Laiškanešės Pranutės išsaugota istorinė bombelė?

Pažintis užsimezgė kavinukėje

Vasario 16-osios akto signataro Prano Dovydaičio sūnus, žinomas žurnalistas ir aviatorius Vytautas, sovietmečio ir nepriklausomybės sandūroje gyveno Kauno centre, S.Daukanto gatvėje. Laiškaneše miesto centre dirbusi Pranutės Abromavičiūtės kolegė Nina kasryt atnešdavo spaudos į namą, kuriame gyveno V.Dovydaitis, o laiškus, jam atsiųstus iš JAV, ji įteikdavo adresatui į rankas. Mat tuose laiškuose giminaičiai siuntė jam pinigų – tai anuomet nebuvo draudžiama, bet pašto tarnybos apie tai žinodavo. "Paštas anuomet žinojo daugiau nei KGB", – pusiau juokais, pusiau rimtai patikino P.Abromavičiūtė.

Pasak P.Abromavičiūtės, už šią ypatingą paslaugą V.Dovydaitis kasmet padovanodavo Ninai kibirą medaus. Tad ilgainiui tarp šios laiškanešės ir V.Dovydaičio susiklostė draugiški santykiai.

"Tai patvirtina ir dažni jų susitikimai rytais Kęstučio gatvėje veikusios "Vilniaus" parduotuvės kavinukėje, į kurią eidavau kartu su kolege Nina išgerti puodelio kavos. Taip ir aš susipažinau su V.Dovydaičiu", – pasakojo guvi senjora Pranutė, šiandien vadovaujanti Lietuvos lenkų sąjungos Kauno skyriui.

Anot pašnekovės, V.Dovydaitis ateidavo kiekvieną rytą į minėtą kavinukę išgerti puodelio kavos, o kartais – ir išlenkti taurelės konjako.

"Mes, laiškanešės, tokiu metu jau būdavome apibėgusios daugybę namų ir kavos pertraukėlei būdavome toje kavinukėje. Neatsimenu tiksliai metų – tai buvo Lietuvos antrosios nepriklausomybės pradžioje, kai vieno namo Kėdainių rajone pastogėje buvo ieškoma Vasario 16-osios akto. Atsimenu, tą rytą, kai užsukome į kavinukę, lijo, ir V.Dovydaitis sėdėjo vienišas sulytas prie staliuko. Kalba užsimezgė apie Vasario 16-osios akto paieškas. Aš garsiai piktinausi tuo, kad tie Akto ieškotojai, nieko neradę, paliko namo stogą ir pastogę išardytus, žodžiu, padarė namo savininkams nuostolių. Manęs išklausęs V.Dovydaitis tarstelėjo: "Be reikalo jie ten ieškojo to Akto..." Tada aš pradėjau klausinėti, kodėl jis taip galvojąs", – prisiminė Pranutė.

Buvusi laiškanešė sakė, kad V.Dovydaitis perpasakojo tai, ką jam buvo sakęs tėvas, Vasario 16-osios akto signataras. Anot V.Dovydaičio, Vasario 16-ąją atlikę savo istorinę misiją, signatarai nutarė drauge pavakarieniauti.

Akto neišpirko?

Signatarai iš Didžiosios g. 30 namo Vilniuje (buvęs K.Štralio namas) vakare nuėjo į kažkur netoli veikusį restoraną, kuris priklausė žydų tautybės savininkui.

"Tas restoranas turėjo būti netoli nuo tos vietos, kur buvo pasirašytas Vasario 16-osios aktas – juk negalėjo tie vyrai tokį šaltą vakarą, po tokios įtemptos dienos kažkur toli eiti, ieškodami tinkamos vietos istoriniam įvykiui pažymėti. Juolab kad jie buvo įaudrinti savo atliktos misijos ir norėjo ją aptarti. Manau, tas restoranas turėjo būti ne didesniu nei kilometro spinduliu nuo dabartinių Signatarų namų", – samprotavo P.Abromavičiūtė.

