Čekiškė gražiausia, kai atrandama po truputį

Dienraščio „Kauno diena“ rašinys

Norint pajusti tikrąjį neskubrų vieno seniausių Kauno rajono miestelių Čekiškės gyvenimo pulsą, reikia pamiršti didmiesčio skubėjimą ir triukšmą, prilėtinti tempą. 50 km į Vakarus nuo Kauno esantį turtingos istorinės praeities miestelį verta apžiūrėti palengva.

Norint pajusti tikrąjį neskubrų vieno seniausių Kauno rajono miestelių Čekiškės gyvenimo pulsą, reikia pamiršti didmiesčio skubėjimą ir triukšmą, prilėtinti tempą. 50 km į Vakarus nuo Kauno esantį turtingos istorinės praeities miestelį verta apžiūrėti palengva.

Gyvenimas verda senamiestyje

Pagrindinėje Čekiškės g. priešais bažnyčią rikiuojasi įvairiaspalviai medinukai. Iki Antrojo pasaulinio karo dažname jų veikė žydų krautuvėlės, užeigos. Miestelio gyvenimas čia koncentruojasi ir dabar: Į parduotuves ateinama ne tik apsipirkti – ir pabendrauti.

Prie vienos parduotuvių atbirbia senas ryškiai raudonos spalvos motoroleris su priekaba. "Tai 1958 m. "Tomos". Iš užsienio jį man atvežė dalimis, susimontavau pats, ir priekabą susimeistravau. Mašinos man net nereikia – į priekabą, šalia atsarginio rato, maišas bulvių telpa", – išdidžiai pasakoja pusamžis motorolerio savininkas. Paprašytas prisistatyti, numoja ranka ir sprunka į parduotuvę. "Tai – auksinių rankų meistras Alvydas, gerai žinomas Čekiškėje", – dingusį pašnekovą pristato praeivis.

Kultūros paveldas netrukdo

Čekiškės senamiestis įrašytas į kultūros vertybių registrą: saugomas gatvių tinklas, aikštės planas ir tūrinė erdvinė kompozicija.

Senųjų Čekiškės medinukų savininkai neturi teisės iš esmės keisti namelių išorės. Su kultūros paveldo reikalavimais susidūrė Erika Mišeikienė, kai Ateities g. esantį medinuką teko kapitaliai remontuoti: į namelį tiesiogine prasme buvo įvažiavęs ir dvi jo sienas išgriovęs džipas. Po avarijos remontuodama namą, moteris norėjo vietoj dviejų langelių įdėti vitrininį langą – ruošėsi čia atidaryti gėlių parduotuvę.

"Kultūros paveldo departamentas neleido vitrininio lango dėti iš pagrindinės gatvės pusės – įdėjome iš šoninės. Darbai užsitęsė ir kainavo brangiau. Bet mes su vyru nesigailime įsigiję paveldo namą", – tvirtina pašnekovė.

Prieš pusmetį suremontuotame namelyje ji atidarė gėlių parduotuvę. Garsiąją namelį nuniokojusią avariją dabar ji prisimena su šypsena: "Nėra to blogo, kuris neišeitų į gera. Ta avarija mūsų naujai parduotuvei – kaip reklama: čekiškiečiai vieni kitiems pasakoja, kad gėlių parduotuvė įsikūrė name, į kurį buvo įvažiavęs džipas. O vieta verslui – ideali: 15 km spinduliu nėra nė vienos gėlių parduotuvės."

Statė ne liaudies meistrai

Už pagrindinės gatvės medinukų boluoja raudonų plytų sinagoga užkaltais langais. Pastatą susigrąžinusi Kauno žydų religinė bendruomenė tikisi jį prikelti naujam gyvenimui. Kadaise, kai daugumą Čekiškės gyventojų sudarė žydai, į sinagogą susirinkdavo daugiau žmonių nei į netoliese stūksančią bažnyčią.

Valstybės saugomas architektūros paminklas Čekiškės Švč.Trejybės bažnyčia iškilusi pačiame miestelio centre. Pasimetus, pagal ją lengva atrinkti keturias pasaulio šalis: kaip ir kitos senosios bažnyčios, ji statyta pagal kompasą – altorius nukreiptas tiesiai į rytus. Į bažnyčią užsuka ir turistai. "Bažnyčią statė ne liaudies meistrai: jai pastatydinti didikai kvietė architektą iš Italijos", – pasakoja Čekiškės parapijos klebonas Vaidas Bartkus.

