Iškentusios Lietuvos simbolis – Sibiro Madona

Giminės tremties vieta

Sibiro platybėse, Krasnojarsko krašto Mansko rajono Korbiko gyvenvietės kapinaitėse, dar išlikęs lietuviškų tamsiai dažytų suskeldėjusių maumedžių kryžių miškelis ir jame boluojanti medinės Korbiko Madonos kopija.

Kuo ypatingos šios kapinaitės, kas ta Korbiko Madona, kurios originali skulptūra šiemet Sausio13-ąją pateko į Vilniaus arkikatedros bazilikos Tremtinių koplyčią? Ir kas buvo tie lietuviai, pirmieji atkreipę į ją dėmesį 1990 m.?

Būtent apie tai kalbėjomės su 1990 m. ekspedicijos į Sibirą dalyviais: žinomu fotografu ir fotoalbumų bei knygų apie ekspedicijas į lietuvių tremties vietas autoriumi Antanu Sadecku ir istoriku Algirdu Markūnu.

"Tai buvo mano antroji ekspedicija į Sibiro lietuvių tremties vietas. Į kelionę po Krasnojarsko kraštą pasikviečiau Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktorių Juozapą Jurevičių (jau miręs – aut. pastaba) ir to paties muziejaus istoriką Algirdą Markūną. Mūsų kelionės tikslas buvo rinkti istorinę informaciją, inventorizuoti kapines, fiksuoti jose likusius paminklus, kopijuoti jų užrašus. Keliavome Manos, Bezaichos upės slėniu, nes į šias vietas buvo ištremti Algirdo giminės", – pasakojo A.Sadeckas.

Paliko stiprų įspūdį

Bazaichos upės krantas, pasak A.Sadecko, buvo užverstas aukštomis krūvomis pjuvenų, medienos atliekų, supuvusių rąstų, aplaistytų tremtinių prakaitu. Šios medienos atliekų krūvos pakrantėje buvo tokios aukštos, kad nesimatė upės mėlynumo. Vienoje kelionės atkarpoje nuo pakrantės atsivėrė žalias upės slėnis su nedidele aukštumėle, aptverta medine tvora su aukštais vartais. Ant jų iš tolo matėsi kryžius.

"Tai Korbiko, taip vadinosi šioje vietoje buvusi gyvenvietė, kapinės. Jose – laukinė žydinti pieva ir žmogaus rankų darbo kažkieno prižiūrimi kryžiai. Viduryje kapinių stovėjo įspūdinga baltais aliejiniais dažais dažyta Švč.Marijos statula. Jos drabužis krito minkštomis klostėmis žemyn, o veide švytėjo taurumas, nors jau buvo pastebimos gilios medinės statulos irimo žymės. Nepaisant to, ši lietuvių meistro sukurta statula ir mediniai dideli kryžiai su lietuviškais įrašais mums paliko labai stiprų įspūdį", – prisiminė A.Sadeckas.

Ekspedicijos dalyviai pakalbino Verchniaja Bazaicha gyvenvietėje sutiktus kelis lietuvius, kurie prižiūrėjo Korbiko kapinaitėse stovinčius kryžius ir statulą. Pasak pašnekovų, garsas apie šias kapinaites ir prie statulos besimeldžiančius lietuvius (jie juk neturėjo bažnyčios) buvo plačiai pasklidęs.

Meldėsi ir vietos gyventojai

Pasirodo, bėgant metams, Korbiko Madona vadinama statula įgijo tokią sakralinę reikšmę, kad prie jos ateidavo melstis ir vietos gyventojai, atvažiuodavo jaunavedžiai net iš Krasnojarsko prašyti Madonos palaiminimo, prisiekti vienas kitam meilę. Vietiniai gyventojai noriai laidojo savo artimuosius šiose kapinaitėse.

