Kauno rajone įsisiūbuoja reti verslai: kopūstus keičia šilauogės

Dar neatsipirko

Daivai Šinkevičienei ir jos šeimai Zapyškio seniūnijoje esantis Gaižėnų kaimas – tarsi antri namai. Čia ne tik lanko uošvius, bet ir darbuojasi 1,6 ha ploto šilauogyne.

Prieš septynerius metus įkurtas šilauogynas pajamų atneša, bet dar neatsipirko. Investicijos brangios, lėšų uogynui reikia skirti kiekvienais metais, be to, reikia įdėti ir daugybę darbo.

D.Šinkevičienė dar dirba ekonomiste, šeima taip pat dar vysto ir medienos gaminių verslą, iš to ir pragyvena.

Kurdama uogyną moteris taip pat slapta vylėsi, kad ši veikla padės sulaikyti vaikus nuo emigracijos, be to, tapo visų šeimos narių mėgstama vieta.

"Šilauogyną dievinu, jis man – kaip trečias vaikas. Mielas mums visiems. Per septynerius metus dar nebuvo dienos, kai būtų reikėję prisiversti jame dirbti", – pasakojo D.Šinkevičienė.

Darbo šeimai po metų dar labiau padaugės. Uogyną planuojama plėsti.

Dviejų kąsnių uogos

Prieš imdamasi šio sumanymo šeima svarstė apie dešimt metų. Ekonomiste dirbanti moteris dvejus metus rašė verslo planą.

"Tai karalių uoga, labai vertinga organizmui. Norėjau auginti tai, kas būtų sveika žmogui, ekologiška ir skanu", – paklausta, kodėl rinkosi šilauoges, sakė pašnekovė.

Ji pabrėžė, kad nėra neskanių, rūgščių šilauogių. Yra tik neprinokusios. Jeigu uogos rūgščios, vadinasi, jos buvo nuskintos dar žalios.

D.Šinkevičienės šeimos auginamas uogas, atvežtas parduoti į ūkininkų turgelius, kauniečiai atskiria iš tolo. Jos didelės, dviejų kąsnių.

Pirkėjai kartais vis dėlto priekaištauja – dėl didesnės nei atvežtinių uogų kainos. Moteris kai kuriems juokais pasiūlo ateiti į šilauogyną žiemą ir padėti genėti. Pirkėjams tenka vis priminti, kad jie dar neįvertina ir to, kad prekiaujama tą pačią dieną skintomis sunokusiomis uogomis.

Derliumi nesiskundžia

Šiųmetis D.Šinkevičienės ir jos šeimos uogyno derlius – mažesnis nei pernai, bet moteris to pernelyg nesureikšmina.

"Žmogus visada kuo nors nepatenkintas, – nusijuokė augintoja. – Šiemet uogų mažiau, bet negali kiekvieni metai būti labai geri. Taip tiesiog nebūna."

Ringaudų seniūnijoje Kurų kaime ūkininkaujančio Laimo Šileikos nuotaika irgi gera. "Rapsų nebeauginu – netinka turimos žemės. Silpnos. Bet grikiams jos labai tinka. Geras derlius, be to, jie labai tinkami sėjomainai", – kalbėjo vyras.

Jis lygino, kad rapsų paklausa rinkoje gal didesnė, bet praėjusiais metais labai reikėjo ir grikių. "Visus trejus metus, kai auginu grikius, juos supirkdavo labai gerai", – tikino L.Šileika.

Deja, jo auginamų grikių Lietuvoje nusipirkti nepavyks. Lenkų bendrovė, kuriai parduoda, jais čia neprekiauja.

Šiaip ne taip gavę iš perdirbėjų maišą savo išaugintų grikių, jį atrišę labai nustebo. "Nėra ko lyginti su tais, kuriais prekiaujama Lietuvoje. Dar ilgai kvepėjo visi namai. Ne veltui lietuviški grikiai užsienyje labai vertinami", – kalbėjo L.Šileika.

Jo valdos – kur kas didesnės nei pirmosios pašnekovės. Be grikių, 150 ha plote auga ir kvietrugiai, rugiai bei avižos.

Ūkį kurti jis ėmė prieš daugiau kaip 20 metų, susigrąžinęs tėvų žemę. Pradėjo auginti javus, truputį laikė gyvulių – dėl savęs.

Šiuo metu L.Šileikos valdose galima sutikti ir avių. Jas auginti vyrui – kaip hobis. "Geros, ramios", – apibūdino augintines ūkininkas.

Padeda ir trys sūnūs

Didžiuliame ūkyje L.Šileika beveik išsiverčia vien tik su šeimynykščių pagalba. Samdo tik vieną darbuotoją.

"Padeda trys sūnūs, ypač didžiausias – jam jau keturiolika. Jį labai domina technika. Neseniai ūkį modernizavome dar labiau, pirkome naują traktorių", – pasakojo vyras. Jauniausią sūnų, kuriam vos metukai, irgi vadina dideliu pagalbininku.

Didžiausias darbymetis šiame ūkyje – per javapjūtę. Po ton – per šienapjūtę. Šieną presuoja ir vėliau taip pat parduoda. Rudenį kimbama į kitokius darbus – gamina biokurą. Valo nuo krūmų pakeles, apleistus plotus.