminį kelią – daugiau nei 500 km, Eligijus žinojo, kad ši kelionė nebus paskutinė, tačiau, kad į antrąją leisis taip greitai, ir pats negalėjo patikėti.

"Visą laiką konsultavausi su vienu patyrusiu žygeiviu. Jis ir sako, kad dauguma keliauja vasarą arba ankstyvą rudenį", – išgirdęs tai, E.Leikauskas nusprendė nebūti dauguma. Kuprinę 22-ejų šaulys ir savanoris susikrovė rudeniui skaičiuojant paskutines dienas, o drauge su bičiuliu iš Kaišiadorių Vosiūnų link patraukė lapkričio 23-iąją, minint Lietuvos kariuomenės dieną.

Savo pečių didele našta žygeivis neužkrovė. Pasirūpino palapine, mat visas naktis planavo praleisti lauke, specialiu kilimėliu ir vėsesniam orui pritaikytu miegmaišiu. Įsimetė vaistinėlę su būtiniausiais medikamentais ir kelis atsarginius drabužius, jei eidamas kiaurai permirktų.

Kelionės metu Eligijus darsyk įsitikino, kokia nuostabi Lietuvos gamta. (Asmeninio archyvo nuotr.)

"Maisto nesidėjau. Nusprendžiau viską pirkti ir valgyti iškart, nekraunant ant pečių, kad nebūtų papildomo balasto", – kuprinės turinį vardinjo pašnekovas.

Pokalbiai su senu draugu ir pažintis su nematytomis vietomis pirmąsias dvi dienas tiesiog ištirpdė. Deja, po trečiosios paros Eligijui su kompanionu teko atsisveikinti. Pradėjus tinti bendrakeleivio kojai, jis grįžo namo.

"Žinoma, buvo apmaudu, kad likau vienas, tačiau minčių baigti kelionę, tikrai nebuvo", – priešingai, likęs be draugo, E.Leikauskas užsispyrė bet kokia kaina pasiekti išsvajotą finišą.

Jutau, kad ėjimas nebekelia ypatingo džiaugsmo. Kelis vakarus koją pašildžiau, tepiau tepalais ir ėjau toliau.

Tam nesutrukdė net ir kairės kojos kelio skausmas, kuris įpusėjus kelionei žygeivį ėmė ne juokais varginti.

"Jutau, kad ėjimas nebekelia ypatingo džiaugsmo. Kelis vakarus koją pašildžiau, tepiau tepalais ir ėjau toliau", – šaulys pasakojo, kad dėl nemalonių pojūčių tik šiek tiek sutrumpinęs maršrutą.

Trys naktys palapinėje

Planavęs visas naktis praleisti po atviru dangumi, palapinę keliautojas skleidė vos tris kartus. Likusiuosius vaikinas glaudėsi pas šaulius arba kitus geradarius, išsibarsčiusius po Lietuvos rytus ir vakarus. Svetingi namų šeimininkai, anot Eligijaus, ne tik suteikė pastogę, šiltus patalus, bet ir pamaitino. Dažnas jų dar ir kelionei įdėjo atsargų.

"Ėmiau, nes atsisakyti buvo nemandagu", – E.Leikauskas neslėpė, jei ne žmonių vaišės, visos kelionės metu jis būtų mitęs sausu maistu: bandelėmis, šokoladiniais batonėliais ir saldintais vaisvandeniais, teikiančiais greitosios energijos.

"Namo grįžau priaugęs 2 kg. Bet su keliais sportininkais pakalbėjau, kad čia prieaugis ne nuo maisto, o raumenys, pakeitę išdegintus riebalus", – paklaustas, kiek vidutiniškai nueidavo per dieną, E.Leikauskas suskaičiavo daugiau nei 30 km.

Kartą jis nuėjo kone 50 km, tačiau buvo dienų, kai nukeliavo perpus tiek.

"Kartą nakčiai apsistojau pas vienus žmones Žebertonyse. Išsikalbėjau su šeimininkės vyru, o jis, pasirodo, Lietuvos bekelės ir perimetro čempionas", – nors ir buvo pažadėjęs sau visas nakvynės vietas palikti 7 val. ryto, kad matytų bundančios gamtos grožį, tąkart E.Leikauskas neskubėjo. – Juk einu ne dėl kažko, o dėl savęs. Tokie pokalbiai – malonumas, akiračio plėtimas, tad ir sugaišto laiko nebuvo gaila."

Nesilankė kavinėse

Aplankytų vietų Eligijus neskaičiavo. Išvardijo tik kelis didžiausius miestus, į kuriuos įkėlė koją.

"Anykščiai, Kavarskas, Krekenava, Varniai, Klaipėda, Gargždai, Juodkrantė ir begalė mažų miestelių su kaimeliais", – paklaustas, kas labiausiai įsiminė, keliautojas šyptelėjo.

Kuršių nerija su savo kraštovaizdžiu esą nurungė viską, ką iki tol matė.

