Kaunas nykstantis ir išnykęs: F. Vizbaro pilaitė | kl.lt

Kaunas nykstantis ir išnykęs: F. Vizbaro pilaitė

Kauno miesto Statybos skyriaus vedėjo, inžinieriaus architekto Felikso Vizbaro ir jo žmonos Olimpiados Graudinaitės-Vizbarienės vila, kauniečių vadinama Baltąja vila arba Vizbaro pilaite, kadaise stovėjo ant aukšto skardžio virš Kauko alėjos. Tai buvo vienas pirmųjų pastatų, iškilusių 1923 m. sklypais padalytame Mažajame Ąžuolyne.

Architektūra kėlė diskusiją

Pačioje aukščiausioje vietoje ant Parodos kalno krašto pats architektas suprojektavo sau baltą neobarokinę pilį su tikru bokštu. Du frontonai su voliutomis – mažas šalia didelio; pusapvali verandos rotonda, apjuosta kolonada su smulkiai padalytais langais ir vainikuota terasa, aptverta tvorele su baliustromis; pats nenusakomo stiliaus bokštas, – visas tolygiai iš kairės į dešinę žemėjantis pastato siluetas, kurį šiandien galime matyti tik nuotraukose, stebina savo proporcingumu.

Toks anuomet buvo F.Vizbaras – išmanios ir, kai kurių amžininkų akimis žiūrint, kiek perdėtos stilizacijos meistras. Jo ikoninių pastatų – Centrinio pašto ir "Pažangos" rūmų – dar nebuvo.

Tik atsiradusi ir tučtuojau išgarsėjusi Baltoji vila sulaukė nuožmios Balio Sruogo kritikos. Jis "garsiąją p.Vizbaro baltą vilą, nutūpusią Parodos kalne, su savo visokių dalykų ir stilių nuotrupų prigriozdinimais" 1925 m. pavadino kratiniu.

Nenurimo B.Sruoga ir po trejų metų. Matyt, iš visur matomos vilos vaizdas jį erzino vis labiau, nes 1928 m. B.Sruoga pateikia ją kaip beskonybės mene pavyzdį: "Jeigu koks architektas pastatytų kokį trobesį, kuriame yra pravesta visuotinė stilių mobilizacija ir esmėj – jokio stiliaus, mes sakome, kad tai yra architektūrinis šlamštas." Toks griežtas buvo kritiko verdiktas.

Vilą buvo galima kritikuoti, bet negalima buvo jos nepastebėti. Kauniečiams ji tapo savotišku geografiniu orientyru.

Orientyras miestiečiams

Vilos vieta buvo tikrai išskirtinė – nuo savo terasos pilies šeimininkai matė visą Kauną, o visas Kaunas iš apačios matė juos.

Vilą buvo galima kritikuoti, bet negalima buvo jos nepastebėti. Kauniečiams ji tapo savotišku geografiniu orientyru. Antai, 1929 m. Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė laiške dukrai nurodo savo naujo buto "profesorių name" Žemuogių gatvėje (šiame name, beje, gyveno ir B.Sruoga) koordinates: "Leistis į pakalnę reikia pro Vizbarą." Pati vieta buvo vadinama Vizbaro kalnu.

Čia dažnai lankėsi Vaižgantas, buvęs artimas Vizbarų šeimos draugas. Vaižgantui mirus, 1933 m. F.Vizbaras perstatė šalia vilos stovėjusį vieno aukšto mūrinį namuką į dviejų aukštų namą, kurį dešimčiai metų atidavė Vytauto Didžiojo universitetui (VDU), kad jame būtų įrengtas studenčių bendrabutis Vaižganto atminimui. Jis tikėjosi, kad per tą laiką kur nors bus pastatytas naujas didelis Vaižganto vardu pavadintas VDU studentų bendrabutis.

