Laukų gėlelė energijos ir sveikatos semiasi miške

Širdimi, o ne lūpomis

Prieš susitikdama su Aiste apie ją žinojau tik tiek, kad 29-erių dzūkaitė – viena iš organizacijos "Atgal į gamtą" atstovių, neformalios moterų grupės "Vyšnia" įkūrėja, aistringa augalų mylėtoja, žmones mokanti kurti kabančius Semiramidės sodus ir aktyviai besidalijanti paslaptimis, kaip gydyti negaluojančią sielą. Menko pažinimo pakako, kad kitame laido gale išgirdusi būsimą susitikimo vietą beveik nesutrikčiau. Kodėl?

Trečiadienio rytą jauna moteris kvietė ne į miesto centrą puodelio stiprios kavos ar žalios arbatos, o į Lampėdžių miško parko gilumą. Kaip vėliau paaiškėjo – stiklui vandens su kaštonų esencija. Už netikėtą susitikimo vietą Aistę apdovanojau, mano manymu, labai miela pravarde – laukų gėlelė. Vos tik išvydusi ją supratau, kad neprašoviau.

"Aš gebu kalbėti gėlių kalba. Pasitelkiu širdį, bet ne lūpas. Todėl vadindami mane laukų gėlele beveik nesuklydote, – išgirdusi tai išvaizdi moteris šyptelėjo ir aukštyn kilstelėjo vešliose garbanose pūpsančius žiedus. – Turiu bent kelis panašius lankelius. Tik su skirtingomis gėlėmis. Derinu juos ir prie drabužių, ir prie nuotaikos. Vieniems žmonėms jie labai patinka, kiti – kreivai žiūri, bet juk tai normalu. Kažkas valgo mėsą, o kažkas į ją negali nė žiūrėti."

Gamta arčiau kūno

Tądien tamsiuose augalų fėjos plaukuose skleidėsi keturi rožiniai žiedai. Tokia pat spalva šaukė ir besišypsančios jos lūpos, o nuo tamsios suknelės sklido malonus vaikystės ir sodo aromatas.

"Tai vyšnia. Gražu, saldu ir šiek tiek aštru, nes turi mažus spygliukus. Man vyšnių kvapas – tai tarsi pavasario, atšilimo ir moteriškumo ženklas. Beje, visai neseniai pati sukūriau kvepalus – iš skirtingų komponentų bandžiau atkartoti vyšnios aromatą. Manau, pavyko, tačiau tiksliai sužinosiu tik po trijų savaičių", – vidiniu pasitikėjimu spinduliavo Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos darbuotoja.

Per petį elegantiškai permetusi plaukų sruogą ir taip apnuoginusi kaklą, Aistė suintrigavo dar viena netikėta detale – glostomi vėjo jos ausyse lingavo miniatiūrinę stiklinę tarą menantys auskarai. Apsivijęs kaklą, duobutėje tarp raktikaulių žvilgsnį traukė žvaigždės formos buteliukas.

"Jų viduje – neužmirštuolės, kurios man primena Dzūkiją. Dar įdėjau džiovintą obels žiedą ir pušų. Pastarosios skatina kūrybiškumą, todėl visuomet yra su manimi", – savo rankų darbo papuošalus pirštų galiukais barkštelėjo kūrėja.

Kelių pušies spyglių Aistei negana. Prie spygliuočių, kurie mažina įtampą, palengvina kvėpavimą ir suteikia jėgų, jauna moteris neretai įsitaiso darbui kompiuteriu. Lampėdžių miško parke, ant vieno kalnelio ji net įsirengė savotišką darbo kabinetą. Tiesa, į apnuogintas kūno vietas negailestingai besisegant uodams, tądien pabijojome pėdinti jo link.

Močiutę globojo ąžuolai

"Medžiai gydo", – tiesą, kurią su kaire ausimi girdėjome, o pro dešinę, greičiausiai, išleidome, darsyk priminė A.Pupininkaitė. Antai, drebulė perima visą neigiamą energiją ir skatina gijimo procesus. Eglė naikina bakterijas ir ligų sukėlėjus. Kaštonas atgaivina, harmonizuoja ir padeda atsikratyti vidinio nerimo. Klevas atkuria pusiausvyrą. Obelis apvalo sielą nuo neigiamos energijos, jausmų. Lazdynas – nemirtingumo ir išminties medis.

