Iš emigracijos į Kauną grįžusi moteris pasijuto apgauta

Pabėgimo planas

Daugiau kaip prieš dvidešimt metų kaunietė Inga Bechara pilkus monolitus išmainė į dangų remiančius dangoraižius –  1994-aisiais bėgdama nuo smurtaujančio ir geriančio vyro moteris išskrido į prabanga ir auksu tviskantį Dubajų.

"Tai buvo tarsi pabėgimo planas. Išsiskyriau su vyru, likau be pastogės ir pajamų, neturėjau galimybių išlaikyti savo mažamečių vaikų – ketverių Pauliaus ir perpus jaunesnės Erikos. Visai netikėtai gavau pasiūlymą dirbti Dubajuje", – žinią, pakeitusią jos gyvenimą, prisiminė moteris. Palikdama vaikus kartu su savo mama, I.Bechara vylėsi, kad Jungtiniuose Arabų Emyratuose ji bus laikina viešnia. Žmogus planuoja, Dievas juokiasi – už tūkstančių kilometrų moteris sutiko princą ant balto žirgo.

"Jacką, – tamsiaplaukės veidas nušvito kaip ir pirmą jųdviejų pažinties dieną. – Visuomenėje susiformavusi klaidinga nuomonė, kad visi arabai yra musulmonai. Jackas yra libanietis, iš didelės, šešių vaikų, katalikiškos šeimos."

Netrukus pora sumainė aukso žiedus. Po kelerių metų į Dubajų atsikraustė jos dukra ir sūnus, o kiek vėliau moteris susilaukė trečiosios atžalos.

"Jaunėlė prašė neminėti jos vardo. Gerbkime šį norą", –   pasakojimą tęsė moteris, o dukrą, kuriai rugsėjį sueis šešiolika, dėl pokalbio aiškumo trumpam pakrikštijo Stela.

Iš prabangos į slogutį

Vyrui netekus darbo, šeima buvo priversta atsisveikinti su megapoliu ir ieškoti kitos gyvenamosios vietos. Po ilgų dvejonių, bedusi pirštu į besisukantį gaublį, ji pasirinko Angliją.

"Tai buvo didžiausia klaida", – I.Bechara apgailestavo, kad žmogus bejėgis atsukti laiką. Pripratusi prie Dubajaus prabangos, komforto ir kompaktiškumo, šeima sunkiai adaptavosi prie rajono, kuriame 2011 m. vyko vieni aršiausių išpuolių visame Londone.

"Croydonas – tuo viskas pasakyta. Tai, ko gero, pats nesaugiausias rajonas", – prisiminus slogų vaizdą moteris susigūžė. Situacijos esą negelbėjo net ir vietinė prestižinė mokykla, kurią pradėjo lankyti jos jaunėlė.

"Būti Dubajuje negalėjome, nes ten visos mokyklos privačios, o mokslas metams kainuoja apie 20 tūkst. svarų. Anglija? Supratau, kad tai ne mūsų šalis. Ten slėgė viskas, o metro mane net ištikdavo panikos priepuoliai", – į vieną vietą susidėjusius veiksnius, paskatinusius ieškoti naujų namų ir kitos mokyklos jaunėlei, vardijo I.Bechara.

Užkibo ant kabliuko

Šeima svarstė galimybę keltis į Vokietiją, Švediją, bet galiausiai virtualios paieškos ją atvedė į Kauną. Riebų pliusą moteris tąsyk savo gimtajam miestui dėjo ne tik už gilius vaikystės prisiminimus.

"Mano dukra beveik nekalba lietuviškai. Tik tiek, kiek persimetame namuose: atnešk batono, įpilk arbatos. Paprasta buitinė kalba", – galimybė dešimtokei tęsti mokslus anglų kalba, pasak motinos, jai  buvo labai svarbi.

Tokią galimybę – Tarptautinio bakalaureato programą ir Pre-IB klasę – esą siūlė Kauno jėzuitų gimnazija, todėl nieko nelaukusi moteris akademinei bendruomenei parašė pirmąjį laišką. Po jo sekė ilgas susirašinėjimas, motinos širdžiai sugrąžinęs prarastą ramybę.

"Dukra Anglijoje šiemet baigė 10 klasę, tačiau gimnazijos darbuotoja patikino, kad eiti į 11 klasę Lietuvoje ji negalės dėl programų skirtumo ir žinių stokos. Rekomendavo pradėti nuo 9 klasės kurso ir ramino, kad Stela bus ne vienintelė tokia. Kartu su ja esą mokysis ir daugiau panašių vaikų", – su ironiška šypsena vyro žodžius "Patikėk, bet pasitikrink" prisiminė I.Bechara.

Žinote, kas liūdniausia? Politikai emigrantus kviečia grįžti atgal į Lietuvą, tačiau pamiršta, kad šie turi vaikų, kurie galbūt nekalba lietuviškai. Kur jiems dėtis? Krautis lagaminus ir keliauti atgal?

Komisija rėmė prie sienos

Moteris nelaukė, kol baigsis mokslo metai Anglijoje. Skaičiuojant paskutines pavasario dienas, gegužę, jos su dukra jau vaikščiojo Kaune ir peržengė Jėzuitų gimnazijos slenkstį.

Čia I.Bechar dukros laukė pirmasis rimtas išbandymas – anglų ir matematikos egzaminai. Moteris neslėpė, kad jaunėlės stiprioji pusė – matematika, todėl su formulėmis ir skaičiais ji lengvai susidorojo. Anglų kalbos žinių patikrinimas taip pat buvo sklandus.

