E. Česonis – su rankos protezu, bet plaukiantis greičiau už turinčius abi

15 kartų tapęs Lietuvos neįgaliųjų lengvosios atletikos čempionu, įveikęs vienas sunkiausių „Ironman“ triatlono varžybas kartu su sveikaisiais, vyras šiuo metu intensyviai ruošiasi pasauliniams startams. Jeigu būsiąs Lietuvoje, žada prasibėgti ir birželio 10 d. vyksiančiame „Citadele Kauno maratone“.

– Jūs esate išbandęs ne vieną sporto šaką. Kada gyvenimą pradėjote sieti su sportu?

– Aš nuo 6 metų žaidžiau „Žalgirio“ futbolo klube, šešiolikos su juo atsisveikinau ir perėjau į neįgaliųjų lengvąją atletiką, pradėjau bėgioti. Mėgstu kukliai sakyti, kad 15 kartų esu tapęs Lietuvos čempionu (juokiasi). Esu toks žmogus, kuris neužsisėdi vienoje vietoje, ieško vis naujų iššūkių.

– Koks buvo įsimintiniausias jūsų bėgimas, pareikalavęs daugiausiai ištvermės?

– Airijoje, ultratrailo bėgime Glendalogso miestelyje bėgau estafetėje, kuri per kalnus driekėsi 26 km. Buvo tikrai nelengva, bet pasiekus aukšto kalno viršūnę vaizdai atpirko tą sunkų darbą, o finišas vainikavo visas pastangas ir kančias (šypsosi).

– Triatlonas taip pat neatsiejamas nuo bėgimo, bet čia juk reikia ir plaukti, dviračiu važiuoti. Kaip sugalvojote pasirinkti tokį sudėtingą sportą?

– Apie triatloną sužinojau prieš daugiau nei metus iš savo draugo.Tik pradėjęs domėtis, radau informaciją apie „Ironman“ varžybas Estijoje. Tą pačią dieną parašiau varžybų organizatoriams, kad turiu svajonę sudalyvauti parolimpinėse varžybose. Ir ką jūs sau galvojate? Jie man suteikė nemokamą registraciją (juokiasi). Taip ir gimė viskas, spontaniškai ir netikėtai.

– Kaip sekėsi „geležinės“ stiprybės pareikalavusiose varžybose?

– „Ironmen“ varžybose reikėjo 2 km plaukti ežere, 90 km minti dviratį ir dar nubėgti pusmaratonį. Kad būtų aiškiau, tradicinė parolimpinė sprinto distancija – 750 m plaukimas, 20 km dviratis ir 5 km bėgimas. Tai čia tikrai prireikė geležinio žmogaus stiprybės (juokiasi). Plaukti 2 km sudėtingomis oro sąlygomis tik su viena ranka – didžiulis iššūkis. Buvo tokios didelės bangos, kad kelis kartus net vandens prigėriau, bet nepasidaviau ir finišavau. Būtent tai ir buvo mano kelio link olimpinės svajonės pradžia (šypsosi).

– Ne paslaptis, kad žadate atstovauti Lietuvai 2020 m. Tokijo parolimpinėse žaidynėse. Kaip ruošiatės?

– Jau dabar šiek tiek daugiau nei metai, kai atsisakiau darbo - jeigu tikrai noriu siekti svajonės, reikia koncentruotis tik į sportą. Dabar mano grafikas labai įtemptas: 3, o kartais net 4 treniruotės per dieną (šypsosi).

– Tikėtina, kad treniruotėms išeikvojate daug jėgų. Su kokiais iššūkiais tenka susidurti besiruošiant?

– Pačioje pradžioje sužinojau, kad Tokijo parolimpinėse žaidynėse negalėsiu plaukti su rankos protezu, nes jis laikomas kaip pagalbinė priemonė (juokiasi). Tai reikėjo išmokti plaukti iš naujo, be protezo. Tie pirmieji kartai tikrai buvo sunkūs, bet jeigu tikrai norėsi – pasiryši ir padarysi.

– Į tokį pasaulinį startą prasimušti kelią turbūt nėra lengva. Būtent jūsų olimpinės svajonės išsipildymui sukurtas projektas „Iron Wings 2020“. Papasakokite idėją?

