Auksarankio J. Rubinovo hobis – garaže gaminti laivus

Istorija su vėjeliu

Kauno kamerinio teatro įkūrėjo Stanislovo Rubinovo pėdomis pasekė ir sūnus Aleksandras. Jis taip pat tapo aktoriumi ir perėmė Kamerinio teatro vairą į savo rankas. Tačiau jo sūnus Justinas teatru nesusižavėjo. Baigęs muzikos mokyklą, atrado kitų pomėgių ir į savo rankas paėmė jachtos vairą.

Tiesa, buriuoti pradėjo atsitiktinai. Pasigaminęs nepavykusį plaustą, nusprendė imtis rimtesnio projekto ir savo rankomis sumeistrauti burlaivį. Ilgai mokęsis, kaip viską teisingai atlikti, kokių medžiagų reikia, Justinas neišėjo iš garažo valandų valandas. Pirmasis blynas neprisvilo – savadarbiu laiveliu kauniečiui pavyko išmaišyti įvairius Lietuvos ežerus, skinti regatos nugalėtojų laurus ir net išgelbėti žmogų.

Nuotykių su savadarbiu laiveliu Justinui netrūksta, o ir gaudyti vėją ežeruose labai patinka. Kad savos gamybos laivelis puikiai laikosi ant vandens, įsitikino ir J.Rubinovo draugai. Netrukus vienas jų Justino paprašė Kauno centre esančiame garaže pagaminti burlaivį. Naujasis rankų darbo jachtos savininkas Mindaugas juokavo, kad laivo gamybos azartas taip pagavo kaunietį, kad jis neturėjo laiko net barzdos nusiskusti.

J.Rubinovas sutiko praverti mažo garažo, kuriame gimsta gražuoliai burlaiviai, duris.

Pavadino pagonišku vardu

– Iš kur atsirado pomėgis gaminti laivus?

– Jis atsirado labai seniai ir labai keistai. Kai buvau studentas, mano mergina kartą paklausė manęs, gal noriu kokį plaustą iš rąstų susiręsti ir upėje paplaukioti. Galvojau, kad tai visai nebloga idėja, tačiau maniau, kad iš rąstų padaryti plaustą yra per daug sudėtinga, tad reikia daryti iš plastikinių butelių. Tuomet Vilniuje gyvenau, tad po visą miestą važinėjome ir rinkome tuos butelius. Vėliau juos surišau lipnia juosta, uždėjau faneros plokštę. Pamaniau, kad bus nepatogu šitą gargarą vairuoti, reikia burę padaryti.

Tada apie buriavimą nieko neišmaniau. Neatėjo į galvą, kad plaustas ir burė nėra labai gera kombinacija. Daug protingų žmonių mane bandė atkalbėti nuo šios nesąmonės, bet aš vis tiek nusprendžiau padaryti. Iš senų kelnių pasiuvau burę, spintos skersinį panaudojau stiebui, bet jis nulūžo pačią pirmą dieną. Paaiškėjo, kad tas plaustas kaip kokia malka vandenyje plaukė, tai mergina prakeikė ir paliko mane, bet pomėgis liko.

Porą vasarų neturėjau pinigų kažką daryti, tai bandydavau pritaikyti nuomotas valtis, nes tėvas jose žvejodavo. Bandydavau sumeistrauti kokią burę, kuri be varžtų prie valties galėtų prisitvirtinti. Žinoma, tai nebuvo rimta, tačiau patirtis kaupėsi.

– Ar daug teko mokytis, kad padarytum pirmą normalų laivą?

– Maždaug prieš ketverius metus atėjo mintis, kad užtenka nesąmones daryti, reikia statyti rimtą laivą. Susiradau laivus savo rankomis dariusių žmonių iš Amerikos, Nyderlandų, kitų pasaulio kampelių, įvairių forumų. Pabendravau su jais, daug klausinėjau, perskaičiau virš 20 knygų. Maždaug metus skyriau vien mokymuisi. Iš kur tik galėjau, savarankiškai rinkau informaciją ir paaiškėjo, kad gaminti jachtą yra kur kas sudėtingiau, nei maniau. Kuo toliau mokiausi, tuo labiau supratau, kad tai, nuo ko pradėjau, neturėjo nieko bendro su buriavimu.