Klebonas rodo vietą sienoje, nuo kurios maldos namų erdvė praplatėja: iškilusi kaip kapinių koplyčia, vėliau, po 1799 m. gaisro, bažnyčia buvo išplėsta. Vienoje sienų išraityta data – 1982 m. Tais metais bažnyčia kapitaliai remontuota. "Iki tol bažnyčioje dominavo klasikiniai elementai, puošmenų beveik nebuvo, visas dėmesys koncentravosi į altorių. Po jo atsirado daugiau puošybos elementų, bažnyčia įgavo barokinio stiliaus bruožų", – aiškina V.Bartkus.

"Atsimenu, iki remonto bažnyčios grindyse buvo iškilęs nemažas akmuo. Remontuojant grindys buvo iškeltos, dabar tas akmuo jau ir užsimiršo", – prisimena iš Čekiškės kilęs vietos seniūnas Mečislovas Zavedskas.

Gyvena mokyklos kaimynystėje

Garsiausias buvęs čekiškietis – 1918 m. Nepriklausomybės Akto signataras Pranas Dovydaitis, jo vardas suteiktas miestelio mokyklai. Moksleiviai tvarko su garsiojo čekiškiečio atminimu susijusias vietas: senąją sodybvietę Prienų kaime, P.Dovydaičiui atminti kasmet rengiamas bėgimas nuo sodybvietės iki mokyklos. Renginys populiarus: dalyvauja moksleiviai, mokytojai, vietos gyventojai. "Pradinukai skundžiasi, kad jų nepriimame, bet jiems atstumas būtų per didelis – beveik 7 km", – sako kraštotyros medžiagą apie Čekiškę ir P.Dovydaitį renkanti istorijos mokytoja Eglė Simonaitienė.

Daugelis mokytojų – vietiniai. Sovietmečiu mokytojams trijuose šalia mokyklos stūksančiuose pastatuose skirti tarnybiniai butai, kuriuos vėliau leista privatizuoti. Nemažai mokytojų ir dabar gyvena šiuose daugiabučiuose. Vienas jų – senesnis, medinis, jį ženklina memorialinė lenta. Tai – P.Dovydaičio pasistatydintas gyvenamasis namas, sovietmečiu perkeltas į čia iš jo sodybos. "Kaimynai – kolegos, darbo reikalais būna skambučių į duris ir vakarais, ir savaitgaliais", – prisipažįsta mokyklos kaimynystėje gyvenantis mokyklos direktorius Ričardas Saltonas.

Traukia sugrįžti

"Čekiškėje gyventi neliūdna ir nenuobodu. Laisvalaikiu čia yra ką veikti ir be kompiuterio: daug būrelių, renginių mokykloje. Ir po jų veiklos susigalvojame", – tikina vyresniųjų klasių moksleivės.

Jei galėtų pasirinkti, kur mokytis – miesto mokykloje ar Čekiškėje, merginos pasiliktų savo mokykloje. "Čia mes tikrai rūpime savo mokytojams", – įsitikinusi vienuoliktokė Gabrielė Girdauskaitė.

"Baigus mokyklą, greičiausiai teks palikti Čekiškę: norisi studijuoti, įgyti profesiją. Kur studijuosime? Dar tiksliai nežinome, pirmiausiai reikia įstoti. Bet čia būtinai sugrįšime: norėsis aplankyti ne tik tėvus, draugus, bet ir mokyklą", – tikina jaunosios čekiškietės.

Santuokų gausūs metai

"Kas baigę mokyklą išvažiuoja mokytis į didmiesčius, labai retai sugrįžta gyventi į Čekiškę. O kur dar emigracija", – pagrindines gyventojų mažėjimo priežastis įvardija seniūnas.
60 proc. seniūnijos gyventojų – pensininkai. "Tačiau tuščių namų miestelyje ir aplink jį turime mažai. Juos greitai nuperka. Kas mieste parduoda butą – Čekiškėje nusiperka namuką, ir pinigų dar lieka", – aiškina M.Zavedskas.

"Laidoti tenka dažniau, nei krikštyti ar sutuokti", – prisipažįsta klebonas V.Bartkus. – Tiesa, šiemet bažnyčioje registruosime išskirtinai daug santuokų – septynias, kai paprastai per metus vos viena dvi pasitaiko." Dažniausiai Santuokos sakramentas čia suteikiamas buvusiems čekiškiečiams. Šiemet susituokti Čekiškėje, į kurią veda giminės šaknys, panoro ir viena jaunavedžių pora iš Australijos.

