Eutanazijai kalytę į kliniką atvežusi kaunietė: čia patyriau tikrą košmarą | kl.lt

Eutanazijai kalytę į kliniką atvežusi kaunietė: čia patyriau tikrą košmarą

Laiške redakcijai kaunietė Vilmantė Kažemekienė aprašė savo patirtis Aido Mockevičiaus veterinarijos gydykloje, kai atnešė čia užmigdyti savo sergančią seną mišrūnę kalytę Gritutę. Laišką sutiko komentuoti pats veterinarijos gydytojas, kolegos, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos specialistas.

Vilmantės patirtys

Laiško pradžioje jo autorė aiškina, kad Gritutė susirgo gal prieš dešimt metų: ant pieno liaukų radosi nedideli mazgeliai. Anuomet konsultavę veterinarijos gydytojai patarė jų nejudinti – nebent pradėtų smarkiai didėti. Jie neaugo apie dešimt metų – kalytė jautėsi gerai, buvo smagi, tačiau prieš gerą mėnesį viskas pasikeitė – auglys vienoje vietoje smarkiai išaugo. Diagnozė buvo negailestinga – vėžys su metastazėmis. Gritutei 19 metų, operuoti jau nebegalima, o ir operacija jau nieko nepakeistų. Todėl kalytės šeimininkei teko priimti sunkų sprendimą – humaniškai užbaigti kalytės gyvenimą, tapusį jai kančia.

"Nenorėdami kankinti Gritutės, veždami ją per visą miestą į pasirinktą veterinarijos gydyklą, nugabenome ją į mums artimiausią – A.Mockevičiaus gyvūnų gydyklą. Kalytė į gydyklą įėjo pati. Virpančia ranka užpildžiau sutikimą ją migdyti, užkėliau Gritutę ant stalo, priglaudžiau ją, apsikabinau... Tikėjausi, kad procedūra jai nebus skausminga, kad gydykloje netruks pagarbos migdomam gyvūnui. Deja… Šioje klinikoje patyriau tikrą košmarą.

A.Mockevičiui kažkodėl reikėjo, kad ištempčiau užpakalinę Gritutės koją – tada jis dūrė į kojytės raumenį taip, kad migdomas šuo pradėjo cypti, o aš verkti ir glostyti kalytę. Tuo metu veterinarijos gydytojas išėjo į kitą kabinetą, o kalytė pamažu rimo. Netrukus A.Mockevičius pasirodė kabinete – jis viena ranka stvėrė Gritutę už keteros ir pradėjo tįsti į kitą kabinetą. Pašiurpusi nuo tokio šiurkštaus elgesio sušukau: "Ką darot – aš pati nunešiu!" Tačiau A.Mockevičius atsisuko ir atšovė, kad nemokyčiau jo, kaip daryti ir kad negaliu jokiu būdu eiti kartu. Bet kodėl?! Kodėl gyvūno šeimininkas negali būti šalia mylimo gyvūno paskutinę jo gyvenimo minutę?! Tai kokiu būdu šioje klinikoje migdomi gyvūnai, jei taip saugomasi, kad šeimininkai to nepamatytų?

Deja, kabineto durys užsidarė – aš likau už jų. Gerai, kad šalia manęs buvo sūnus su drauge – jie ramino mane, balsu raudančią… Laukimo minutės man virto kraupiomis valandomis. Pagaliau durys atsidarė, ir mes atsiėmėme pačių atsivežtoje dėžutėje Gritutės kūnelį. Tuo metu A.Mockevičius, išsitraukęs žurnalą, pradėjo kažką rašyti ir vėl klausti mano vardo, pavardės. Aš negalėjau nė žodžio pratarti, o sūnus priminė A.Mockevičiui, kad pateikėme visus duomenis, kai atvežėme Gritutę migdyti... Ar toks pakartotinas duomenų klausinėjimas nėra dar vienas būdas kankinti užmigdyto gyvūno šeimininką?

Tikėjausi, kad procedūra jai nebus skausminga, kad gydykloje netruks pagarbos migdomam gyvūnui. Deja… Šioje klinikoje patyriau tikrą košmarą.

