Danų mokytojos linkėjimas Lietuvai – neprarasti stiprybės

1993 m. anglų kalbos mokytoja pakaunėje dirbusi Dorthe Ulstrup prisipažįsta: tuometinis jos vizitas posovietinėje šalyje, kur gyvenimo sąlygos priminė jos mamos vaikystę, privertė ją permąstyti savo pačios gyvenimą ir leido pažinti ne tik lietuvių kultūrą, bet ir kitaip pažvelgti į danų. Tuomet jauna mokytoja, dabar D.Ulstrup – AspIT, specialiosios mokyklos, skirtos autizmu sergantiems ir aukštais informacinių technologijų gebėjimais išsiskiriantiems vaikams, direktorė Sønderjyllande Danijoje.

Šeštą kartą Lietuvoje apsilankiusi pedagogė pastebi pokyčius, įvykusius čia per ketvirtį amžiaus, ir sako, kad mūsų šalis vejasi Daniją.

– Pradėkime nuo pradžių. Kaip 1993 m. atsiradote Lietuvoje?

– Atvykau čia kaip mokytoja. Parašiau Elenai Mieliauskienei, tuometinei Ežerėlio mokyklos direktorei, kuri buvo lankiusis Danijoje pagal „Comenius“ programą. Ten ji sutiko mokyklos vadovą, mano draugą. Jis manęs paklausė: kai baigsi studijas, ką norėtum veikti? Pasakiau: norėčiau keliauti po pasaulį ir dirbti mokytoja. Jis atsakė: žinau vietą, kur reikia mokytojų. Ir davė man E.Mieliauskienės adresą. Parašiau Elenai, kad norėčiau dirbti anglų kalbos mokytoja jos vadovaujamoje mokykloje, kad man nereikia mokėti už darbą, tačiau reikėtų gyvenamosios vietos.

Prieš atvykdama čia dirbti, vasarą su draugu atvykau pasižiūrėti, kaip čia viskas atrodo. Žinojau, kad šalis yra sudėtingoje situacijoje. Norėjau pasižiūrėti, ar man, jaunai moteriai, šioje šalyje bus saugu. Dirbau neilgai – pusę metų, bet įspūdžiai buvo labai stiprūs.

– Iš ko gyvenote, jei jums nemokėjo už darbą?

– Aš gavau lietuvišką mokytojo atlyginimą – 50 eurų. Gaunamų pinigų man užtekdavo maistui. Gerai, kad nereikėjo mokėti už buto nuomą – gyvenau mokyklos bendrabutyje. Kitokiu atveju nežinau, kaip būtų tekę pragyventi.

Tuomet buvo labai labai sunku dirbti mokytoju. Mokiniai čia dėvėjo uniformas, jie nekalbėdavo, nebent aš jų paklausdavau. Paklausus, atsistodavo sustingę. Lietuvoje mokytojas buvo daug aukščiau už mokinį, tuo tarpu Danijoje jie buvo arba apylygiai, arba kartais mokiniai save laikė aukščiau mokytojų. Paskutinis variantas, žinoma, yra blogai.

Aš gavau lietuvišką mokytojo atlyginimą – 50 eurų. Gaunamų pinigų man užtekdavo maistui. Gerai, kad nereikėjo mokėti už buto nuomą – gyvenau mokyklos bendrabutyje. Kitokiu atveju nežinau, kaip būtų tekę pragyventi.

– Kokie yra kiti jūsų įspūdžiai iš to laikmečio Lietuvos?

– Šis yra šeštasis mano vizitas Lietuvoje. Bėgant metams, mačiau čia labai daug pokyčių.

Gyvendamas kitoje šalyje, daug sužinai apie tą šalį. Tačiau sužinai labai daug ir apie savąją. Nes visą laiką, kol aš buvau Lietuvoje, aš galvojau apie savo kultūrą. Manęs kai kas klausia: Dorthe, kodėl tu norėjai važiuot į Lietuvą 1993 m.? Vakarų Europoje mes buvome matę tris Baltijos šalis, stovinčias susikibusias už rankų tūkstančio kilometrų gyvoje žmonių grandinėje, kovojančius prieš sovietinę okupaciją, už laisvę. Jūs kovojote už laisvę demokratijos kalba. Tai mane labai sužavėjo, dėl to norėjau čia atvažiuoti.