Pasak V.Dovydaičio, kai baigėsi restorano darbo laikas, 20 signatarų sudėjo pinigų ir paprašė savininko leisti dar likti. Šeimininkas sutiko, tačiau skirtas laikas greit prabėgo, ir teko dar kartą prašyti leidimo pratęsti diskusijas ir pokalbius vakarienės metu. Šį kartą J.Basanavičius padėjo ant stalo restorano savininkui užstatą – savo sidabrinį portsigarą, laikrodį ir Aktą su signatarų parašais, paaiškinęs restorano savininkui, kad pastarasis dokumentas yra ir bus ateityje ypatingos svarbos.

Kaip sakė P.Abromavičiūtei V.Dovydaitis, J.Basanavičius kitą dieną išpirko savo daiktus, o Aktą paliko restorano savininkui atminimui, sakydamas, kad "Valstybės reikalas jau išspręstas".

P.Dovydaičio artimieji nežino

Kaunietė pasiteiravusi V.Dovydaičio, kodėl jis iki šiol niekam apie tai nepasakojo? Tačiau į tai signataro sūnus atsakė klausimu: "Ar tu, Pranute, įsivaizduoji, kas būtų, jei aš prabilčiau apie tai viešai?!" Matyt, galvojo, kad savo neįtikimu pasakojimu suterštų vieno iš nepriklausomybės gimimą liudijančio dokumento panaudojimą, sukeltų pasipiktinimo audrą.

Ar tu, Pranute, įsivaizduoji, kas būtų, jei aš prabilčiau apie tai viešai?!

Nepriklausomybės pradžioje, kai buvo ieškoma Akto originalo, tokia žinia gal ir būtų sukėlusi pasipiktinimą, bet dabar ta neįtikima istorija vertinama ramiau – juk Akto originalas surastas.

Ar žinomas šis pasakojimas kitiems Prano Dovydaičio artimiesiems, giminaičiams? Kaune gyvenanti Vasario 16-osios Akto signataro Prano Dovydaičio brolio Pijaus, buvusio Lietuvos kariuomenės pulkininko leitenanto dukra Rita Reda Dagienė teigė nieko panašaus nėra girdėjusi.

Originalų galėjo būti keli

Žiniasklaidoje apstu istorikų nuomonių apie tai, kiek galėjo būti  Vasario 16-ąją pasirašyta Akto egzempliorių. Du, kaip jau žinome, buvo parašyti lietuviškai ir vokiškai. Taip pat žinoma, kad iš karto po Nepriklausomybės Akto pasirašymo, tos pačios dienos vakarą, vienas egzempliorius buvo įteiktas Vokietijos užsienio reikalų ministerijos atstovui prie Karinės administracijos, o antras buvo nuvežtas į Kauną ir įteiktas civilinės administracijos viršininkui. Manoma, kad originalių dokumentų galėjo būti keli: ir ranka rašytų, ir perspausdintų.

Istorijos instituto mokslininkas dr. Algimantas Kasparavičius viešai samprotavo, kad Akto originalo paieškos kryptys gali būti tik dvi: Vokietijos archyvai ir Rusijos archyvai.

"Mes kalbame apie tuos originalus, kurie buvo pasirašyti Vasario 16-ąją. Jų tikrai buvo ne mažiau kaip trijų. Jeigu skaitytume įvadinę Akto dalį, tai labai aiškiai matyti, kad kreipiamasi į dvi vyriausybes: Vokietijos ir Rusijos. Taigi yra mažiausiai trys adresatai. Trečiasis – lietuvių tauta", – sakė istorikas.

Pasak A.Kasparavičiaus, visi 1918 m. Vasario 16-osios vidurdienį Lietuvos Tarybos narių parengti ir pasirašyti dokumentai yra originalai – nesvarbu, kokia kalba parašyti. O originalo dublikatai buvo parengti ne 1918 m. vasarį, o rengiantis minėti Nepriklausomybės dešimtmetį – 1928 m. vasarį. Taigi dublikatų fotokopijos buvo parengtos tik 1928 m. Tad išeitų, kad laiškininkė Pranutė pasakojo apie Vasario 16-osios akto originalą."

