Botanikos sode pražydo rododendrai

Rododendrai – gausiausia erikinių (Ericaceae) šeimos gentis, jų priskaičiuojama apie 10-12 tūkstančių veislių. Išvertus iš graikų kalbos, augalo pavadinimas reiškia „rožės medį“. Itin dekoratyvūs, vaizdingais žiedais žydintys rododendrai Europos soduose auginami jau daugiau kaip 300 metų, o svarbiausieji, nuo seno veikiantys rododendrų kultyvavimo centrai Europoje įsikūrę Anglijoje, Olandijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje.

Beje, Lietuvoje paplitusi vienintelė vietinė rododendrų rūšis – pelkinis gailis. Taip, taip: šalies aukštapelkėse augantis ir svaiginančio kvapo baltais žiedais žydintis gailis dabar priskiriamas rododendro genčiai!

Šie visžaliai arba vasaržaliai, pusiau visžaliai krūmai ar medeliai gali būti įvairaus dydžio, formų: VDU Botanikos sode auga nuo 15 cm iki 3 m aukščio rododendrai, nuo 2 cm iki 20 cm siekiančiais lapais. Žiedai būna beveik visų žinomų spalvų, kai kurie, pavyzdžiui, geltonžiedžio rododendro (Rh. luteum), labai kvapnūs.

VDU Botanikos sode rododendrų introdukcija vyksta nuo pat įsikūrimo metų: dar 1927 m. sodo sėklų kataloge pirmą kartą pateikiamos amerikinio rododendro (Rhododendron catawbiense Mixch.) sėklos. Dabartinė, beveik pusę amžiaus siekianti kolekcija, puikuojasi rododendrais, savaime paplitusiais Europoje, Š. Amerikoje, Azijoje (Kinijoje, Japonijoje, Korėjoje). Kaune sėkmingai auginamų rododendrų sėklos ir sodinukai buvo gauti iš kelių dešimčių pasaulio šalių: nuo Vokietijos, Šveicarijos iki JAV ir Japonijos.

Parke eksponuojama virš 50 rododendrų rūšių ir apie 80 veislių. Seniausi kolekcijos rododendrai − atlantinis (Rh. atlanticum) − 1972 m., geltonžiedis (Rh. luteum Sweet) – 1974 m., vakarinis (Rh. occidentale ((Torr. & Gray) A. Gray). Kolekcijoje auginama ir nykstančių rūšių, pvz., Rh. makinoi. Praeito šimtmečio paskutiniame dešimtmetyje kolekcija papildyta apie porą dešimčių veislių: iš Latvijos parsivežtos R. Kondrotovičiaus sukurtos veislės − R. 'Spriditis', R. 'Uldis', R. 'Lita'.

Pasak VDU Botanikos sodo dendrologų, rododendrai mėgsta rūgščią ir drėgną dirvą, saulėtas ar pusiau pavėsingas vietas, daug drėgmės. Kai kurias rūšis, veisles žiemai reikia mulčiuoti, dengti. Genėti arba visai nereikia, arba labai retai (pvz., žeminant ar šalinant sausas, praeiti trukdančias šakas). Tręšiami pavasarį. Sodinami į bent per 1-2 delnus didesnę nei šaknų gumulas duobę.