Ką daryti, kad pagalba šeimai taptų efektyvesnė?

Per didelis darbo krūvis

Raudondvaryje vykusioje konferencijoje analizuota statistika, ieškota problemų priežasčių, aptartos didesnio bendradarbiavimo galimybės teikiant pagalbą šeimai. Kodėl pagalba socialinės rizikos šeimoms neefektyvi? Atsakymo į šį klausimą ieškanti Vytauto Didžiojo universiteto Socialinio darbo katedros lektorė, Laplandijos universiteto doktorantė Roberta Motiečienė atkreipė dėmesį į tai, kad socialiniams darbuotojams Lietuvoje užkraunamas per didelis darbo krūvis.

"Socialinis darbuotojas primena Pelenę, kuriai kraunami darbai: nunešk, paduok, sutvarkyk namus, pasirūpink. O kokioje aplinkoje dažnai tenka dirbti socialiniams darbuotojams: antisanitarinės sąlygos, pedikuliozė, neblaivūs ir smurtaujantys asmenys. Mūsų visuomenėje socialiniais darbuotojais bandomas maskuoti absoliutus skurdas. Socialinis darbuotojas dirba nuolat jausdamas baimę ir patirdamas stresą, nes visa atsakomybė už šeimą krenta tik ant jo pečių", – pasak doktorantės, su tiek daug šeimų, kiek realiai tenka vienam socialiniam darbuotojui, jie tiesiog fiziškai nespėja dirbti. Pašnekovė prisiminė, kad prieš ketverius metus atlikdama socialinės darbuotojos praktiką ji turėjo rūpintis 45 šeimomis. "Prieš metus įvestas reglamentas vienam socialiniam darbuotojui priskirti ne daugiau kaip 17 šeimų. Dabar galvojama palikti tik 10 šeimų – tai būtų realus darbo krūvis, – įsitikinusi R.Motiečienė. – Juk pagal įstatymą socialinės rizikos šeimą privaloma aplankyti kas dešimt dienų. O jei šeimoje yra kūdikis, kurio mama visiškai neturi motinystės įgūdžių, tenka ir kiekvieną dieną lankytis."

Jauna mokslininkė pastebėjo, kad su ta pačia socialinės rizikos šeima dirbantys skirtingi specialistai – šeimos gydytoja, slaugytoja, vaiko teisių specialistai, policininkas, socialinis darbuotojas – nesusitinka, dažnai net nežino, kad ir kiti minėti specialistai ją lanko. Pasak jos, darbas būtų daug efektyvesnis, jei vyktų bendradarbiavimas. Kaip teigiamą pavyzdį ji paminėjo vieną Lietuvos didžiųjų miestų, kur dirba tarpdisciplininė komanda, kuriai priklauso minėtų specialybių atstovai. Bent kartą per mėnesį jie privalo susitikti, aptarti bendro darbo su socialinės rizikos šeimomis niuansus, pasiskirstyti funkcijas ir atsakomybę.

Kita problema – paslaugų socialinės rizikos šeimoms stoka. "Jei šeima gyvena, tarkim, Ežerėlyje, kur bendruomenės centro patalpos, kuriose turėtų būti organizuojama veikla ir socialinės rizikos šeimoms, kartais virsta šarvojimo sale, nieko daug neprigalvosi. Norint pagerinti šioms šeimoms teikiamas paslaugas, reikia galvoti ir apie žmogiškuosius išteklius, ir apie infrastruktūrą", – sakė R.Motiečienė.

Pranešėja atkreipė dėmesį, kad Lietuva patenka tarp mažiausią dalį – tik 15 proc. bendro vidaus produkto (BVP) socialinei apsaugai skiriančių ES valstybių. Vakarų valstybėse šiai sričiai skiriama iki 30 proc. BVP. Pasak doktorantės, skiriant socialinei apsaugai didesnę dalį lėšų, būtų galima tikėtis efektyvesnio problemų sprendimo.

Smurtas – didžiulė problema

Viena didžiausių socialinės rizikos šeimų problemų – smurtas artimoje aplinkoje. Policijos departamento duomenimis, tarp nukentėjusiųjų nuo smurto artimoje aplinkoje moterys sudaro 80 proc., vyrai – 13 proc., vaikai – 7 proc. "Vaikų procentas šioje statistikoje verčia abejoti, nes vaikai ne visada suvokia, kad dėl to reikia kreiptis į policiją ir ne visada gali paskambinti pagalbos telefonu", – apie nutylimus smurto prieš vaikus atvejus užsiminė Kauno rajono policijos komisariato viršininkas Aleksejus Chraminas.

Prieš keletą metų visoje ES atlikta apklausa atskleidė, kad nuo fizinio ar seksualinio partnerio smurto Lietuvoje kenčia 24 proc. moterų, vaikystėje (iki 15 metų) fizinį arba seksualinį smurtą patyrė 18 proc. apklaustųjų. Paprastai kumštį naudoja tie, kuriuos pačius vaikystėje auklėjo tokiu būdu.

