Kaip Lietuvoje jaučiasi imigrantai?

  • Teksto dydis:

Vytauto Didžiojo universiteto ir kino teatro "Romuva" iniciatyva rengiamos lietuviško kino peržiūros ir diskusijos "Subtitrai" pasiekė finišą. Paskutinis šio sezono filmas "Pasaulio virtuvė" – puiki proga pasitikrinti, kiek tolerancijos, supratingumo ir geranoriškumo turime svetimšaliams.

Vytauto Didžiojo universiteto ir kino teatro "Romuva" iniciatyva rengiamos lietuviško kino peržiūros ir diskusijos "Subtitrai" pasiekė finišą. Paskutinis šio sezono filmas "Pasaulio virtuvė" – puiki proga pasitikrinti, kiek tolerancijos, supratingumo ir geranoriškumo turime svetimšaliams.

Emociniai trukdžiai

Žmogaus teisių ekspertė dr. Jolanta Mickutė su filmo "Pasaulio virtuvė" režisiere Aiste Ptakauske nemažai keliavo po Lietuvą. J.Mickutės teigimu, auditoriją labiausia domina pačios filmo herojės, jų istorijos, o savianalizės ir gilesnio susimąstymo apie lietuvių kultūrą, jos gerąsias ar blogąsias puses yra vengiama.

"Šios moterys emigrantės, atvykusios gyventi į Lietuvą iš skirtingų pasaulio kraštų, drauge atsinešė savitą bendravimo kultūrą, kitonišką suvokimą apie moters ir vyro vaidmenį visuomenėje. Diskusijų metu pastebėjau, kad filme rodomų herojų džiaugsmai ir rūpesčiai smarkiai paliečia lietuvių širdis, tačiau veikėjų pareikštas aštresnes pastabas jie praleidžia pro ausis arba paverčia juokais", – pasakojo mokslininkė.

Pasak jos, gilių diskusijų yra vengiama dėl emocijų, nes būtent jomis yra nuspalvinta mūsų nuomonė apie vieną ar kitą dalyką. "Jeigu klibiname žmogaus gyvenimo nuostatas, neišvengiamai paliečiame jo jausmus. Tuomet labai dažnai kritiškesnio, analitiškesnio mąstymo nebelieka, nes įsijungia emociniai trukdžiai, kuriuos reikia išmokti suvaldyti ", – tikino J.Mickutė.

Filmo režisierė A.Ptakauskė mano, kad lietuviai – nepatikli tauta. Jie itin įtariai žiūri į visus, kurie atrodo, elgiasi ar mąsto kitaip nei dauguma.

"Toks požiūris visų pirma liudija apie didžiulį nepasitikėjimą savimi. Sunku toleruoti kitus, jei netoleruoji pats savęs. Bet kai išmokstame priimti save tokius, kokie esame, priimti kitus tampa taip pat labai paprasta", – įsitikinusi A.Ptakauskė.

Išankstinis nusistatymas

Kaune šešiolika metų gyvenantis Stefano Lanza įsitikinęs, kad lietuviai dažnai turi išankstinį nusistatymą apie tai, ko nepažįsta, o kritiką savo atžvilgiu priima nenoriai.

"Labai dažnai susiduriu su tokia nuomone: esą tai, kas blogai Lietuvoje, yra kitų kaltė. Tuomet visada seka pasiteisinimas, kad vienokia ar kitokia situacija susiklostė dėl to, jog mes (lietuviai) neturėjome laisvės, negalėjome išvystyti savo kultūros, visa tai sovietinės santvarkos liekanos ir panašiai", – pasakojo S.Lanza.

Užstojo lietuvius

Pasak prancūzų kalbos dėstytojo Loic Boizou, kaltinimas lietuviams, kad jie yra netolerantiški, – neteisingas.

"Žinoma, kai kurie lietuviai tikrai pasižymi netolerancija, bet kiti yra ne tik tolerantiški: jie dar ir už toleranciją gana aktyviai kovoja. Lyginant prancūzus su lietuviais, tolerancijos lygis, manau, nesiskiria. Tik Lietuvoje netolerancijos atvejai viešojoje erdvėje yra labiau akcentuojami, sakyčiau, net išpučiami, todėl susidaro įspūdis, kad lietuviai netolerantiški", – mano prancūzas.

Atvirkštinis rasizmas

Italų kalbos dėstytojas ir kalbininkas S.Lanza pastebėjo, kad tolerancija vis dėlto turi ribas. "Italijoje plačiai nuskambėjo atvejis, kai musulmonų šeima užprotestavo, kad jų mokyklą lankančio vaiko klasėje kabo Nukryžiuotasis, ir reikalavo jį nukabinti. Šiuo atveju tolerancija tarsi išverčiama į kitą pusę ir netoleruojami tampa ne atvykėliai (kaip dažniausia būna), bet savo šalies gyventojai, kurių gyvenimo būdas ir santvarka kažkam nepatinka. Mano manymu, tai atvirkštinis rasizmas, kuris tai pat negali būti toleruojamas", – teigia S.Lanza.