Aš pasakiau A.Mockevičiui, kad šitaip nesielgiama su eutanazijai atvežtu gyvūnu, kad kitose klinikose, gydyklose leidžiama šeimininkams būti šalia savo mirštančio gyvūno… Veterinaras atrėžė, kad ir reikėjo eiti į tokias gydyklas… Jei aš būčiau žinojusi, kas manęs lauks šioje gydykloje, nebūčiau kojos čia kėlusi. Deja.

Mintyse atsiprašiau Gritutės už tai, ką jai teko patirti paskutinėmis gyvenimo minutėmis, už tai, kad nebuvau tuo metu šalia jos, negalėjau palydėti ten, kur nėra skausmo, beširdžių veterinarijos gydytojų. Neturiu tikslo keršyti A.Mockevičiui, bet manau, kad toks veterinarijos gydytojo elgesys negali likti nepastebėtas, neįvertintas. Tiek kolegų, tiek gyvūnų šeimininkų. Beje, viešoje erdvėje šis veterinarijos gydytojas teigė žinojęs, kad aš globoju benamius gyvūnus ir todėl suteikęs nuolaidą Gritutei teiktai paslaugai, bet apie tą nuolaidą jis man net neužsiminė. Kažkada buvau atnešusi į šią gydyklą iš gatvės paimtą kačiuką, kad jam būtų suleisti mano pačios atsinešti vaistai. Tai A.Mockevičius suleido taip pat skausmingai kaip ir Gritutei, tiesa, už vaistų suleidimą nieko iš manęs nepaėmė. Tačiau paprašė paplatinti skrajutes su gydyklos duomenimis, nes žmonės retai į ją užsuka. Tas skrajutes aš pati ir dauginau, ir platinau – dar nežinojau, koks yra tas veterinarijos gydytojas A.Mockevičius."


Komentarai

Veterinarijos gydytojas Aidas Mockevičius:

V.Kažemekienės atneštos kalytės pieno liaukoje buvo didžiulis auglys. Sunku suvokti, kodėl kalytės savininkė tiek laiko delsė, – tikrai nėra humaniška onkologiniam pacientui keletą metų leisti kankintis. Tokie navikai turi būti šalinami kuo anksčiau, ir ne pavieniui, bet radikaliai šalinant atitinkamus pieno liaukos paketus. Suprantama, tokios operacijos nėra pigios, galbūt tai ir nulėmė savininkės sprendimą nieko nedaryti (čia mano prielaida, gal aš ir klystu).

Dar prieš užpildant sutikimą eutanazijai, kalytės savininkei paaiškinau būsimos procedūros tvarką: ji su kalyte atsisveikina, tada prie jos akių aš suleidžiu migdomuosius. Kai kalytė užmigs, aš ją nusinešiu į priešoperacinę patalpą, kur suleisiu specialius, eutanazijai skirtus, vaistus. Po šio paaiškinimo kalytės savininkė užpildė sutikimą eutanazijai.

Kai reikėjo suleisti migdomuosius vaistus, kalytės savininkė visa savo povyza rodė, kad palaikyti savo augintinę, kol bus leidžiami vaistai, – perteklinis reikalavimas. Todėl injekcija besimuistančiai kalytei buvo mažumėlę skausminga. Kai ji užmigo, paėmiau ją neštis, bet tada prasidėjo isterija. Pirmas pretekstas jai kilti: "Kaip jūs ją griebiate?!" Tačiau kalytę ėmiau taip, kaip visada, kad būtų saugu ir šuniui, ir žmogui: viena ranka kilstelėjama už keteros odos raukšlės – šuniui tai visiškai neskausminga, nes taip ir kalės nešioja savo šuniukus, juolab kad kalytė buvo užmigdyta taip, kad galima net operuoti, kita ranka pakišama po gyvūno krūtine ir jis nešamas arba po pažastimi arba rankose, arba prispaudus prie krūtinės – tai priklauso nuo šuns dydžio.