Gyvendama Lietuvoje, su daugeliu vietinių gyventojų  negalėjau susišnekėti. Kalbu daniškai, angliškai, vokiškai, prancūziškai, bet iš to tuo metu nebuvo daug naudos šalyje, kur daugelis gyventojų kalbėjo lietuviškai, rusiškai, kai kas lenkiškai. Parduotuvėse negalėjau pasakyti, ko man reikia – rodydavau pirštu. Nuolatos būdavo viena eilė prie pieno produktų, kita – prie mėsos, trečia – prie duonos. Būdavo, rodau pirštu, sakau: „Mūūū“, o pardavėja purto galvą ir sukriuksi, esą tai – kiauliena.

– Lankėtės lietuviškose mokyklose ir dabar. Ar pastebite skirtumų?

– Matau skirtumus ir pedagogikoje, ir infrastruktūroje, mokinių ir mokytojų, mokytojų ir direktorių santykiuose. 1993 m. tuose santykiuose buvo mažai pasitikėjimo – daugiau baimės. Visa tai atsirado ne dėl to, kad žmonės buvo blogi – tiesiog dominavo labai griežta, formali bendravimo kultūra. Dabar aš to nebepastebiu ir labai džiaugiuosi. Filosofas John Hattie (australų filosofas, edukologas, knygos „Visible Learning“, lietuviškai – „Matomas mokymasis“ autorius, – red. past.) atliko mokslinį tyrimą, kaip geriausiai mokytis. Kaip moksleivis, studentas gali tapti protingiausiu, kokiu tik gali būti? Kaip tai pasiekti? Daug metų jis vykdė mokslinį tyrimą, o 2005 m. parašė knygą, kurioje apibendrino: norint, kad moksleivis išmoktų daugiausiai, tarp jo ir mokytojo turi būti kuo geresni santykiai. Taigi, viskas susiję su tarpusavio santykiais.

Be to, Danijoje mes esame įsipareigoję neįgaliesiems sudaryti sąlygas atskleisti ir pritaikyti jų gebėjimus kaip galima geriau. Kitas dalykas, kad Danijoje visas išsilavinimas yra nemokamas. Tai reiškia, kad, jei tu rimtai dirbi ir esi gabus, studijuosi nemokamai – Vyriausybė mokės tau, kai studijuosi universitete. Tikiuosi, kad vieną dieną taip bus ir Lietuvoje, nes kai aš čia mokytojavau, kai kurie vaikai neturėjo ekonominių galimybių gauti išsilavinimą, net jeigu jie ir turėjo tam gabumų. O tai nėra gerai valstybei – manau, pakankamai motyvuotiems, turintiems gabumų, pasiruošusiems rimtai dirbti žmonėms jūs turėtumėte suteikti galimybę studijuoti nepriklausomai nuo to, turi jie pinigų ar ne. Taip priversite Lietuvos ratus suktis greičiau. Tai – vienas mano linkėjimų Lietuvai, o jų aš turiu daug.

– Kokie gi kiti?

– Kai buvau Lietuvoje prieš 24 metus, kartu su grupe žmonių iš Kačerginės aplankėme Kryžių kalną. Prisimenu labai blogus kelius, labai prastą autobusą, bet puikią patirtį iš tos kelionės. Pajutau, koks svarbus Kryžių kalnas yra lietuviams. Tai paliko didžiulį įspūdį, nes jums, lietuviams, daug metų buvo draudžiama mokytis lietuviškai, rašyti, leisti ir skaityti knygas lietuviškai. Kitos tautos atstovai tai darė tam, kad lietuvių istorija išnyktų. Tai jiems nepasisekė, nes jūs esate labai stiprūs žmonės. Taigi, vienas mano linkėjimų – kad išsaugotumėte tą stiprybę.