"Pradžioje ėjo kalba apie tai, kad Stela turės laikyti dar ir lietuvių kalbos egzaminą, tačiau, susisiekus su Švietimo ir mokslo ministerija, buvau nuraminta, kad dukra nuo jo bus atleista", –  pasakojimą tęsė pašnekovė.

Skambutis iš gimnazijos apie išlaikytus egzaminus ir įveiktą pirmą etapą atvėrė vartus į antrąjį – pokalbį, privalomą visiems stojantiesiems į gimnaziją. Deja, akistata su trimis priėmimo komisijos nariais Stelai leido suprasti, kad katalikiškos mokyklos bendruomenėje ji nėra laukiama.

"Klausimu po klausimo buvome tarsi išrengiamos ir remiamos prie sienos: ar suprantate, kad reikės daug mokytis? Samdyti lietuvių kalbos mokytoją? Ar žinote, kad mokslas gimnazijoje mokamas?" – užvėrusi kabineto duris, I.Bechara jau nebetikėjo sėkminga dukros istorijos baigtimi ir tolesniu bendradarbiavimu su gimnazija.

Nepasiruošę emigrantams

Nuojauta moters neapgavo – jau po kelių dienų į kaunietės elektroninio pašto dėžutę įkrito laiškas su priėmimo komisijos verdiktu ir apgailestavimu.

"Koks jausmas? Atsakysiu pavyzdžiu. Kai atsikraustėme į Dubajų, mano vaikai visiškai nekalbėjo angliškai. Mus priėmė katalikiška mokykla, į kurią driekėsi milžiniškos eilės. Kaip dabar atsimenu, išeina direktorė – italė vienuolė – ir sako: mes jus privalome priimti, nes jūs neturite kito pasirinkimo", – trijų vaikų motina apgailestavo, kad, skirtingai nei Artimieji Rytai, Lietuva kitakalbius priimti į vidurines mokyklas visai nepasiruošusi. Naršydama virtualioje erdvėje, Klaipėdoje ir Šiauliuose moteris rado po vieną, Vilniuje – keturias mokyklas, pritaikytas lietuviškai nekalbantiems vaikams. Kaune – nė vienos.

"Galiu išvardyti ugdymo įstaigas, į kurias kreipėmės. Visose jose sulaukiau vieno ir to paties atsakymo – išlyginamųjų klasių neturime. Žinote, kas liūdniausia? Politikai emigrantus kviečia grįžti atgal į Lietuvą, tačiau pamiršta, kad šie turi vaikų, kurie galbūt nekalba lietuviškai. Kur jiems dėtis? Krautis lagaminus ir keliauti atgal?" – rankomis skėsčiojo pašnekovė.

Išganingas skambutis

Apimta nevilties, I.Bechara svarstė galimybę išnuomoti Kaune turimą butą ir ieškoti kito Vilniuje, kur jaunėlei būtų geresnės sąlygos tęsti mokslus. Pati Stela buvo pasišovusi kone kasdien traukiniu važinėti iš Kauno į sostinę. Neprireikė.

"Vieną dieną sulaukiau skambučio iš Švietimo ir mokslo ministerijos, kad mus priima į Kauno Jono Jablonskio gimnaziją, verslo klasę. Suspindo ir mano, ir dukros akys, – šviesiausią istorijos akimirką ir pirmą pokalbį su mokyklos vadove prisiminė moteris. – Lenkdama pirštus, ji išvardijo vaikus, kurie mokysis kartu su Stela. Tai vaikas iš Dubajaus, bendraamžės iš Amerikos ir Ispanijos – visi tokie pat, kaip mano dukra. Stelai buvo svarbu žinoti, kad minioje ji nesijaus balta varna."

Baigdama pokalbį I.Bechara džiaugėsi ne tik nemokamu dukros mokslu J.Jablonskio gimnazijoje, bet ir nuo dukros širdies nukritusiu akmeniu. Dabar Stela esą gali mėgautis atostogomis ir laukti rugsėjo 1-osios skambučio, ją kviesiančio į pirmąją pamoką lietuviškoje mokykloje su naujais draugais.

"Pradėsime nuo pradžių – 9 klasės. Žinau, kad nebus lengva, bet kapstysimės. Lietuvių kalbos mokytoją jau radome, o jei reikės papildomai, susimokėsime ir gimnazijoje", – J.Jablonskio gimnazijos bendruomenei, svarbiu gyvenimo momentu ištiesusiai pagalbos ranką, darsyk dėkojo moteris.

Didelė atranka

Pasiteiravus, dėl kokių priežasčių kaunietės dukra nepateko į Kauno jėzuitų gimnazijos Tarptautinio bakalaureato parengiamąją Pre-IB klasę, mokyklos vadovas kunigas Ričardas Gurkšnys SJ apgailestavo negalįs komentuoti priėmimo komisijos sprendimo, nes to neleidžia priėmimo nuostatai.

"Galiu pasakyti, kad neturime galimybės priimti visų norinčiųjų mokytis šioje klasėje. Mūsų mokyklos Pre-IB klasė yra vienintelė Kaune ir visoje Lietuvoje. Stojančiųjų į ją buvo daugiau, nei turime vietų šioje klasėje. Todėl dalis mokinių po antrojo priėmimo etapo nepateko į šią klasę", – kalbėjo R.Gurkšnys.