1940 m. Vizbarai pasitraukė į Vokietiją, o po karo jų vila kartu su bendrabučiu, sunku patikėti, bet buvo paversta komunaliniais butais.

Paverstas restoranu

Kai 1981 m. Kauno miesto valdžia nutarė buvusioje F.Vizbaro viloje įrengti restoraną, gyventojai buvo skubiai iškelti, o į vilą atvyko restoraną projektavęs architektas Algimantas Sprindys.

Štai kaip "Kauko" restorano gimimą prisiminė pats architektas: "Su "Kauko" restoranu buvo daug darbo, pastato būklė buvo labai prasta. Čia labai gera vieta, atsiveria vaizdai į miesto centrą. Buvo norima, kad kuo daugiau žmonių čia lankytųsi ir matytų miestą. Prieš tai pastate buvo butai. Miestas priėmė sprendimą iškelti visus gyventojus ir įrengti čia restoraną. Kai reikėjo pamatuoti pastatą iš vidaus, dar stovėjo baldai. Su matuokle vaikštinėjau tarp lovų. (...) Po to, kai ką šiek tiek pakeičiant, priduriant vestibiulį, įrengiant rūsį katilinei, prasidėjo statyba. Ir vykstant statybai vyko visokie projekto pakeitimai. Vykdant darbus nugriuvo frontonas, paskui – bokštelis. Teko sukurti naujus. Jie šiek tiek kitokios architektūros. F.Vizbaras buvo sukūręs barokinius motyvus, o mano – gotikiniai. Lauke buvo padaryta terasa pasisėdėti, įrengtas spalvotas fontanas, baseinėlis. Į interjerą mažai kišausi, jį kūrė kiti. Tas restoranas turėjo pasisekimą, čia būdavo vežami svečiai. Savo sūnaus vestuves ten atšokome."

Buvęs bendrabutis buvo prijungtas prie vilos, todėl visas pastatas buvo iš dviejų korpusų, tarp kurių padarytas įgilintas įėjimas. Naujas pilaitės bokštas ir frontonai, pakeitus stilių iš neobaroko į "tarybinę neogotiką", išlaikė buvusią vilos kompoziciją, o rotonda su kolonomis ir terasos baliustrada išliko nepakitusios. Buvusio bendrabučio korpusas dešinėje savo trikampiais langų stogeliais atkartojo neogotikinių vilos frontonų ritmą, o jo pirmasis aukštas virto rotondai atliepiančia atvira kolonada su kesoninėmis lubomis. Pagaliau tai buvo vieno stiliaus pastatas, kurio net pats priekabiausias kritikas negalėtų pavadinti kratiniu.

O apie Vytauto Krasausko sukurtą "Kauko" interjerą buvo kalbama kaip apie "vieną patraukliausių" Kaune. Štai kaip jį aprašo architektūros tyrinėtoja Vaida Almonaitė-Navickienė: "Pirmame "Kauko" aukšte veikė 50 vietų kavinė-baras, antrame aukšte buvo trys salės, skirtos 100 žmonių, bei uždara pobūvių erdvė. Grindys (ypač impozantiškai tai atrodė vestibiulyje) išklotos marmuro mozaikomis. Salių sienos dengtos profiliuotomis raudonmedžio plokštėmis. Solidumo teikė stambūs sietynai, intymumo erdvėms – sieniniai šviestuvai. Aštuonkampiai staliukai buvo dekoruoti augaliniais ornamentais. Langus puošė Jono Bulavo retro stiliumi sukurti vitražai. Interjero akcentas buvo raudonu gobelenu aptrauktas heraldinis skydas, vainikuotas paauksuotų gėlių pynėmis. Skydas atliko funkciją: dengė garso aparatūros pultą. Didžiausia interjero ir pastato vizualinė vertybė – pro langus ir iš balkono atsiverianti Kauno naujamiesčio panorama."