– 2020 simbolizuoja mano tikslą – parolimpiadą Tokijuje, o žodžiai „Iron wings“, reiškiantys „geležiniai sparnai“ atskleidžia, kad šis sportas reikalauja tikrai nemažai ištvermės ir pasiryžimo. Projekte yra įkurta finansavimo platforma, kurioje buvo renkamos lėšos mano varžybinio dviračio naujiems, specialiai pritaikytiems ratams.

– Galbūt jau pavyko surinkti pakankamai lėšų?

– Žinoma. Netveriu džiaugsmu, kad išsvajotieji ratai jau puikuojasi ant mano dviračio (juokiasi). Tokio pasaulinio lygio varžybose svarbu turėti asmeniniams poreikiams pritaikytą dviratį, todėl esu labai dėkingas prisidėjusiems žmonėms – jie man parodė, kad viskas įmanoma (šypsosi).

– Jums net kairės rankos protezas nesutrukdo siekti tikslų – panašu, kad net padeda. Pasidalinkite savo stiprybės formule?

– Nereikia gailėti savęs, svarbiausia įrodyti sau, o po to visam pasauliui, kad sunkiu darbu viskas pasiekiama. Svarbu nepasiduoti baimei, kuri kirba viduje, o tiesiog pradėti nuo mažų dalykų, kurie vėliau virsta dideliais (šypsosi). Manau, kad savo pavyzdžiu motyvuoju ir sveikus žmones, kurie sėdi ir verkšlena, jeigu kažko nesugeba.

– Savo negalią pavertėte stiprybės simboliu. Kuriais gyvenimo etapais buvo sunkiausia?

– Pats sunkiausias periodas buvo paauglystė, tuo metu žodis „berankis“ man buvo didžiausias keiksmažodis ir įžeidimas. O vėliau suvokiau, kad gyvenimas tik vienas – nėra ko bijoti ir gėdytis. Su laiku atėjo branda, kai tiesiog nerūpi, kas ką sako ir galvoja.

– Kas motyvuoja judėti pirmyn?

– Gimiau ne tam, kad prisiparkuočiau – gimiau tam, kad pildyčiau svajones. Pats save motyvuoju užsispyrimu, kai būna sunkios dienos ir sėdi kipšas ant peties. Stengiuosi lygiuotis į žmones, kurie turi abi rankas ir kojas – ir per varžybas iš vandens aš išlipu tikrai ne paskutinis, Nugalėti sveikus labai motyvuoja ir užveda (šypsosi).

– Kokie jūsų artimiausi planai be starto Tokijuje?

– Gegužės 6 dieną startuosiu paratriatlono pasaulio taurėje Ispanijoje, šiuo metu sporto stovykloje intensyviai ruošiuosi. Dabar svarbiausia – dalyvauti varžybose ir rinkti reitinginius taškus, kurie vėliau man padės patekti į norimas varžybas.

– Galbūt planuose ir „Citadele Kauno maratonas“, vyksiantis šį birželį?

– Mėgstu dalyvauti įvairiuose bėgimo renginiuose Lietuvoje, todėl planuoju užsukti ir į „Citadele Kauno maratoną“, jeigu tik būsiu tuo metu Lietuvoje (šypsosi).

Šeštasis „Citadele Kauno maratonas“ startuos Kauno Rotušės aikštėje, Senamiestyje, šių metų birželio 10 d. Didžiausio vasaros bėgimo šventės organizatoriai VšĮ „Kauno maratono klubas“ kviečia dalyvauti ne tik profesionalus, bet ir mėgėjus. Taip pat ragina aktyviai palaikyti bėgančius tiek prie starto linijos, kur vyks tradicinė sporto mugė, tiek trasoje išdėstytose sirgalių stotelėse.

Šiais metais dalyviai gali rinktis šias trasas: „Sanatorija Gradiali“ 1,5 km, „Intermedix“ 5 km, „SDG“ 10 km, „Kauno Akropolis“ pusmaratonis ir „Citadele“ maratonas. Registruotis bėgimams galite čia.