Daug kas bandė atkalbėti nuo tokio projekto. Sakė, kad nesąmonė, nepadarysiu, bet dariau ir maždaug po pusantro mėnesio darbo pavyko laivelį pagaminti, pats ir burę pasiuvau. Tai labai mažiukas laivelis – 3,1 m ilgio, sveria tik 30 kg. Tuo laiveliu plaukiojau vienas.

Vienoje, kitoje regatoje tą savo laivelį tampiau, visi juokdavosi, klausdavo, kokią čia geldą atsivežiau. Tačiau aš vis tiek sakydavau, kad lenktyniausiu.

– Kaip pavadinai savo laivą?

– Daviau vardą Mėletėlė. Tai pagonių spalvų ir dažų deivė. Norėjosi tokio lietuviško pavadinimo, kad žmonės klausinėtų, ką reiškia.

Vietoj prizo – draugas

– Pramokęs buriuoti, jau ir į regatas plaukei?

– Šis laivelis man buvo skirtas mokytis buriuoti, pasibandyti. Nieko rimto su juo neplanavau, bet kažkas pakvietė mane į regatą. Supratau, kad lenktyniauti reikia. Tada ir prasidėjo... Vienoje, kitoje regatoje tą savo laivelį tampiau, visi juokdavosi, klausdavo, kokią čia geldą atsivežiau. Tačiau aš vis tiek sakydavau, kad lenktyniausiu.

Kelias varžybas pralaimėjau, po to žiūriu, kad jau ne paskutinis atplaukiu, o jau kažkur per vidurį, o po kelerių metų pavyko ir ant nugalėtojų pakylos užkopti. Praėjusiais metais Elektrėnų regatoje užėmiau pirmąją vietą. Taip jau trejus metus šiuo laiveliu plaukioju.

Aš plaukioju vadinamojoje atvirojoje klasėje, kurioje yra visi laivai, kurie nepatenka niekur kitur. Yra daug klasių, bet ten labai griežti reikalavimai, varžosi gamykliniai laivai, kurių kiekviena detalė sertifikuota. Kadangi mano laivas savadarbis, jis niekada į jokias kitas klases nepateks, tik į atvirąją. Čia yra ir pranašumų, ir trūkumų, nes šioje kategorijoje gali dalyvauti vos ne su kubilu, bet gali ir su kokių 8 m gamykline jachta, kuri taip pat nepatenka į kitas klases. Tai visus sumeta į vieną vietą ir reikia kažkaip plaukti.

– Kokių nuotykių teko patirti plaukiojant Mėtelėle?

– Ko gero, didžiausias nuotykis buvo skenduolio gelbėjimas. Tai buvo patį pirmą sezoną. Vyko Palūšės regata, kurioje plaukė gal 20 laivelių. Vėjas vis kilo, prapliupo lietus, stipriai atvėso – jau panašėjo į audrą. Plaukiau ketvirtas, o prieš mane, maždaug už 100 m, plaukė kitas burlaivis. Staiga jis gavo vėjo gūsį ir apvirto ant šono.

Mažus laivelius labai lengva atversti, bet vis tiek užtrunka laiko. Pradėjau rankomis trinti, kad aplenksiu, trečia vieta bus mano, nes kol jis atsikapanos, aš jau būsiu pralenkęs. Artėjau link jo ir pamačiau, kad jis kažkodėl neatsiverčia, kažkas buvo negerai. Spjoviau į tą trečią vietą, nukrypau nuo kurso ir priplaukiau prie to laivo. Paaiškėjo, kad bortas buvo per aukštai, žmogus negalėjo užsikabinti. Iš savo valtelės bandžiau jam padėti, atversti laivą, bet nepavyko. Mačiau, kad jis vandenyje jau mėlynuoja. Toje regatoje gelbėtojų nebuvo. Vieni laivai praplaukė, kiti bijojo arčiau priplaukti, nes vėjas didelis.

Galvojau, kad reikia šokti į vandenį ir jam padėti, bet tada mano laivas lieka. Priplaukė katamaranas, jiems padaviau virvę, kad mano laivo į žoles nenuneštų. Tik pasiruošiau šokti, o jie staigiai timptelėjo už virvės. Aš kritau ant vairo mechanizmo ir išgirdau, kad kažkas triokšelėjo. Nubėgo šiurpas, bet vis tiek pliumptelėjau į vandenį, plaukiau prie žmogaus, o jis į virves buvo įsipainiojęs.

