Į Kauną iš Indonezijos – mokytis lietuvių kalbos

Išmoko Kaune

Dee Palmer ir Mitchas Abramsas Kaune vieši jau antrą vasarą iš eilės. Pernai pradėtą darbą – mokytis lietuvių kalbos – jie tęsia ir šiemet.

"Jo hobis mokytis kalbų, o mano – keliauti", – aiškino D.Palmer. Lietuvių kalbą pasirinko neatsitiktinai. "Visi keturi mano seneliai kilę iš Lietuvos", – pasakojo M.Abramsas, buvęs orlaivių variklių inžinierius. Jo žmona apgailestavo, kad vyras nespėjo pramokti kalbos ir lietuviškai pasišnekėti su teta – ši mirė.

Žodį "seneliai" jis išmoko būtent Kaune, kaip ir "turgus", "pusantro" ir pan. Skaitvardžių pavadinimų lietuviškai žinias amerikiečiai pirmiausia pasitikrino užsukę į turgų.

Grįžę į JAV lietuvių kalbos įgūdžių jie neturės kur pritaikyti praktiškai. "Nebent Čikagoje lietuviškai užsisakytume balandėlių", – šyptelėjo M.Abramsas. Tačiau tai nesumenkino sutuoktinių ryžto tapti kruopščiais studentais, nors "o, Dieve, kaip sunku".

Iki kursų, vykstančių vasarą, Lietuvoje jie buvo lankęsi 2002 m. gruodį. Juos tuomet pasitiko, kaip patys apibūdino, siaubingas šaltis.

Atostogų iš Indonezijos

Kol vieni užsieniečiai į Kauną atvyksta geriau išmokti savo senelių, tėvų ar sutuoktinių kalbos, kiti net į labai tolimą kelionę leidžiasi neturėdami nieko bendra su mūsų šalimi.

Tarptautinę buhalteriją savo šalyje studijuojanti 20-metė Intana Destia Helmi atvyko net iš Indonezijos. Kelionė į Lietuvą jai užtruko apie 20 val., tačiau nesigaili sprendimo atostogas leisti mūsų šalyje palinkusi prie knygų. Penkias kalbas mokanti studentė laisvalaikį leisti su lietuvių kalba pasirinko todėl, kad rekomendavo anksčiau šiuos kursus Kaune baigęs kolega.

Ji pasakojo, kad dėl liepos karščių ir dažno lietaus, Kaune jaučiasi lyg namie. "Indonezija – tropinė šalis. Pas mus visada lyja ir yra karšta", – sakė mergina, kalbanti indonezietiškai, angliškai, korėjietiškai, malajų ir mandarinų kalbomis, magistro studijoms planuojanti rinktis tarptautinių ekonominių santykių sritį. Ji sakė, kad didžiausias Kauno ir jos miesto skirtumas – architektūra. Senovinius mūsų miesto pastatus ji pavadino įdomiais ir išskirtiniais, gyrė tai, kad mieste daug žalumos.

Dėl jos gimtosios kalbos žodžių tarimo principo panašumo į mūsų merginai lengviau mokytis lietuvių kalbos. Kaune indonezietė pasigenda tik šilto vandens. Pasirodo, jau savaitė kaip bendrabutyje bėga tik šaltas vanduo.

Trūksta šv.Mišių anglų kalba

Sayyara Orazbaeva – iš Uzbekistano, Mary Iam iš Nyderlandų, Sandra Celmina – iš Latvijos. Kodėl jas sudomino lietuvių kalbos kursai? "Įdomu. Be to, esame kaimynai", – sakė vertėja ir lektore Daugpilio universitete dirbanti S.Celmina. Ji, be gimtosios latvių, moka anglų, prancūzų, rusų, dar šiek tiek italų, švedų, latgalių kalbas.