Nubausti smurtautojus trukdo moterų neryžtingumas, smurto toleravimas. "Sulaikius smurtautoją, kitą dieną moteris dažnai atvyksta į policiją ir prašo paleisti vyrą, nes nesupranta, kaip galėtų be jo gyventi, – pasak A.Chramino, moterims palikti smurtaujantį vyrą trukdo stereotipai. – Moterims palikti prieš ją smurtaujantį vyrą trukdo ir įsitikinimas, kad vaikams reikia net ir agresyvaus tėvo. Tokiu atveju moteris pateisina savo apsisprendimą likti su tokiu vyru taip: pasilieku dėl vaikų. Be to, bijo, kad vyras atims vaikus, tiki teiginiu "muša – tai myli".

Dažniausiai artimoje aplinkoje smurtaujama atlyginimų dienomis. Per jas sulaukiama 25 proc. visų skambučių dėl tokio smurto, 15 proc. – pašalpų gavimo dienomis, 16 proc. – švenčių dienomis. Statistiniai duomenys iš dalies patvirtina alkoholio vartojimo sąsajas su smurtavimu: apie 70–80 proc. įtariamųjų tokiu smurtu būna neblaivūs.

Kas tryliktas Kauno rajone fiksuojamas smurto atvejis yra kartotinis, tai yra, įvykdytas prieš tai smurtavusio asmens. Siekiant pažaboti tokį smurtą, policija, bendradarbiaudama su seniūnijomis, kitais socialiniais partneriais ėmė lankyti socialinės rizikos šeimas vakaro metu, po pašalpų mokėjimo ir poilsio dienomis. "Kiekvienoje seniūnijoje sudarėme tokių šeimų, kur smurtas kartojasi, TOP dešimtukus, pradėjome tas šeimas periodiškai tikrinti. Rezultatas: kol kas iš to sąrašo per keletą mėnesių šeimos tik išbraukiamos, o naujų neįrašėme", – sakė komisariato viršininkas.

Pernai Kauno apskrityje iš viso registruota 10,3 tūkst. pranešimų apie smurtą artimoje aplinkoje. Tai yra 2,2 tūkst., arba 27 proc., daugiau pranešimų nei metais anksčiau. Tačiau manoma, kad vis dėlto ne smurto šeimose atvejų skaičius išaugo, o visuomenė tampa tam mažiau tolerantiška.

"Visuomenės pakantumas smurtui yra viena iš jį skatinančių priežasčių. Svarbu, kad visuomenė neliktų abejinga, praneštų policijai apie kiekvieną, net ir menamą, smurto atvejį", – kiekvienam visuomenės nariui tenkančią atsakomybę priminė A.Chraminas.

Svarbu, kad visuomenė neliktų abejinga, praneštų policijai apie kiekvieną, net ir menamą, smurto atvejį.

Kaltų ieškojimo sindromas

Garliavos A.Mitkaus pagrindinės mokyklos direktorė Valė Urbelienė pristatė šioje ugdymo įstaigoje veikiančio Pagalbos skyriaus patirtį. Šiame 787 moksleivius turinčios mokyklos skyriuje dirba socialiniai, specialieji pedagogai, logopedai, psichologas, mokytojo padėjėjas – iš viso aštuoni darbuotojai (8,75 etato). "Mokyklos logopedai ir specialieji pedagogai dirba su keliskart daugiau vaikų, nei nustatyta Švietimo ir mokslo ministerijos patvirtintomis normomis. Remiantis jomis, turėtume turėti 11,5 etato. Trečdalis mūsų mokyklos vaikų yra iš labiau psichologiškai pažeistų šeimų. Deja, mokyklos galimybės suteikti pagalbą vaikui, šeimai neauga taip greitai, kaip tokios pagalbos poreikis", – nedžiuginančią tendenciją įvardijo mokyklos direktorė. Vis dėlto, pasak jos, Pagalbos skyrius sudaro prielaidas teikti pagalbą ne stichiškai, o sistemingai, nuosekliai.

V.Urbelienė pasigedo tėvų atsakomybės už vaikų elgesį. "Turėtų būti apibrėžta aiški tėvų atsakomybė už vaikų mokyklos lankymą, požiūrį į mokymąsi, tėvų domėjimąsi vaikų pasiekimais ir komunikavimą su mokykla. Viešumoje vis dar formuojama nuostata, kad už viską, kas su vaiku atsitinka mokykloje, atsako mokykla. Dėl to dažnai mokykla patenka į apgailėtiną padėtį. Mokyklos neturi saugios teritorijos, vadinasi, vaikai nesunkiai gali pertraukų metu išeiti iš mokyklos, parūkyti kaimyninio daugiabučio laiptinėje, palydėti pasipiktinusį kaimyną necenzūriniu epitetu. Arba vaikas, nesuvaldęs savo emocijų proveržio, staiga (nes vaikų reakcijos žaibiškos) pasakys bendraamžiui skaudžiai žeidžiantį žodį ar dar blogiau – suduos, o tuo metu suaugusiojo šalia nebus, nes nerealu, kad didelėje mokykloje būtų tiek daug suaugusiųjų vienu metu – visada a priori kalta mokykla. Apmaudu", – dėl visuomet mokyklai bandomos užkrauti atsakomybės apgailestavo direktorė.