Pusę valandos mes vandenyje kapanojomės, niekaip negalėjome atversti jo laivo. Galų gale šiaip ne taip abu sustirę atvertėme. Jau tada priplaukė ir kiti laivai, partempė į krantą. Ilgai mes arbata ir sriubomis šildėmės. Laimei, jokio plaučių uždegimo negavome. Tąkart praradau trečią vietą, bet susiradau naują draugą.

Paskui atėjau prie savo laivelio pažiūrėti, kas ten lūžo. Apžiūrėjau vairą, atrodė viskas gerai, tačiau plokštė, kuri tvirtina vairą prie laivo, buvo lūžusi. Tai buvo antroji mano regata, pati sezono pradžia, o aš – kelis šimtus kilometrų nuo namų, kur yra visi mano įrankiai. Buvau pasiėmęs nedidelį komplektuką, tai kažkaip viską suveržiau, kad tik tą sezoną atlaikytų. Po to jau normaliai sutvarkiau.

Laikas burėms

– Kas paskatino imtis kito laivo projekto?

– Paprastai treniruojuosi Sartų ežere. Mano tėvo draugas, dabar jau ir mano draugas Mindaugas, vis žiūrėjo į tą mano valtelę ir pasakė, kad tokios nori. Paprašė suprojektuoti ir pastatyti. Tad jam dariau didesnį už manąjį laivą, skirtą dviem žmonėmis. Toks laivas skirtas pasiplaukioti, bet, manau, ateis laikas ir jam į regatas.

Antrą kartą jau buvo daug lengviau, nors laivas – ir gerokai sudėtingesnių konstrukcijų. Reikėjo dvigubai daugiau detalių, sprendimų. Teko pirmiau susiremontuoti visiškai sugriuvusį garažą, jame klaikiai mažai vietos, nes jei įstumi laivą, tai žmogui prasisprausti sudėtinga. Nuo ryto iki vakaro dirbau pusantro mėnesio. Projektavimas, žinoma, taip pat užtruko.

– Ko dar teko išmokti gaminant antrąjį laivą?

– Kad ir kaip gerai paskaičiuoji, kiek laiko užtruks darbas ir kiek tai kainuos, viską reikia padauginti iš dviejų. Jei galvojau, kad truksiu porą valandų, trukau porą dienų. Žinoma, teko nemažai pasukti galvą dėl techninių dalykų.

– Kodėl nusprendei gaminti medinį laivą?

– Kai statau laivą, tenka derinti ir medį, ir kitas medžiagas, tačiau su medžiu man maloniau dirbti. Nereikia jokių kostiumų nuo galvos iki kojų, kad neapsikrėstum kokiomis nors kenksmingomis medžiagomis. Medis yra lengvai apdirbamas ir patogus. Galiausiai jis atrodo kitaip, jausmas daug malonesnis.

– Naujasis burlaivio savininkas Mindaugas juokavo, kad spėjo barzda užaugti, kol laivą padarei. Ar tai tiesa?

– Tik pusė tiesos. Buvau atostogose Islandijoje, tai nebuvo kada užsiimti grožio procedūromis. Bet, žinoma, kartais kildavo noras karštą vasaros dieną pabėgti iš garažo, nes ten dar karščiau. Tačiau išeidavau, pasivaikščiodavau penkias minutes ir vėl grįždavau. Tikrai azartas buvo pagavęs.

– Ar šiam pomėgiui turėjo įtakos tėčio ir senelio pavyzdys?

– Jie nieko bendro su laivais neturi. Jie – menininkai, aktoriai ir režisieriai. Tik iš valtelės meškeriojo, toks hobis. O aš esu muzikantas, tad šis pomėgis iš niekur atėjęs. Tiesa, mane vaikystėje tėvai dažnai veždavosi į žygius baidarėmis, plaukėme ežerais, upėmis, per slenksčius, vos ne krioklius. Žinoma, tai ne tas pats, kas buriavimas, tačiau vandens baimės tikrai neturiu. Aš jau prisiirklavau, dabar su burėmis plaukiu.

– Kaip pavyksta suderinti darbą – mokymą groti gitara ir pomėgį meistrauti laivus?

– Savo darbe turiu nemažai atostogų, tai galiu užsiimti laivų gamyba. Aišku, ne atostogų metu suderinti būtų neįmanoma, nes garaže prabūnu nuo ryto iki vakaro.

Svajonėse – lenktyninis laivas

– Ką pačiam suteikia buriavimas?