Gal jai lengviau mokytis, nes latvių ir lietuvių kalbos skamba panašiai? "Ne lengviau – irgi sunku. Kai kurie žodžiai skamba panašiai, bet reikšmė dažnai būna visai kitokia", – tikino mergina.

M.Iam, kalbanti prancūziškai, olandiškai, angliškai ir joruba kalbomis, lietuvių kalbos ir kultūros kursus pasirinko dėl praktinių sumetimų. Ji nuo rudens Kaune studijuos Vytauto Didžiojo universitete tarptautinius santykius ir diplomatiją. Jos tikslas per porą metų Kaune, be specialybės žinių, išmokti lietuviškai ir rusiškai.

Mergina teigė, kad Kaune labiausiai pasigedo šv.Mišių, laikomų anglų kalba. "Aš religinga, man tai svarbu", – dėstė užsienietė, baigusi teisės bakalauro studijas.

Glumina gretakalbės

Visos pašnekovės tvirtino lengviau atsidususios, kai įsitikino, kad Kaune labai daug kas gerai kalba angliškai, tad joms nepasitaikė atvejų, kad būtų pakliuvusios į aklavietę, pasijutusios bejėgės – lietuvių kalbos žinios dar ganėtinai skurdžios, bet net ir pokalbio metu su žurnaliste vis stengėsi įpinti po vieną kitą lietuvišką žodį ar frazę.

Tiesa, mieste per pastarąsias kelias jame praleistas savaites joms pravertė ir tai, kad net dvi merginos iš šios grupelės kalba rusiškai. "Galime išgyventi", – juokėsi merginos. Be latvės, rusiškai dar moka ir uzbekė S.Orazbaeva. Pastaroji, be gimtosios kalbos, dar moka angliškai, tadžikiškai.

Pasakodamos apie kai kuriuos savo bandymus susikalbėti lietuviškai jos negalėjo nesikvatoti.

Pavyzdžiui, prekybos centre norėdama įsigyti vos 100 g mėsos M.Iam turėjo palaužyti liežuvį, tačiau galų gale misija buvo įvykdyta. Merginos taip pat pasakojo, kad užkalbinusios žmones lietuviškai neretai suglumsta, nes būna apipilamos lietuviškos greitakalbės, iš kurios geriausiu atveju suprasdavo vos žodį ar kelis.

O žmonės Kaune, jų nuomone, tikrai draugiški. Sulaukia ir pagalbos, ir šypsenų. "Kai jie eina pro šalį, atrodo labai rimti, bet kai užkalbini – ima šypsotis", – įspūdžiais dalijosi viešnios.

Skirtingas lygis

VDU Humanitarinių mokslų fakulteto tarptautinių programų vadovė Aurelija Čėglytė pasakojo, kad sudaromos pradedančiųjų, pažengusiųjų bei kalbą mokančių grupės, nes užsieniečiai atvyksta turėdami nevienodus lietuvių kalbos pagrindus arba iš viso be jų.

Per keturias savaites – tiek tęsiasi kursai – užsieniečiai turtina žodyną, mokosi lietuvių kalbos gramatikos, dalyvauja diskusijose, daug sužino apie savitą mūsų krašto kultūrą, literatūrą, meną, istoriją ir politiką, taip pat lanko įdomiausias Kauno bei Lietuvos vietas, susipažįsta su lietuviško maisto gaminimo subtilybėmis, šoka lietuviškus šokius, mokosi verti šiaudinius sodus, žiūri lietuviškus filmus, lankosi muziejuose.

Studentai taip pat sužino apie Lietuvos istoriją, literatūrą, identitetą, modernųjį kiną, liaudies meną bei šventes. Jų laukia tarptautinis vakarėlis su lietuviško folkloro grupe, kur turės galimybę pristatyti savo gimtosios šalies valgius, šokius bei dainas.

Kursų metu aplankomos istorinės Kauno vietos, muziejai, savaitgaliais vykstama į Vilnių, Trakus, Druskininkus, organizuojami įvairūs renginiai.