Nebuvo laiko restoranui

Istoriko nuomone, XXI a. pradžioje, politiškai gana niūrokais lietuviams laikais, visos daugmaž optimistinės istorijos sveikintinos. "Tačiau čia pateiktoji – tik dar viena gražiai skambanti legenda, nedaug bendro galinti turėti su istoriniais faktais. Viena vertus, XX a. pradžioje lietuvių inteligentai dar neturėjo sovietmečiu labiau suklestėjusios tradicijos svarbius įvykius būtinai aplaistyti restoranuose. Apie tai nekalbama ir išlikusiuose signatarų prisiminimuose", – kalbėjo istorikas.

Kita vertus, jo teigimu, Tarybos nariai tos dienos popietę dar neturėjo ko labai švęsti – juk nebuvo aišku, kaip į Aktą reaguos kaizerinė Vokietija, Rusija, Vakarų šalys, kuo Lietuvos valstybingumo atkūrimo epopėja pasibaigs. "Priešingai, iš signatarų prisiminimų ir protokolų matome, kad būta didelės vidinės įtampos, nerimo ir nežinios tiek dėl Lietuvos politinės ateities, tiek dėl savo asmeninio likimo, rytdienos", – sakė A.Kasparavičius.

Nebūdingas J.Basanavičiui elgesys

Pasak A.Kasparavičiaus, tikrai ne vaišės ir ne pergalių fanfaros tądien rūpėjo signatarams. Pagaliau, jei jie ir buvo nuėję į kokį žydo restoranėlį papietauti, kas visiškai įmanoma, tai sunku įsivaizduoti, kad dr. J.Basanavičius, turint galvoje jo charakterį, galėjo palikti Aktą restoranėlio savininkui.

"Ir ieškoti to restoranėlio, remiantis vien faktu, kad jis priklausė žydui, būtų neįmanoma, nes XX a. pradžioje apie pusę Vilniaus ir Kauno gyventojų sudarė būtent žydai, ir didžioji dalis šių miestų restoranų, restoranėlių priklausė būtent jiems", – sakė istorikas.

Trečia, Lietuvos Tarybos posėdžių protokoluose užfiksuoti faktai rodo, kad tą patį vakarą Taryba susirinko dar į vieną posėdį ir, pirmininku vėl išsirinkusi Antaną Smetoną, sėkmingai dirbo iki pat vėlyvo vakaro. Tad sunku įsivaizduoti, kad po ilgų vaišių restorane, pasibaigusių Vasario 16-osios Nutarimo užstatymu, signatarai vėl būtų grįžę dirbti.

Nėra nereikšmingų detalių

Vasario 16-osios akto originalą Vokietijos archyve aptikęs prof. Liudo Mažylis nėra toks kategoriškas. "Visos versijos visada svarstytinos. Juolab tai smagu daryti dabar, kai Berlyne atsirado dvikalbis Akto originalas, kai jau esame tikri ir ramūs dėl to. Jau ne kartą sakiau ir pasikartosiu: radinys Berlyne, viena vertus, padeda tašką ilgame paieškų kelyje, o kartu tai ir daugtaškis: atsiveria erdvė naujoms įdomioms paieškoms, tyrimams, visų pirma, moksliniams. O panašūs, kaip laiškininkės Pranutės, liudijimai – kartais atrodantys ir gana fantastiškai –  taip pat turi teisę būti aptarinėjami ir publikuojami", – sakė jis.

O istorijos detektyve tapusi P.Abramavičiūtė svarsto: ką gali žinoti, gal apie Aktą ką žino žydo, kuriam 1918 m. pradžioje priklausė restoranėlis netoli dabartinių Signatarų namų, palikuonys?

"Gali būti, kad tas žydas žuvo per Antrąjį pasaulinį karą, bet gal jis buvo išsiuntęs tą dokumentą į JAV giminaičiams? Nejaugi neįmanoma atsekti to Vilniaus restoranėlio pėdsakų, nejaugi nė vienas signataras savo prisiminimuose neužsiminė apie vėlyvą vakarienę žydo restorane?" – retoriškai klausė kaunietė.