Italas įsitikinęs, kad norint sėkmingai integruotis, reikia gerbti tos šalies įstatymus ir nusistovėjusią tvarką bei išmokti kalbą. "Nors nėra jokio kriminalo ar pažeidimo, bet negaliu suprasti, kaip gyvenant šalyje galima nekalbėti jos kalba. Manau, tai nepagarba šaliai, kuri tave priėmė. Bet čia tik mano nuomonė. Šiaip ar taip, mane lietuviams priimti buvo turbūt kur kas lengviau dėl to, kad stengiausi kalbėti lietuviškai",– prisiminė S.Lanza.

Filmo herojės

Penkios skirtingos herojų istorijos, kurias vienija bendra ašis – Lietuva. Visos filmo "Pasaulio virtuvė" veikėjos – moterys.

Keisha Laraine Ingram statė tiltus Jamaikoje, tiesė kelius Afganistane, projektavo aikštes Zambijoje. Į Lietuvą atvyko gauti vadybininkės diplomo ir išsiugdyti verslumą, kad galėtų sukurti savo verslą ir padėti tiems, kuriems gyvenime mažiau pasisekė. Ji universiteto magistrantė, tarptautinių programų studentų ambasadorė, pabaigusi studijas, nori pasilikti gyventi ir dirbti Lietuvoje, nes čia jaučiasi saugi ir laiminga kaip niekur kitur.

Aminat Saijeva tiki, kad jos gyvenime dar išauš diena, kai ji pamatys Šiaurės Kaukazo tautas laisvas, nusikračiusias vergovės jungo ir besidžiaugiančias gyvenimu. Kiekviena jos gyvenimo akimirka – atkakli kova už laisvę. Ji diplomatė, Pabaltijo čečėnų draugijos pirmininkė, į Lietuvą atvyko su oficialiu vizitu kaip Čečėnijos užsienio reikalų viceministrė. Bet antrą jos vizito dieną Čečėnijoje prasidėjo Grozno šturmas, kuris nulėmė, kad Aminat pasiliko Lietuvoje.

Marisa Leonavičienė išaugo su močiutės istorijomis apie pasakišką Lietuvos gamtą ir kultūrą, tad vos pabaigusi mokyklą atvažiavo į Lietuvą to patikrinti, ruošėsi čia ir pasilikti, kurti verslą. Tačiau išsigandusi reketo grįžo į gimtąjį Urugvajų, kur susilaukusi keturių vaikų vis dėlto nusprendė, kad jie privalo patirti, ką reiškia gyventi Lietuvoje. Marisa – kelionių ekspertė, buvusi Lietuvos garbės konsulė Urugvajuje, į mūsų šalį gyventi atsikraustė su keturiais mokyklinio amžiaus vaikais.

Božena Karvelienė norėjo gyventi pagal save, o ne pagal kitų žmonių primetamas taisykles, todėl paliko taborą ir ryžosi pradėti gyvenimą nuo nulio. Jai teko dirbti pardavėja ir krupjė, susidurti su nepasitikėjimu ir diskriminacija, bet moteris pasiekė savo – įgijo išsilavinimą, sukūrė šeimą ir dabar deda visas pastangas, kad romai būtų laikomi visaverte lietuvių visuomenės dalimi. B.Karvelienė – Romų integracijos namų vadovė, pedagogų asistentė ir socialinė darbuotoja.

Alicios Gian didžiausia gyvenimo svajonė buvo suderinti teatrą ir šeimą. Amerikoje turėti šiuos abu dalykus vienu metu atrodė nerealu. Bet Lietuvoje ji patikėjo, kad tai įmanoma. Alicia – aktorė, dainininkė, režisierė, Vilniaus kamerinio teatro meno vadovė, į Lietuvą atvykusi pagal studentų mainų programą ir čia pasilikusi, nes rado savo gyvenimo meilę.


Kas? "Subtitrų" kino vakaras – Aistės Ptakauskės dokumentinis filmas "Pasaulio virtuvė". Po peržiūros vyks diskusija.
Kur?  kino teatre "Romuva".
Kada? gegužės 28 d. 18 val.


Šiame straipsnyje: ImigrantaiLietuvaužsieniečiai

NAUJAUSI KOMENTARAI

lietuve

lietuve portretas
tikrai geriau nei musiskiai svetur o musu tauta kaip gyvena-KAM TAI IDOMU--

Lietuvis

Lietuvis portretas
Geriau paklauskite kaip Lietuviai jauciasi savo salyje kaip visokio su... privesta.
VISI KOMENTARAI 2

Galerijos

Daugiau straipsnių