Atkūrus nepriklausomybę dar kurį laiką veikusį restoraną privatizavo. Tuomet pastatas buvo apleistas ir pradėjo nykti. Dar vieno architekto A.Sprindžio kūrinio laukė liūdnas likimas. Tiesa, tuometis savininkas, bendrovės "Liūtukas ir Ko" direktorius žadėjo jį atstatyti ir vėl atidaryti restoraną, bet pažadai liko pažadais, o kauniečių mėgstama vieta pamažu virto griuvėsiais. Pastatas nebuvo įtrauktas į Kultūros vertybių registrą.

Pasigedo autentikos

Nepaisant to, kad originali F.Vizbaro pilaitės rotonda su antro aukšto terasa buvo išlikusios, bokštelį ir frontonus taip pat galima buvo atstatyti, buvo nuspręsta, kad išlikusios dalys nėra autentiškos, o visas pastatas neturi vertingų savybių.

Sprendimas "Kauką" nugriauti buvo priimtas 2012 m. Tada pastato autorius galėjo tik spėlioti, kas atsiras šioje geroje vietoje, bet vis dar ragino išsaugoti jos viešąją funkciją: "Ten lyg norima statyti gyvenamąjį namą. Jei taip, reikia sukurti ir viešą vietą, pavyzdžiui, kavinę, kad žmonės galėtų ateiti pasigėrėti miesto vaizdais."

2016 m. tai, kas buvo likę iš "Kauko" restorano ir Vizbaro pilaitės, buvo galutinai nušluota nuo žemės paviršiaus, o sklypas parduotas. Tada buvo kalbama, kad čia bus statomi nedideli daugiabučiai namai. O štai praeitą rudenį pasklido žinia, kad sklypą įsigijęs privatus asmuo verslininkas Robertas Jocius ketina čia statyti du prabangius dviejų aukštų privačius namus – vieną sau, kitą savo draugams. Tiek tos "viešosios funkcijos". Du namai, pasak juos projektuojančio architekto Donato Rakausko, "tarsi dvi akys stebės miestą, o miestas galės žvelgti į šias dvi savitas akis". Šį, kiek fenomenologinį aprašymą, patikrins laikas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Giedre Sabaliauskiene

Giedre Sabaliauskiene portretas
Taigi ir nepastebejo gerb, Kauno architektai ir kiti miesto patriotai, kada išnyko Kaukas. Taip gražiai buvo apaugęs nežaboja augmenija (juk gamta tuštumos nemėgsta), kad išnyko ir tiek... Nieks prie jo griūties nebudėjo, piketų nerengė... Kodėl? Gal tas pats architektas KARALIUS, kuris ragina užžėlusį kalną rankutėm apglėbti, to nepastebėjo? Nagi nagi... Keista ir tiek... Net graudu, kai asmeninės ambicijos sukyla tik tada, kai kažką norima bent kiek pataisyti, užžėlusius šlaitus iškuopti, Priešingoje kalno pusėje J. Tubelio namas (dabartinė dailės mokykla) dar stovi šabakštyno uždengta. Kiek kauniečių ja gali paigerėti? Nesimato, nes apaugo "miesto plaučiais", todėl ir šį gražuolį bus galima su laiku asmeniniu rojumi paversti

Sėkmės Donatui

Sėkmės Donatui portretas
Puikus architektas nesugadins šios vietos, kūrybinės sėkmės jam, o komentuojantiems senį žmonės sakydavo... šuns balsas į dangų neina...

vietinis

vietinis portretas
Dabar kepa kičą ir vadina "akcentais". Kur dingo "akcentas" - žvejas, pakabintas prie pašto? Kiti "akcentai" - tai į Ąžuolyną įsiveržę verslininkai, pasistatę sau paminklus, vieną vadiname Krematoriumu ( prie Galaunių muziejaus) kitą, su kūju ir taburetėmis - tualetais(su firmų ir aukotojų lentelėmis).
VISI KOMENTARAI 14
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių