Grąžina skolą tarpukario šviesuolei H. Ivanauskienei

Dviejų moterų ryšys

"Istorikė, publicistė Danutė Vailionytė knygoje "Honorata" pristato išskirtinę, tačiau šiandien mažai kam žinomą tarpukario Lietuvos šviesuolę Honoratą Ivanauskienę, aktyviai dalyvavusią jaunos Lietuvos valstybės gyvenime", – rašoma spaustuvės dažais dar kvepiančios knygos anotacijoje.

H.Ivanauskienę (1891–1949) garsusis gamtininkas vadino savo bendraminte ir bendradarbe. "Tik tokios knygos atskleidžia, kad pasaulį kuria ne tik vyrai, bet ir moterys. Ir neaišku, kieno indėlis didesnis", – Raudondvario pilyje pristatydamos knygą užsiminė moterų organizacijų atstovės.

Tik tokios knygos atskleidžia, kad pasaulį kuria ne tik vyrai, bet ir moterys.

Garbaus amžiaus knygos autorė prisipažino didžiulio darbo ėmusis siekdama grąžinti skolą primirštai šviesuolei. H.Ivanauskienę D.Vailionytė pažinojo asmeniškai: garsiojo gamtininko žmona buvo jos, T.Ivanausko bendražygio Liudo Vailionio dukros, krikšto mama ir kaimynė (Vailioniai gyveno Obelynės pašonėje). Pristatant knygą atkreiptas dėmesys, kad "Honoratoje" labai gražiai atsispindi krikšto mamos ir krikšto dukros ryšys.

Knygoje pateikiama daug istorinės medžiagos, archyvinių kadrų, Honoratos ir Honoratai rašytų laiškų, dienoraščių ištraukų. Dalį naudotos medžiagos knygos autorė išsaugojo pati, taip pat naudojosi T.Ivanausko įdukros Eleonoros Baltuškevičienės ir jos vyro Algirdo Baltuškevičiaus išsaugotu archyvu.

Lėmė svarbius sprendimus

Knygoje atskleidžiama ir Honoratos įtaka svarbiems T.Ivanausko sprendimams. Pasak knygos recenzentės istorikės Anelės Butkuvienės, jei ne Honorata, T.Ivanauskas iš Peterburgo, kur jis buvo pripažintas mokslininkas, o jo įkurtos Gamtos mokslų vaizdinių priemonių laboratorijos "Zootom"gaminami zoologijos preparatai, iškamšos buvo išgarsėję, greičiausiai būtų pasitraukęs gyventi į JAV, kur jį kvietė gyventi teta ir kur jis turėjo ryšių. "Tačiau pora pasirinko besikuriančią Lietuvos valstybę. Tiesa, iš pradžių jie parvažiavo į Tado tėvų dvarą Lebiodkoje, dabartinėje Baltarusijoje, paskui iškeliavo į Musteiką kurti pirmosios lietuviškos mokyklos. Ir tik tada – į Kauną, Vilnių. Beje, visi trys broliai Ivanauskai iš Lebiodkos buvo nacionalistai. Tik vienas įsijungė į baltarusių, kitas – į lenkų, o Tadas – į lietuvių nacionalinius judėjimus", – istoriją priminė A.Butkuvienė. Ji atkreipė dėmesį į tai, kad Ivanauskai, ir kiti ano meto šviesuoliai, buvo tvirtų pažiūrų. "Beje, T.Ivanauskas ir L.Vailionis ne gavo, o nusipirko žemės pakaunėje, Obelynėje. Ne taip, kaip šių laikų profesoriai, pasisavinantys valstybinę žemę ir aiškinantys, kad viskas taip ir turi būti", – palygino recenzentė.

A.Butkuvienė gyrė, kad knyga parašyta labai gražia kalba, o įžanga, pasak jos – tiesiog poezija.

Bėgo nuo skaudžių išgyvenimų

Knygos redaktorės žurnalistės Ramutės Vaitiekūnaitės teigimu, autentikos požiūriu labai vertinga knygos dalis, kurioje spausdinami Honoratos užrašai. "Knygos dalį "Tyliuos panakčiuos" patariu skaityti itin atidžiai. Iš jos galima suprasti, kaip Honorata gelbėjosi nuo ją ištikusių skaudžių išgyvenimų. Jos užrašai, antikinį išsilavinimą įgijusio žmogaus samprotavimai apie būtį, gyvenimo prasmę, visatą buvo surašyti ant atskirų pavienių lapelių. Kai tokie lapeliai atsiduria tavo rankose, – tai neapsakoma", – prisiminė R.Vaitiekūnaitė.