"Lipau į kelias kopas. Stovi aukščiausiame taške ir negali patikėti, kad čia Lietuva", – E.Leikauskas mintimis vėl kėlėsi ten, iš kur neseniai grįžo.

Visos kelionės metu žygeivis jokių kavinių nelankė, todėl vietos skanėstų, kuriuos galėtų rekomenduoti kitiems klajokliams, neatrado. Nesuko jis ir į degalines, puodelio kavos ar arbatos.

"Rankoms ir taip buvo šilta. Labai pasiteisino kumštinės pirštinės, nes jose pirštai liečiasi vieni su kitais. Ne taip, kaip su pirštuotomis", – patarimus dalijo šaulys.

Kelionės metu darsyk pasiteisino ir batų pasirinkimas. Išbandęs juos pirmojo ilgesnio žygio metu, į antrą Eligijus leidosi ramia širdimi. Kojos nei permirko, nei sušalo. Nors kelių, anot jo, būta labai apgaulingų.

"Einant link Rietavo, žemėlapis rodė miško keliuką, bet už posūkio pamačiau tik gilias miškavežio vėžes. Turėjau apsispręsti – arba daryti 10 km lanką, arba eiti per tas vėžes", – pasirinkęs pastarąjį variantą keliautojas akimirką pasigailėjo.

Eligijus neturi vairuotojo pažymėjimo, tačiau jam jo ir nereikia – šaulys daug kur vaikšto pėsčiomis. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Tačiau atgal nebegrįžo. Išbridęs iš vėžių nusipurtė purvą ir toliau tęsė kelionę. Panaši situacija esą buvo ir keliaujant iš Gargždų į Klaipėdą. Tačiau su pastarąja šaulys, mokymų metu ne kartą buvęs miške, apkasuose, lengvai susidorojo.

"Pamenu, kai ruošiausi eiti į privalomąją karinę tarnybą, girdėjau daug atsiliepimų. Buvo žmonių, kurie sakė, kad kariuomenėje blogai. Norėjau išbandyti savu kailiu. Ir ką? Ten viskas gerai! – pašnekovas neslėpė, kad visur labai svarbus nusiteikimas. Tuo jis vadovavosi ir šios kelionės metu. – Žinoma, svarbu ir pasirengimas, ištvermė. Todėl susiruošusieji įveikti tolimesnį atstumą turi pasirūpinti ne tik patogiais batais."

Suprantama, mamai juk rūpi, kaip sekasi jos sūnui, tačiau išleisdama reagavo labai ramiai. Sakė, kad grįšiu namo sveikesnis.

Ruošiasi keliauti vandeniu

Penkiolika dienų trukusios kelionės metu Eligijus stengėsi kuo mažiau naudotis ryšio priemonėmis. Nuotraukas į virtualiąją erdvę kėlė tik retsykiais, bet su pažįstamu žygeiviu, koreguojančiu maršrutą, bendravo kasdien. Artimieji? Visų jų Eligijus prašė be reikalo neskambinti. Tai padaryti žadėjo pats.

"Suprantama, mamai juk rūpi, kaip sekasi jos sūnui, tačiau išleisdama reagavo labai ramiai. Sakė, kad grįšiu namo sveikesnis", – panašiai, anot pašnekovo, reagavo ir trys jo broliai su sese.

Nors leistis į panašią kelionę nė vienas jų nepareiškė noro, Eligijaus sprendimą nuoširdžiai palaikė ir, žinoma, laukė grįžtant.

"Kelionės metu pasiilgau namiškių, bet ne buities. Žinoma, sava lova turi tą ypatingą trauką. Gali miegoti, kur nori, bet savoje yra geriausia, – E.Leikauskas pasakojo, kad keistą ilgesį pajuto paskutinį rytą, kai pabudęs išjudėjo namų link. – Žinote, ką supratau? Tai, kad kitą rytą nebebus to, kas buvo vakar… Aš negaliu ramiai sėdėti vienoje vietoje."

Penkiolikos dienų kelionė buvo sklandi, o kelyje – tik geri žmonės. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Todėl nenuostabu, kad gruodžio 7-osios vakarą grįžęs namo Eligijus jau kuria kitos kelionės planą. Galbūt pėsčiomis, miškais ir kalnais, o galbūt ir upių keliais.

"Turiu vieną svajonę – Santjago de Kompostela, šiaurės vakarų Ispanijoje. Nuo čia iki Lietuvos maždaug 4 tūkst. km. Yra ir kita svajonė – kelionė baidarėmis. Ją planuoju su vienu bičiuliu – Gražvydu. Žinoma, galėčiau keliauti ir vienas, bet nenorėčiau", – nors rizika kelionių metu susipykti su bet kuriuo bendražygiu yra, E.Leikauskas tikino žinantis, su kuo eiti į žvalgybą ir su kuo leistis į tolimesnes keliones.