Kita savininkės pretenzija – kodėl jai negalima dalyvauti atliekant eutanaziją kalytei? Negalima, nes gyvūno savininkas, kai yra tokia situacija, užvaldytas emocijų, dažnai elgiasi neprognozuojamai ir trukdo atlikti procedūrą. Minėta savininkė elgėsi neadekvačiai – ir tai buvo dar vienas argumentas neleisti jai dalyvauti. Tiesa, išimtiniais atvejais gydytojai leidžia savininkui būti kartu iki pabaigos, bet tokiu atveju gydytojas prisiima visą atsakomybę. Per 33-ejus darbo metus esu matęs, esant tokioms situacijoms, savininkus alpstančius, krentančius ir susižeidžiančius, juos pykindavo, esu patyręs, kai beleidžiant vaistus savininkė raudodama čiumpa šuniuką į glėbį – šis, gavęs tik trečdalį vaistų dozės, ima konvulsiškai kvėpuoti, o savininkė klykti: '"Ką jūs jam padarėte?!" Todėl savo darbe laikausi principo: savininkas atsisveikina su savo dar sąmoningu augintiniu – ir po to durys užsidaro.

Nusinešiau kalytę į priešoperacinį kabinetą, įstačiau į gyvūnėlio veną kateterį, suleidau eutanazijai skirtą preparatą. Įsitikinęs, kad nebėra širdies darbo, kvėpavimo ir refleksų, grąžinau kalytę savininkei. Visi V.Kažemekienės man metami kaltinimai dėl neetiško elgesio yra iš piršto laužti. Bendravau su ja dalykiškai, procedūrą atlikau profesionaliai, nors, kai klientas pats dirbtinai ieško konflikto, sunku būti perdėtai maloniam. Ji savo išsigalvojimus rašo jau į trečią portalą. Gal taip tikisi ateityje surinkti daugiau aukų savo būsimiems globotiniams gydyti (beje, ar kas nors kontroliuoja, kaip tos aukos panaudojamos?) Tik ar po viso šito skandalo dar kokia nors gydykla ją norės priimti?

P.S. Prieš kurį laiką žiniasklaidoje jau buvo kitas minėtos ponios skundas – tąkart jai neįtiko mikroautobuso vairuotojas, kuris jos kačiuką ne taip vežė...


Lietuvos smulkių gyvūnų veterinarijos gydytojų asociacijos prezidentas Linas Varanauskas:

Panašūs atvejai nėra reti mūsų praktikoje. Šį atvejį galima vertinti iš kiekvieno pusės skirtingai. Mat gyvūno šeimininkui veterinaras dažniausiai yra budelis, kuris nužudo jų gyvūną. Retas šeimininkas supranta, kad veterinarijos gydytojas gelbsti gyvūną nuo neišvengiamų skausmų. Gydytojui šis darbas, nors ir yra vos ne kasdienis, bet tikrai nesukelia pasitenkinimo. Deja, kažkas juk turi atlikti ir tokias procedūras.

Eutanazijos procedūra šeimininkui dažniausiai atrodo rami –  gyvūnas užmiega, su juo atsisveikinama. Deja, taip būna ne visada. Prieš eutanaziją gyvūnui reikia suleisti vaistų jam nuraminti, tačiau į injekcijas ne kiekvienas keturkojis reaguoja ramiai. Be to, gali atsirasti traukuliai, kitos nespecifinės reakcijos į eutanazijai skirtą medikamentą, todėl gyvūno šeimininkui geriau nedalyvauti tokioje procedūroje.

Nemačius, kaip viskas vyko iš tiesų, sunku spręsti, kas yra teisus, o kas – ne. Juolab kad kai kurie gyvūnai ar net jų šeimininkai pas veterinarijos gydytoją būna susijaudinę. Greičiausiai gyvūno šeimininkė ir veterinarijos gydytojas nesusikalbėjo. Gal pastarasis galėjo atidėti procedūrą, kai pastebėjo stresuojančią gyvūno šeimininkę, kad ji susitaikytų su neišvengiama netektimi? Na, o gyvūno šeimininkė, jei nepatiko veterinarijos gydytojo bendravimas su ja, gal galėjo kreiptis į kitą kliniką?


Kauno maisto ir veterinarijos tarnybos viršininko pavaduotojas Linijus Valiuška:

Skundus dėl privačių veterinarijos gydytojų elgesio etikos nagrinėja Lietuvos smulkių gyvūnų veterinarijos gydytojų asociacijos Etikos komisija, tačiau A.Mockevičius, kiek žinau, nėra tos asociacijos narys.