Kitas – vyrų ir moterų pavardes rašyti taip pat. Visų mano šeimos narių pavardės rašosi taip pat – Ulstrup. Iš lietuviškų vyrų pavardžių negalima pasakyti, jie vedę ar ne, o iš moteriškų – galima. Tai sukuria nereikalingus skirtumus tarp vyrų ir moterų. O juk vyrai ir moterys turėtų būti lygūs. Jei noriu, aš galiu parodyti, kad esu ištekėjusi, nešiodama vestuvinį žiedą. Bet aš galiu pasirinkti, nešioti šį žiedą ar ne.

– Grįžkime dar kartą į 1993 m. Lietuva tada atrodė daug skurdžiau: prasti automobiliai, sovietiniai interjerai, net rūbai prasti ir be didelio pasirinkimo.

– Taip, Lietuva tada atrodė labai skurdžiai. Ir skirtumai tarp skurdžiai gyvenančių žmonių ir turtingų buvo didžiuliai. Kačerginėje šalia manęs gyveno moteris nešildomame name be elektros, vandenį ji semdavo iš šulinio. Ji visą gyvenimą nugyveno Lietuvoje sunkiai dirbdama ir nieko neužgyveno, o jos jaunas kaimynas gyveno didžiuliame name su visais patogumais, sauna, baseinu, trimis BMW automobiliais kieme. Tokie skirtumai – labai blogai.

Bet dabar, lankydamasi Kauno rajone, Kačerginėje, mačiau daug naujų namų, gerus kelius, naujus dviračių takus, vaikų žaidimų aikšteles – džiaugiuosi, kad gyvenimo sąlygos Lietuvoje gerėja. Per tą patį laiką mes Danijoje nepadarėme tokios pažangos, kaip jūs čia, Lietuvoje. 1993 m. daugelis automobilių važiuodami labai garsiai burgzdavo ir pro išmetamųjų dujų vamzdį leisavo labai smirdančius dūmus. Dabar jūsų automobiliai yra daug geresni nei Danijoje, nes pas mus, nusipirkus naują automobilį, privalai mokėti didelius mokesčius. Esu labai laiminga, matydama didžiulius pozityvius pokyčius jūsų šalyje.

Kai kurie žmonės 1993 m. manęs klausė: Dorthe, kada gyvenimo sąlygos Lietuvoje bus tokios pačios kaip Danijoje? Norėjau sakyti, kad užtruks gal 5–10 metų. Tačiau numatyti ateitį yra labai sunku. Dabar matau, kad net 24 metai yra per mažai – dar turi praeiti laiko, kol gyvenimo sąlygos čia bus tokios pačios kaip Vakarų Europoje. Tačiau manau, kad Lietuva yra padariusi didžiulį progresą, šuolį.

– Ar galėtumėte palyginti, kiek metų nuo Danijos Lietuva atsiliko tada, 1993 m., ir kiek – dabar?

– Kai mano mama metais vėliau, 1994 m., pamatė Lietuvą, pasakė: čia viskas taip, kaip buvo mano vaikystėje. Taigi, galbūt kokia 40 metų atgal. Kai čia mokytojavau, vaikai namuose nevalgydavo ledų, nes neturėjo šaldymo kamerų, rūbus skalbdavo rankomis. Kaime, kur aš gyvenau, nebuvo šiukšliadėžių: kiekvieną antradienį atvažiuodavo sunkvežimis, ir visi į jį sunešdavo savo šiukšles. Kai grįžau į Daniją, supratau, kiek daug mes išmetame – nuolatos prireikia paspausti šiukšles šiukšliadėžėje ar konteineryje, kad dar šiek tiek į jį sutilptų.

– Ir dabar Lietuvoje yra žmonių, kurie skalbia rankomis, gyvena labai skurdžiai. Žinoma, dalis tokių žmonių turi problemų dėl alkoholio ar kitokių priklausomybių.

– Dėl alkoholio Danijoje mes taip pat turime daug problemų. Bet mes turime sistemą, pagal kurią, jei žmonės alkoholiu griauna savo gyvenimus, jie vis tiek gauna pašalpas. Jei nedirbi – gauni pašalpas. Skirtumas tarp pinigų, kuriuos gauni nedirbdamas, ir žemiausio atlyginimo nėra labai didelis.

– Ar danai yra motyvuoti dirbti, jei šis skirtumas – nedidelis?

– Tai yra problema. Apie tai kalbėjome ir su Kauno rajono vadovais. Socialinės apsaugos sistema turi gerąją ir blogąją pusę. Geroji pusė yra ta, kad, jei tau nepasisekė, tau padės. Blogoji pusė – jei tu tiesiog tingi pasijudinti, ta sistema vis tiek rūpinsis tavimi, neskatins tavęs dirbti. Tai – blogai.

Lietuviai turėtų išvažiuoti į užsienį, pasimokyti, padirbėti, grįžti į Lietuvą ir pritaikyti užsienyje įgytą patirtį. Taip jie padėtų savo šaliai kilti.

Danijoje dabar mes turime visuomenę, kurioje kai kurie žmonės nesiekia dirbti, daryti geriausia, ką jie gali. Savo vaikus aš mokau: turi sunkiai dirbti, mokytis, susirasti specialybę, kurioje galėtum geriausiai pritaikyti savo gebėjimus ne tik dėl savęs, bet ir dėl savo šalies. Tai svarbu. Tai yra mūsų visų pareiga.

Atvyko su šeima

Šįkart Dorthe atvyko į Lietuvą su šeima: vyru Jensu ir trim vaikais: devyniolikmečiu Frederiku, septyniolikmete Katrine ir vienuolikmete Louise.

Trečiąkart Lietuvoje lankęsis Jensas Ulstrupas pirmiausia atkreipė dėmesį į pagerėjusius lietuvių automobilius. „Pirmąkart, lankydamas čia mokytojavusią Dorthe, mačiau daug senų rusiškų „Lada“ automobilių, o dabar jūs vairuojate BMW. Be to, pirmąkart atvykęs į Kauną mačiau, kad parduotuvių ir restoranų čia buvo mažai, o dabar Kauno senamiestyje – beveik vien kavinės, restoranai su laimingais žmonėmis, apsirengę ir atrodantys taip pat, kaip mes. Skirtingai nei 1993 m., dabar jūs atrodote taip, kaip danai ar kiti Vakarų europiečiai. Jūs supanašėjote su mumis, tačiau svetingumą išsaugojote“, – palygino J.Ulstrupas.

„Kokie įspūdžiai? Puikūs žmonės, geras oras, geras maistas ir viskas pigu. Man čia patinka. Galbūt vienintelis minusas – kad ne visi gerai šneka angliškai, todėl kartais šiek tiek sudėtinga“, – pasakojo Frederikas, kuriam ši kelionė į Lietuvą buvo antroji – pernai su klase jis lankėsi Vilniuje.

„Čia labai gražu, man patiko gamta, mes čia net matėme gandrą. Maistas pas jus visiškai kitoks nei Danijoje, bet kai kurie patiekalai man labai patiko“, – sakė Katrine.

Louise pastebėjo, kad lietuviškose mokyklose nėra tiek kompiuterių ir išmaniųjų technologijų, kiek Danijoje. Jauniausioji Ulstrupų atžala atkreipė dėmesį, kad lietuviai, skirtingai nei danai, iš karto neišpakuoja gautų dovanų. „Dėl to atvežtas dovanas šį kartą mes suvyniojome į permatomą popierių, – nusijuokė Dorthe. – Taip, Danijoje mes iš karto išpakuojame dovanas, reaguojame, stebimės ir dėkojame.“

Atvykusi į Lietuvą, D.Ulstrup feisbuke paskelbė žinutę, skirtą jos buvusiems moksleiviams iš Ežerėlio ir Kačerginės. „Prisimenu šią nuostabią mokytoją ir jos dainas!!! Gėrio ir šilumos gurkšnis tais laikais mūsų mokykloje“, – pakomentavo viena jos buvusių moksleivių. D.Ulstrup prisipažino gitaros, dainavimo nepamiršusi ir dabar.