– Laisvę. Tai yra jausmas, kad ne savo jėgomis ar užsipylęs benzino plauksi, o tik su vėju, kurį duoda gamta. Nieko daugiau nereikia, tik paimti viską iš gamtos. Pati gamta gali būti graži, negailestinga. Vieną akimirką žiūri, kaip vandenėlis čiurlena, vėjelis pučia, kitą – tas pats vėjas tave bando po vandeniu pakišti, tad pamatai didžiulę gamtos jėgą, su kuria negali kovoti, bet gali apeiti, prasilenkti ar susibendrauti. Bet gamtos jėga vis tiek yra didesnė už žmogų, todėl primena tavo vietą. Šiame sporte yra daug filosofijos. Kai sėdi ir pajunti viską, ateina daug minčių, pradedi kitaip pasaulį matyti.

– Kodėl neplaukioji Kauno mariose?

– Kaip atspėjote, kad čia neplaukioju? Aš vos ne visą Lietuvą esu apvažinėjęs, visur išplaukiojęs, tačiau Kauno mariose dar neplaukiau, nors tai yra visai čia pat. Tačiau mariose nelabai švarus vanduo, bet kada nors paplaukiosiu.

Lampėdžio ežere labai smagu plaukioti. Ten yra gera laivų nuleidimo vieta, daug salelių, susiaurėjimų, vėjas labai įdomiai pučia. Šiaip labiausiai mėgstu Sartų ežeruose plaukioti, nes ten vandens telkinys susidarė, kai slinko ledynai, todėl yra tokios kaip išgraužtos vagos.

Pažiūrėjus žemėlapyje atrodo, kad yra vienas kamienas ir daug šakų. Iš tiesų buriavimui tai siaubinga vieta, nes yra kalvos ir siaura, todėl vėjas nepučia tiesiai – jis arba nepučia visai, arba pučia taip, kad vos ne medžius varto, pilna sūkurių. Tačiau ten yra labai gražu, nepaprastas kraštovaizdis. Be to, ten labai gerai treniruotis, nes jei išmoksti buriuoti tokiomis sąlygomis, varžybose, kai vėjas pučia taip, kaip reikia, yra daug lengviau.

– Kol kas buriuoji vienas. Ar nėra minčių pabandyti tai daryti su komanda?

– Na jei kažkas pakviestų, pabandyčiau, tačiau tai jau iš karto daugiau kainuoja. Aš norėjau rasti kelią, kuris ir kitiems būtų prieinamas.

– Ar Lietuvoje turite daug žmonių, su kuriais būtų galima pasikonsultuoti laivų statymo klausimais?

– Yra keli, kurie daro profesionaliai, bet jų dar nepasiekiau. O mėgėjų yra kažkiek, pats esu radęs gal penkis šešis, bet tikiu, kad jų yra daugiau. Deja, Lietuvoje nėra tokios bendruomenės, tad mano viena iš idėjų – pabandysi suburti tuos žmones, kad būtų galima dalytis idėjomis. Dabar tenka patarimų ieškoti pas Amerikos meistrus. Pas mus vyrauja stereotipas, kad jachtų sportas skirtas tik turčiams ir jei neturi daug atliekamų tūkstančių, nėra ko čia lįsti. Man atrodė, kad galima tai supaprastinti.

– Tai išduok, kiek kainavo pagaminti laivus?

– Mano pirmasis laivas man kainavo 500 eurų, tik, žinoma, kai sau darai, tai darbo neskaičiuoji. Antrojo laivo medžiagos atsiėjo apie 1 tūkst. eurų ir kokias 300–400 darbo valandų. Tačiau kai nuvažiuoji į regatą ir su 500 eurų laiveliu pralenki tą, kuris pirktas už 5 tūkst. eurų, labai smagu pasidaro. Norisi parodyti žmonėms, kad yra įmanoma tai padaryti ir juos paskatinti, nes tikrai yra labai daug darbščių ir nagingų žmonių, kurie norėtų užsiimti burlaivių gamyba. Be to, kuo daugiau bus tokių žmonių, tuo bus lengviau pasidalyti patirtimi ir informacija.

– Ar neplanuoji plėsti dirbtuvių ir gaminti daugiau laivų?

– Būtų gerai plėstis, nes garaže tikrai vietos nėra. Paprastai žmonės laivus gamina penkis kartus didesnėse patalpose. Aš jau turiu idėjų, kokį laivą sau dar norėčiau pasistatyti. Noriu sau pasidaryti didesnį laivą, kuriame jau būtų galima miegoti ir su kuriuo išeitų geriau lenktyniauti.