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba gydytojų elgesio etikos klausimų nesprendžia. Tačiau kaip veterinarijos gydytojai mes galime pabrėžti, kad eutanazija – visuomet didžiulį stresą augintinio savininkams sukeliantis sprendimas, tad iš šią procedūrą atliekančio veterinarijos gydytojo ji reikalauja ypatingo jautrumo, gebėjimo suvaldyti stresinę situaciją, augintinio savininkui suprantamai paaiškinti visus savo veiksmus ir sprendimus. Šiuo atveju dialogui tarp veterinarijos gydytojo ir gyvūno šeimininkės pritrūko santūrumo, vienas kito supratimo.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Ieva

Ieva  portretas
Ai, o žmogeliams, kurie mus, savanorius, vis siunčia vaikų ir senelių vietoj gyvūnų gelbėti: Kai jūs patys savanoriausit "Carite" ar Vaikų dienos centruose, nuolat padėsit kaimynų neprižiūrimiems vaikams ir senjorams, aukosite pinigėlius, skambinsite globos įstaigoms, remsite juos daiktais, auklėsite, užsiimsite, vežiosite ar BENT KAIP NORS reguliariai padėsite kam nors kitam, išskyrus sau patiems, tada galėsime kalbėtis apie tai, kur kas turi verčiau savanoriauti. O iki tol, mielieji, visos šitos jūsų kalbos yra NIEKINĖS.

Anonimas

Anonimas portretas
Henrieta Romanova, ir Evaldas Diržinauskas... Kraupu, jei su jaučiančiais, kenčiančiais ir bejėgiais keturkojais dirba tokie beširdžiai žmonės, kaip Mockevičius, kuriems rūpi tik gaunami pinigai (dėl to tiek juos pats ir mini - ir apie nuolaidas, ir apie kainas, ir apie aukas pliurpia baisiai susidomėjęs), ir kurie neturi vertybių. Vertybių padėti, suprast, atjausti - dažnai ne tik gyvūną, bet ir jo šeimininką. Tokie žmonės neturėtų dirbti veterinarais, nes š gyvūną žiūri kaip į elementarų daiktą, ir jiems kalbos apie šio darbo suponuojamas vertybes atrodo paistalai. Kadangi institucijos, susijusios su gyvūnų priežiūra, kaip visada, yra visiškai neveiksnios ir apatiškos, tik mes, paprasti žmonės, galime tokius susnas kontroliuoti. Labai tikiuosi, kad Mockevičius praras ir tuos kelis klientus, kurie jam dar likę, ir joks gyvūnus mylintis protingas žmogus į jo kliniką neis. Bent jau aš tikrai pasistengsiu šią žinią paskleisti kuo plačiau.

Anonimas

Anonimas portretas
Asmeniškai pažįstu tiek straipsnio autorę, tiek visą būrį Kauno veterinarų. Vilmantė savanoriauja jau daug metų ir dažnai tik savo pačios lėšomis gelbėja beglobius, sergančius gyvūnus, pro kuriuos kenčiančius praeiti nesugeba. Tai nei isteriškas, nei konfliktiškas, nei neadekvatus žmogus. Dažnai net pati ją esu mokiusi nebūti tokia susitaikančia su viskuo, pakovoti už savo teises, nors jos širdis pilna draugiškumo ir noro nesibarti su visais. O kabbant apie Mockevičiaus elgesį aš net neturiu žodžių... Kadangi pati esu savanorė, teko ne kartą migdyti nepagydomai sergančius ir besikankinančius gyvūnus. Normalus, humaniškas, jautrus veterinaras visada leis būti šalia ir išlydėti keturkojį į kitą pasaulį glostant jo galvą, kasant ausį, kalbant raminančius žodžius. Tie, kurie nėra pakankamai stiprūs pakelti šias akimirkas, nesiprašo būti šalia. Ir Kaune yra ne vienas nuostabus veterinaras, kuris tai puikiai supranta! Tai ir visas "Vetvilos" kolektyvas, su Gintaru ir Kristina priešaky, ir
VISI KOMENTARAI 23
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių