Dalydamas laimę zakristijonas grąžos nelaukia

Pro ūsą vyras šypsosi tada, kai laukdamas iš darbo grįžtančios žmonos keptuvėje verčia bulvinį blyną ar riebų mėsos kepsnį.

Tada, kai šluoja prie lovos prikaustytos 94-erių kaimynės kiemą, o į namus suvirtusius artimuosius ir bičiulius vaišina paties lipdytais didžkukuliais, aplietais spirgais ir grietine. Širdis nuo laimės sąla ir tada, kai persirengęs senberniu Ežerėlio bendruomenės šventėse Stasys ištirpdo užkietėjusių senmergių širdis, o jų lūpų kampučius priverčia pakilti į viršų.

Tiesa, už gerus darbus grąžos S.Lukerovas nelaukia, o Aukščiausiajam kasdien dėkoja, kad vakare padėjęs galvą ant pagalvės, ryte ir vėl išvysta saulės spindulius.

– Bendruomenės renginiuose jūs – senbernis, gyvenime – mylintis vyras, keturių vaikų tėvas. Kaip manote, laimingesni viengungiai ar vyrai, turintys antrąją pusę?

Žmonės dabar labai daug dejuoja, tačiau pažiūrėkite, kokie namai aplink kyla, kokios mašinos gatvėmis rieda!

– Ryški gėlė kepurėje ir saldainiai kišenėje paperka moteris, tačiau dauguma jų žino, kad aš apsimetęs senbernis. Namuose  manęs laukia nuostabi žmona, kuri, prispaudus ligai, apkamšys patalais, atneš arbatos arba kartu šokinės iš laimės, kai tam bus priežastis. Džiaugiuosi visa savo šeima, tačiau žmona Birute – labiausiai. Nors jaunystėje kaimynės sakė: per geras tu, Stasiuk, per daug moteriškų darbų užsiplėši daryti. Gausi blogą žmoną! Pasirodo, visos jos klydo.

– Vieniems iki visiškos laimės trūksta paukščių pieno, o ko trūksta jums?

– Žmonės dabar labai daug dejuoja, tačiau pažiūrėkite, kokie namai aplink kyla, kokios mašinos gatvėmis rieda! Aš nesiskundžiu, nors alga pagal šiandienos kainas ir mizerinė. Užsiauginu bulvių, morkų. Rūsys pilnas konservuotų bruknių, mėlynių, agurkų, šparaginių pupelių ir grybų. Ko daugiau reikia? Svarbiausiai – sveikata, darna ir bendrystė šeimoje, giminėje.

– Kaip laimę supratote būdamas vaiku ir kaip ją suprantate dabar?

– Beveik niekad nepasikeitė. Pamenu, kai buvau vaikas, tėvai siųsdavo į mišką rinkti uogų, o už darbą atsilygindavo 100 g cukraus. Suberdavome jį į vandenį, suplėšydavome duonos riekę ir pagardindavome sauja mėlynių. Karštomis vasaros dienomis dar ir dabar retsykiais pasidarau mutinį, kuris gaivina ir primena vaikystę.

– Laimingas jaučiatės tada, kai imate, ar tada, kai duodate?

– Galiu atiduoti viską iki paskutinio cento. Žinau, kad Dievas man atlygins, o jei ne – pats užsidirbsiu. Juk turiu ir rankas, ir kojas, ir galvą.

– Kada jaučiatės laimingiausias? Pabudęs, kai planuojate dienos darbus, ar vakare, kai atsigulęs juos vertinate?

– Kiekvieną dieną dėkoju Dievui, kad užmiegu ir pabundu sveikas, laimingas, kupinas jėgų. Pažiūrėkite, kiek jaunų žmonių išeina į amžinybę.