V.Urbelienė taip pat pasigedo efektyvaus bendradarbiavimo tarp skirtingų institucijų, sprendžiant vaiko problemas. "Šeimos gydytojas galėtų informuoti mokyklą apie nustatytų patologijų įtaką vaiko mokymosi galimybėms, policijos pareigūnai – apie padarytas nusikalstamas veikas už mokyklos ribų, – vardijo mokyklos direktorė. – Kol kas bendrauti tarpinstituciniu lygiu arba mokyklai su šeima trukdo kaltų ieškojimo sindromas, įvairių atvejų analizavimo patirties stygius."Pasak jos, siekiant padėti vaikui, tarpinstituciniu lygiu svarbu keistis informacija, kartais peržengiant konfidencialumo draudimus.

Labai trūksta empatijos

Vyskupas Kęstutis Kėvalas apgailestavo, kad dažnai ne tik mokykla, bet ir tėvai ugdo vaikų objektyviuosius gebėjimus, tačiau subjektyvieji, susiję su emocijomis, pamirštami. "Kartą stovėjau vieno Vakarų didmiesčio gatvėje. Priėjo žmogus, klausia: gal pasiklydote, gal jums padėti? Pas mus gatvėje to niekas nepaklaus. Mums labai trūksta altruizmo, empatijos, – susvetimėjusios visuomenės trūkumus įvardijo K.Kėvalas. – O juk visuomenei labai svarbus gebėjimas įsijausti į kitą asmenį, arba empatija, gebėjimas save valdyti ir save dovanoti. Valstybė turėtų padėti visuomenei ugdyti šiuos gebėjimus, tai padėtų atsikratyti kai kurių ydų. Juk dabar kur kas dažniau nei džiaugsmas dėl kito žmogaus sėkmės mus lydi pavydas – liūdesys ir kančia dėl kito gerovės. Išmokyti vaikus, kad neverta prisiimti tokias kančias, yra menas. O juk vaiką taip išmokius, jo gyvenimas bus daug lengvesnis."

Tam tikrą pavojų visuomenei jis įžvelgė, kad iš Vakarų valstybių ateina šeimos sampratos liberalizavimas. "Šiandien siūloma šeimą pakeisti partneryste. Tačiau tokius naujus darinius keisti į santuokos apibrėžimą reiškia pasiūlyti laikiną, ne tokį įpareigojantį santykį tarp vyro ir moters. Jaunimas greičiausiai jį ir rinksis", – prognozavo K.Kėvalas.

Siekia rūpintis visomis šeimomis

Pernai 335 Kauno rajono šeimos gavo socialines paslaugas, 71 vaikui buvo nustatyta socialinė globa. Nuo šių metų pradžios pradėtas taikyti naujas pagalbos šeimai modelis, pagal kurį šeimos neskirstomos į socialinės rizikos, gaunančias socialines pašalpas šeimas ir jų negaunančias.

"Savivaldybė turi rūpintis visomis šeimomis. Žalingas yra šeimų skirstymas į socialinės rizikos šeimas ir tas, kurioms nereikia pagalbos. Visose šeimose auga vaikai ir visoms šeimoms turi būti skiriamas atitinkamas dėmesys bei teikiama pagalba. Turi būti ugdoma pagarba dirbančiai, socialiai atsakingai šeimai", – sakė Kauno rajono meras Valerijus Makūnas.

Pagalba šeimoms, kuriose abu tėvai dirba, turėtų tapti visos dienos mokykla. Dar šį mėnesį tokios mokyklos modelis bus teikiamas tvirtinti savivaldybės tarybai, nuo rudens jį planuojama įdiegti kai kuriose pakaunės mokyklose. Vaikus iš pažeidžiamų šeimų užimti siekiama devyniuose Kauno rajone veikiančiuose dienos centruose. Mokyklose siekiama didinti specialistų, teikiančių pagalbą mokiniui, skaičių. Pasak mero, Kauno rajone sukaupta nemaža tarpinstitucinio bendradarbiavimo, siekiant padėti šeimai, patirtis. Vienas tokių pavyzdžių – keletą metų rengiami bendri savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus, Kauno rajono socialinių paslaugų centro, Kauno rajono policijos komisariato ir seniūnijų atstovų prevenciniai reidai į socialinės rizikos šeimas.