Kiekviena šeima – visos Lietuvos istorija

Motociklą vairavo bajoras

Vienoje straipsnio nuotraukoje nebuvo nurodytas asmuo, vairavęs motociklą, kurio lopšyje sėdėjo publikacijos herojus 1-ojo LDK Gedimino pulko kapitonas Jonas Semaška. Pasirodo, motociklą vairavo tarpukario Lietuvos karinės aviacijos liktinis puskarininkis Eduardas Rimgaila, turėjęs teisę vairuoti įvairias mechanizuotas priemones. Šie du vyrai 1939 m. spalį įvažiavo į Vilnių Lietuvos kariuomenės motorizuotos kolonos priekyje.

Kas buvo E.Rimgaila, kuriam kartu su J.Semaška-Liepa patikėta tokia garbinga misija?

"Mano dėdė, kaip ir aš, kilęs iš senos bajorų giminės, kaip savanoris dalyvavo 1923 m. Klaipėdos sukilime, o 1925 m. tapo liktiniu, tarnavo vienoje Lietuvos karo aviacijos eskadrilėje", – aiškino Karališkosios bajorų sąjungos Garbės bajoras, Jotvingių Kryžiaus ordino riteris V.Rimgaila. Jis didelę savo gyvenimo dalį paskyrė savarankiškoms Lietuvos istorijos studijoms, parašė ne vieną knygą kraštotyros tematika.

Pažintis su ypatingu kaliniu

Deja, E.Rimgailą, kaip ir tūkstančius kitų tautiečių, iš pasirinkto gyvenimo kelio šiurkščiai išstūmė sovietų okupantai, išsiuntę jį dešimtmečiui į mirties lagerį Nr. 385/7 Mordovijoje.

"Apie šį dėdės gyvenimo tarpsnį kalbu todėl, kad jis savo prisiminimuose aiškiai įrodė, jog patyrimą, kaip naikinti žmones, Adolfas Hitleris perėmė iš Stalino, o ne atvirkščiai. Dėdė lageryje susipažino su 1922 m. čia patekusiu Zaporožės kazokų karininku Pavelu Kurčiuku. Būtent jis paaiškino, kodėl lageris vadinamas mirties vardu", – pasakojo V.Rimgaila.

Patyrimą, kaip naikinti žmones, Adolfas Hitleris perėmė iš Stalino, o ne atvirkščiai.

Minėtas P.Kurčiukas parodė dėdei maždaug 2,5 ha ploto įdubusį lauką prie lagerio. Kai 1941 m. birželio 22-ąją prasidėjo SSRS ir Vokietijos karas, į lagerį masiškai vežė ir čia dviem pamainomis enkavedistų kareiviai ir karininkai šaudė kalinius. Po 1941 m. liepos 14 d. NKVD karininkai nurodė lagerio vadovybei kitą kalinių naikinimo būdą, kuris davė lageriui net ekonominės naudos.

Kaip veikė mirties konvejeris

Keliems mėnesiams buvo atvežama po 2 tūkst. kalinių sunkiems miško kirtimo darbams. Kaliniai buvo labai blogai maitinami ir visiškai negydomi. Enkavedistų karininkai barakų komendantais parinkdavo asmenis iš kriminalinių nusikaltėlių ir žmogžudžių. Tokie patys buvo ir brigadininkai, vanoję kalinius iš vielų pagamintais rimbais ir kitais žmonių kankinimo įrankiais. Tie, kurių neužmušdavo, numirdavo po kelių mėnesių dėl ligų, bado, šalčio ir mušimo. Tada atveždavo kitą kalinių partiją ir vėl būdavo įjungiamas mirties konvejeris.

Mirusius, užmuštus, sušaudytus kalinius užkasdavo duobėse nuogus, prieš tai dar ir suknežinę kirviu galvas. Anot P.Kurčiuko, tarp tokių kalinių buvo ir lietuvių, pavyzdžiui, gydytojas Stasys Dakinevičius, kuris buvo suimtas 1940 m. Mažeikiuose. Beje, dėdė buvo išsaugojęs 30 metų kalėjusio tame lageryje P.Kurčiuko laiškus, kuriuos E.Rimgaila gavo grįžęs iš Mordovijos.