Autentikos požiūriu labai vertinga knygos dalis, kurioje spausdinami Honoratos užrašai.

Knygos pristatyme dalyvavęs gamtininkas Selemonas Paltanavičius dėkojo D.Vailionytei. "Jūs įamžinote epochą, papročius, kalbą, idealus, o tai – labai svarbu", – pastebėjo jis. Gamtininkas sakėsi esąs tos kartos, kuriai dar teko bendrauti su T.Ivanausku, atstovas. "Tiesa, bendravau neakivaizdžiai – laiškais", – prisipažino S.Paltanavičius. Jis ragino visus susirinkusiuosius rašyti. "Išgirdau garsiai išreikštų abejonių, ar tokia knyga reikalinga. Tokia knyga tiesiog turi būti, nes nėra gajesnio už užmarštį dalyko. Nereikia dešimtmečių – užtenka keleto metų, – pastebėjo gamtininkas. – Neseniai skaičiau Pavelo Basinskio knygą apie Levą Tolstojų "Pabėgimas iš rojaus". Daugiau kaip 500 psl. knygoje preciziškai aprašytos paskutinės L.Tolstojaus gyvenimo dienos, jo dingimas. Atrodo, kaip, praėjus daugiau nei šimtui metų, galima detaliai aprašyti tai, kas buvo? Pasirodo, tai padaryti autoriui buvo lengva, nes ir L.Tolstojus, ir jo žmona, vaikai, ir asmeninis sekretorius, gydytojas – visi rašė dienoraščius ir visa tai išliko, kaip ir laiškai. Taigi, prisiminimai pradingsta, o tai, kas užrašyta, išlieka."

Rūpinosi jaunąja karta

Honorata Paškauskaitė ir Tadas Ivanauskas (1882–1970) susipažino Peterburge. Paškauskų namuose kalbėta lenkiškai, tačiau Honoratos lankyta mokykla prie Šv. Kotrynos bažnyčios, tapusios Peterburgo lietuvybės centru, bendravimas su kitais lietuviais lėmė jos apsisprendimą kalbėti lietuviškai, dirbti Lietuvai. Peterburgo aukštuosiuose kursuose studijuodama gamtą, matematiką, Honorata įgijo aukščiausią to meto Rusijoje moterims leistiną išsilavinimą. Peterburge ji susipažino su T.Ivanausku – jaunu, tačiau savo darbais zoologijos srityje jau pagarsėjusiu gamtininku.1913 m. Honorata ir Tadas susituokė liuteronų bažnyčioje Vilniuje. Jaunieji sąmoningai apsisprendė keisti tikėjimą, siekdami gauti bažnytinę santuoką, nes T.Ivanauskas kartą jau buvo vedęs – lenkę Marilę.

Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, Honoratai nekilo abejonių, kad reikia įsijungti į valstybės atkuriamąjį darbą. Iš Lenkijos teritorija tapusios Musteikos, kur pora kuria lietuvišką mokyklą, lenkų priešu tapusiam T.Ivanauskui pavyksta pabėgti į Kauną, o Honorata laikinai pasitraukia į Vilnių, kur dirba Spaudos biure, gimnazijoje. Vėliau, kai Vilnius užimamas lenkų ir Honoratai dirbti lietuviškoje gimnazijoje tampa pavojinga, ji parvažiuoja pas vyrą į laikinąja sostine tapusį Kauną. Čia T.Ivanauskas jau įkūręs Gamtos tyrimų stotį, vėliau tapusią daugelio lietuviškų organizacijų, Aukštųjų kursų ir Lietuvos universiteto kūrimo centru.

Tarpukariu Ivanauskai daug nuveikė per Šaulių sąjungą skatindami jaunosios kartos pilietiškumą. Jie tikėjo, kad visuomeninės organizacijos gali padėti atstatyti Lietuvą. T.Ivanauskas dalyvavo sudarant Šaulių sąjungos įstatus, o Honorata kartu su V.Putvinskio žmona Emilija tapo vienomis pirmųjų Šaulių sąjungos narių moterų. Tačiau tam, kad būtų priimtos į šią organizaciją, šviesuolėms teko ir pakovoti, mat vyrai buvo įsitikinę: sukarintoje organizacijoje moterims ne vieta.

H.Ivanauskienė domėjosi naujausiomis Europos vaikų auklėjimo idėjomis ir jas skleidė. Kaune ji ėmė rūpintis miesto pakraščių vaikais, per Šaulių sąjungą organizavo jiems vasaros užsiėmimus. "Honoratai būdavo didžiausias malonumas, kai tie vaikai dainuodavo ne lenkiškas ar rusiškas, o lietuviškas daineles", – pasak D.Vailionytės, tai buvo pirmas bandymas Lietuvoje organizuoti vaikams kultūringą vasaros poilsį. Vasarą taip būdavo užimama apie 800 vaikų. H.Ivanauskienė daug nuveikė vaikų švietimo srityje, tačiau likimas nelėmė jai pačiai susilaukti atžalų.

Buvo didelė eruditė

Obelynėje Ivanauskai įsikūrė 1923 m. Čia T.Ivanauskas užsiėmė sodininkyste. Į šį darbą įsijungė ir Honorata. Jie abu sodino alėjas, kurių Obelynėje buvo dvylika: eglių, lazdynų, šermukšnių, liepų, bijūnų, rožių... Obelynėje nuolat būdavo pilna svečių: muzikantų, poetų, kitų šviesuolių. Nors T.Ivanauskas buvo labai įdomus žmogus ir pašnekovas, vis dėlto be Honoratos nebūdavo kam užimti svečių. Kultūringa, visapusiškai išsilavinusi moteris, su kuria buvo galima kalbėtis įvairiausiomis temomis, mėgdavo originaliai apsirengti, elegantiškai atrodyti. "Ji visada turėjo moteriško žavesio, darė įspūdį, buvo įdomi pašnekovė – didelė eruditė, – apibūdino knygos autorė. – Ji rašė filosofinius apmąstymus, poeziją."

Pasak D.Vailionytės, išvaizdus, iškalbingas T.Ivanauskas turėjo didelį pasisekimą tarp moterų. Knygoje trumpai aprašomas 1933 m. Vytauto Didžiojo universitete kilęs skandalas: jauna mokslininkė M.N. laukiasi jo vaiko. Gimsta berniukas, kurį profesorius įsisūnija. Pasigirsta balsų, raginančių profesorių, kaip moterų gundytoją, pašalinti iš universiteto. Vis dėlto T.Ivanauskas – vienas universiteto kūrėjų, mėgstamo profesoriaus paskaitose studentai netelpa auditorijose. Skandalas išaugo į kovą tarp šeimos saugotojų ir moterų laisvių gynėjų. Būta raginimų iš universiteto pašalinti ir M.N. Ši teisme apgynė savo teisę toliau dirbti universitete, jame išliko ir T.Ivanauskas.

Skandalo metu Honorata išsikrausto gyventi į Kauną, nori "suteikti Tadui laisvę", kaip rašė viename savo laiškų, ruošiasi skyryboms, tačiau sutuoktinius sutaiko ir yrančią santuoką išgelbsti VDU Matematikos-gamtos fakulteto dekanas Zigmas Žemaitis.

Baigiantis karui, Ivanauskams iškilo dilema: trauktis į Vakarus ar pasilikti? Honoratai nusprendus iš Obelynės nesitraukti, čia pasiliko ir T.Ivanauskas. Po karo Obelynėje rasdavo prieglobstį sovietų valdžios persekiojami asmenys: čia kurį laiką slapstėsi diplomatas, užsienio reikalų ministras Petras Klimas, vėliau – iš Sibiro grįžusi Birutė Vileišytė-Tursienė su vaikais.

Pokariu, kai universitetas iš Kauno perkeliamas į Vilnių, T.Ivanauskas dirba ten, į Obelynę ir aplankyti Honoratos Kaune, kur ši nuomojasi kambarį, užsuka tik savaitgaliais. Kartą jam užsukus aplankyti Honoratos, kaimynas praneša: Honoratos mirė nuo infarkto.

T.Ivanausko noras būti palaidotam Tabariškių kapinėse šalia Honoratos nebuvo išpildytas. Praėjus daugiau kaip 20 metų nuo Honoratos mirties, šalia jau nebebuvo vietos. Be to, garsiam gamtininkui ruoštasi statyti išskirtinį, daug vietos pareikalavusį paminklą. Jų kapai yra netoli vienas nuo kito, tačiau ne šalia.