Pasak A.Sadecko, Madonos skulptūrą pagal Švč.Mergelės Marijos atvaizdą atviruke 1955 m. iš pušies išdrožė politkalinys Jonas Maldutis, ištremtas į Korbiką po dešimties metų, praleistų lageriuose. Šis jo kūrinys tapo lietuvių tremtinių dvasiniu tiltu su Lietuva, vilties ir tikėjimo švyturiu.

A.Markūnas pasakojo, kad tuomet ekspedicijos dalyviai nusprendė palikti kapinaites prižiūrinčiam Edvardui Aksinavičiui 100 dolerių iš suaukotų lėšų. "Mes supratome, kokį didžiulį darbą atlieka čia likę tremtiniai, tvarkydami kapinaites, prižiūrėdami jose stovinčius kryžius ir statulą. Tada pagalvojome, kad būtų simboliška pargabenti į Lietuvą laiko tėkmės žalojamą Korbiko Madoną – daug iškentusios Lietuvos simbolį", – prisiminė A.Markūnas.

Surado sprendimą

"Tačiau juk negalima taip paprastai imti ir išvežti Korbike gyvenusių žmonių viltimi ir tikėjimu tapusią Madoną! Reikėjo surasti abiem pusėms – tremtiniams ir Lietuvai – priimtiną sprendimą. Mes apie tai daug kartų kalbėjome Lietuvoje viešai, išleidau nuotraukų albumą "Negrįžusiems", kuriame yra daug nuotraukų iš Korbiko kapinaičių. Kartu neužmiršdavome jos aplankyti, pagloboti iki pat 2000 m.", – pasakojo A.Sadeckas.

Į šią idėją sureagavo Vilniaus politinių kalinių ir tremtinių bendrija su Rimvydu Racėnu priešakyje.

"Jis pats ne kartą buvojo Sibire, tyrinėjo tremčių istoriją, buvo paminklų tremtiniams Sibire pastatymo iniciatorius. Būtent jis drauge su žinomu ekspedicijų į Sibirą organizatoriumi Gintautu Alekna 2008 m. apsilankė Korbike ir įsitikino, kokia svarbi ir brangi Korbiko Madona ne tik lietuviams tremtiniams, bet ir vietos gyventojams. Tad buvo su jais sutarta laiko suniokotą skulptūrą išvežti į Lietuvą, o vietoje jos palikti ąžuolinę Madonos kopiją", – aiškino A.Sadeckas.

Ilga kelionė

Pasak pašnekovų, R.Racėno ir Česlovo Mižutavičiaus iniciatyva, talkinant Lietuvos ambasadoriui Rusijoje Antanui Vinkui, skulptūros kopija (jos autorius – skulptorius Audrius Salys) iš Lietuvos į Korbiką keliavo lėktuvu, diplomatiniu autobusiuku, visureigiu. Madonos kopija buvo atvežta į kapinaites ir pastatyta po specialiu stogeliu ant postamento, kuriame paliktas įrašas lietuvių ir rusų kalbomis: "Švč.Mergele, melskis už mus!"

2010 m. rugsėjo 11-ąją Korbiko Madoną pašventino Krasnojarsko katalikų parapijos kunigas. Beveik 2 m aukščio skulptūros originalas tuo pačiu keliu, kaip ir buvo atvežta jos kopija, grįžo į Lietuvą. Po metų, minint pirmųjų tremčių 70-metį, ji buvo trumpam eksponuota Lietuvos nacionaliniame muziejuje, kuris vėliau pasirūpino, kad ji būtų restauruojama. Po to tremtiniai, vadovaujami R.Racėno, sunkiai skynė Korbiko Madonai kelią į Vilniaus arkikatedros bazilikos Tremtinių koplyčią, kurioje ji pagaliau subolavo 2018 m. Sausio 13-ąją.

Dabar Korbiko Madona, kuri vis dažniau vadinama Sibiro Madona, – tikras į Sibiro lagerius ir tremties vietas išvežtų lietuvių vilties simbolis, kuriam nusilenkti Birželio 14-ąją ateis daugybės ešelonų brolių ir sesių.