Bažnyčios pašonėje įsikūrę Čekiškės socialinės globos ir priežiūros namai. Skirtingai nei daugelyje ne privačių senelių namų, kai kurie senjorai čia gyvena pusiau savarankiškai: jei turi noro, patys gamina valgį, skalbia, tvarko kambarius. Vadinamajame savarankiško gyvenimo skyriuje prieš metus apsigyvenęs Valeras Zagurskis džiaugiasi, kad dabar, kitaip nei tuomet, kai gyveno savo sodyboje, nereikia prašyti kaimynų parnešti produktų iš tolimos parduotuvės ar nuvežti pas gydytojus. "Dabar viskas – vietoj. Ir maitina čia mus skaniai, – šypsosi senjoras. – Už pietus susimoku ir valgau su visais, o pusryčius ir vakarienę gaminuosi pats. Ką valgau? Viską, va, lašinių kaimynas atvežė – dabar valgysiu lašinius."

Į darbus važinėja

Pagal plotą viena didžiausių seniūnijų Kauno rajone, gyventojų skaičiumi Čekiškė pasigirti negali: miestelyje ir 29 aplinkiniuose kaimuose gyvena 2 tūkst. gyventojų. Nieko nuostabaus: seniūnijoje dominuoja ne urbanistinės teritorijos, o dirbamos žemės laukai, nemažai miškų. Darbo vietų sukuriama nedaug.

"Didelių verslo įmonių seniūnijoje neturime, didžiausi darbdaviai – mokykla ir ūkininkai, – sako seniūnas. – Nemažai važinėjančiųjų į darbus Kaune, Vilkijoje. Daug kas kooperuojasi, važiuoja į darbą kartu, taip – pigiau. Yra ir nemažai bedarbių, gaunančių socialines pašalpas."

Čekiškės pašto viršininkė Ina Denisova – bene vienintelė miestelyje, į darbą atvažiuojanti iš Kauno.

"Kelionė į darbą automobiliu trunka 40 min. Nepasakyčiau, kad tai – daug", – įsitikinusi pašnekovė. Jauna moteris tikina, kad jai patinka čia dirbti. "Kaimo žmonės – nuoširdesni nei mieste, mane pakalbina ir patys pasipasakoja. Manęs gaili, kad reikia toli į darbą važiuoti ir anksti keltis", – pasakoja I.Denisova, kurios žadintuvas darbo dienomis skamba 6 val.

"Čekiškiečiai – nuoširdūs, paprasti, mes čia visi vieni kitus pažįstame, todėl, ištikus bėdai, galime greičiau padėti. Tuo mes skiriamės nuo miestietiškų seniūnijų", – pašto viršininkei pritaria Čekiškės seniūnas.

Toli nuo miesto triukšmo

Į Vakarus nuo Čekiškės, Kilovos kaime, įsikūrusi vienintelė šioje seniūnijoje kaimo turizmo sodyba. Į ją veda senų medžių alėja, priešais geltoną medinuką – pradedantys žaliuoti beveik šimtamečiai beržai. "Nenorėjome iš esmės keisti senos sodybos vaizdo, nestatėme konferencijų salės, nesivaikėme kitokių naujovių. Bet poilsiautojų netrūksta – jaučiame, kad krizė jau praėjo", – pasakoja sodybos bendraturtis Ričardas.

Netoli sodybos, kur dabar riogso apgriuvusios fermos, kažkada būta dvarelio. "Mes tą dvarelio atmosferą juntame ir dabar", – tikina pašnekovas. O kai nusipirkome, kelerius metus žmogus kojos čia nebuvo įkėlęs, žolių aukštis – iki pažastų. Giminės griebėsi už galvos: ką jūs darot, kam jum ta apleista sodyba? Kai viską sutvarkėme, tie patys giminės čia dažnai atvažiuoja pailsėti."

Sodybos savininkai – buvę kauniečiai, ją pirko pardavę prestižinėje Kauno vietoje, Senamiestyje, turėtą butą. Pasiėmę paskolą, atokiau nuo senojo medinuko pasistatė gyvenamąjį namą ir tapo kiloviečiais. "Sodybos nuoma – tik papildomos, ne pagrindinės pajamos. Aš tebedirbu kavinių versle, važinėju iš čia į Kauną. Labiausiai nesinori iš sodybos kojos kelti vasarą. Čia labai gera, ramu. Pailsime nuo miesto triukšmo", – pasakoja Ričardas.


Ryškūs žydų pėdsakai

Čekiškės vardas pirmą kartą paminėtas 1600 m. Viena legendų apie miestelio pavadinimą byloja, esą Nemunu aukštyn aplankyti savo giminių žemaičių plaukę italai. Plaukdami Dubysa aukštyn, gražioje vietoje sustoję poilsio. Kad rastų, šnekėję: "Čia kiškem znoką", t.y. čia kiškim ženklą. Taip vietovė gavusi vardą Čekiškė.

Istoriniai šaltiniai liudija, kad miesteliui suteiktas dvaro pavadinimas: Čekakampio, vėliau – Čekiškės – dvaras įsteigtas XVI a. viduryje, dvaro šeimininkas buvęs Jurgis Gedgaudas Mackevičius.

1627 m. Čekiškėje buvo bažnyčia, mokykla ir karčema.

1715 m. Čekiškėje gyveno 16 žydų prekybininkų šeimų, istoriniuose šaltiniuose minimi ir jų maldos namai – sinagoga.

XVIII a. viduryje miesteliui suteikta turgaus ir prekyviečių privilegija, XIX a. Čekiškė tapo prekybininkų ir amatininkų miesteliu.

1867 m. Čekiškėje gyveno 73 krikščionys ir 175 žydai, kurie turėjo 10 smulkių parduotuvių, veikė keli amatininkų cechai.

Tarpukariu apie 70 proc. Čekiškės gyventojų buvo žydai. Jiems priklausė Čekiškės malūnas, lentpjūvė, dvi milo vėlimo ir karšimo dirbtuvės, odų-kailių dirbtuvės, 4 restoranai ir smuklės, apie 20 parduotuvių.

Planavo kultūros židinį

Garsiausias su Čekiške susijęs lietuvis – Pranas Dovydaitis (1886–1942). 1918 m. Nepriklausomybės Akto signataras, ministras pirmininkas, teisininkas, filosofijos mokslų daktaras, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, Lietuvos ateitininkų sąjungos vadovas, enciklopedininkas, apie 40 periodinių leidinių redaktorius ir leidėjas.

1935 m. P.Dovydaitis, kaip Nepriklausomybės Akto signataras, buvusiame Prienų dvare gavo 20 ha žemės sklypą. Vėliau, įsigijęs dar 17 ha žemės, signataras ėmėsi ūkininkauti.
Pasiėmęs 10 tūkst. litų paskolą, pasistatė iš molio drėbtą tvartą su daržine, pasistatė ir beveik įsirengė gyvenamąjį namą. P.Dovydaitis mėgo pats dirbti ūkio darbus. Svajojo savo ūkį paversti kultūros židiniu, parsivežti iš Kauno savo biblioteką, čia toliau dirbti mokslinį darbą.

Galutinai įsikurti šalia Čekiškės sutrukdė pirmoji sovietų okupacija. 1940 m. liepos 1 d. profesorius buvo atleistas iš darbo Vytauto Didžiojo universitete, jo vadovaujamas Filosofijos-teologijos fakultetas uždarytas. 1941 m. P.Dovydaitis buvo apkaltintas pyliavos neatlikimu, jam grėsė teismas ir išvarymas iš ūkio.

1941 m. birželio 14 d. kartu su tūkstančiais kitų Lietuvos gyventojų P.Dovydaitis ištremtas į Sibirą, 1942 m. lapkričio 4 d. Sverdlovsko Gari lageryje sušaudytas.
Parengta pagal kraštotyrininko Antano Vaičiaus knygą "Čekiškė".

Altorių atplukdė laivu

Čekiškės Švč.Trejybės bažnyčia – valstybės saugomas architektūros paminklas.

1626 m. ją pastatė dvarininkas Jurgis Gedgaudas Mackevičius.

1799 m. bažnyčią nusiaubė gaisras – liko tik mūrinės sienos. 1827 m. baigtas bažnyčios atstatymas: bažnyčia pailginta, pastatytas bokštas, sumūrytas pagrindinis – vienas vėlyviausių Lietuvoje – banguoto kontūro barokinis fasadas, pastatas įgavo dabartinį vaizdą. Didysis altorius atstatytai bažnyčiai buvo pagamintas Gardine, iki Vilkijos atplukdytas laivu. Didžiajame altoriuje įrengta iš ąžuolo drožtų skulptūrų grupė, vaizduojanti Kristaus nuėmimą nuo kryžiaus. Tai XVI a. kūrinys, neturintis analogų Lietuvoje.

XIX a. (iki 1863 m.) prie bažnyčios veikė parapinė mokykla. Čekiškės vikaras Aleksandras Vytartas už tai, kad bažnyčioje perskaitė 1863 m. sukilėlių atsišaukimą, buvo sušaudytas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

spykis

spykis portretas
ir grazu ir nuostabiai svari gamta

monika landsbergaite

monika landsbergaite portretas
as pritariu kad ten labai grazu

monika landsbergaite

monika landsbergaite portretas
as pritariu kad ten labai grazu
VISI KOMENTARAI 3

Galerijos

Daugiau straipsnių