Pabandykite ir jūs – apglėbkite rankomis, pasisveikinkite, paklauskite, kaip sekasi, atiduokite blogą energiją ir pasiimkite gerąją.

"Gaila, kad diemedis išnyko. Jis – šeimos tvirtybės simbolis. Šiais laikais diemedis labai praverstų, – vaizdžiai žodžiais nupiešusi medžių portretus, mišką akimis maišė ir ąžuolo jame ieškojo pašnekovė. – Mano močiutė gyveno ąžuolų apsuptyje. Būdavo, sėdi prie jų valandų valandas ir semiasi ramybės, išminties. Neretai sakydavo, kad jei ne jie, vargu ar būtų sulaukusi tiek metų. Todėl visuomet nuvykusios į sodybą pirmiausia su sese apkabiname tuos pačius ąžuolus. Pabandykite ir jūs – apglėbkite rankomis, pasisveikinkite, paklauskite, kaip sekasi, atiduokite blogą energiją ir pasiimkite gerąją."

Tiesa, nors beveik visoms pasaulio tautoms ąžuolas – šventas medis, stiprybės ir išminties simbolis, energiškai jį nurungia beržas. Pasak Aistės, stipriausių medžių dešimtuke svyruonėlis užima pirmąją vietą. Jis išvalo biolaukus, šalina nuovargį ir ramina.

Vaikystės vasaros verslas

"Medžiai ir visa likusi augmenija mažina stresą, gerina nuotaiką, slopina pyktį, agresyvumą ir apskritai žmogų verčia jaustis laimingesnį", – spindinčios A.Pupininkaitės akys išdavė, kad eidama miško takeliu ir šnekučiuodamasi su mumis ji būtent taip ir jaučiasi – laiminga.

Apsilankymas miške, pasak jos, sustiprina imuninę sistemą, o po sudėtingų, stresinių situacijų, kurios yra dažnos mūsų palydovės, žmonės esą kur kas greičiau atgauna vidinę pusiausvyrą miške, nei mieste tarp betono plokščių. Žalioje aplinkoje sumažėja kraujospūdis, širdies plakimo dažnis, streso hormonų koncentracija. Buvimą miške Aistė prilygino savotiškai meditacijai ir įsiklausymui į save.

"Be to, žalia spalva labai naudinga regėjimui, kaip ir žiūrėjimas nuo kalno į miško gilumą", – akį pro akinių stiklą merkė pašnekovė. Buvimas gamtoje mažina pykčio, agresijos protrūkius, gydo depresiją, taip pat teigiamai veikia vaikus.

"Tokioje aplinkoje Leipalingyje – miestelyje Druskininkų savivaldybės teritorijoje – aš ir užaugau. Dabar jį žino kone kiekvienas lietuvis, nes pro Leipalingį važiuoja apsipirkti į Lenkiją. Tiesa, ne tuo garsėja mano gimtinė. Čia nuostabūs miškai ir visi kiti gamtos turtai. Kaip sakoma: jei ne grybai ir ne uogos, dzūkų mergos būtų nuogos", – vaikystės vasaros verslą prisiminė jauna moteris. – Rinkau ir aš grybus. Kartu su sese ir broliu. Už gautus pinigus pirkdavome sąsiuvinius, knygas ir kitas mokyklines priemones. Vaikščiodama mišku jau tada pajutau, kad jis mane įkvepia, todėl vienoje rankoje spausdavau pintinę, o kitoje – užrašų knygelę ir rašiklį. Miške gimdavo gražiausios pasakos ir dainos."

Mėsą iškeitė į salotas

Vis dar besidairydama vietos, kur galėtume stabtelėti, Aistė toliau gaivino savo vaikystės prisiminimus: tąsią tarsi gumą ir saldžią lyg medus obelų sulą, kaktą raukiančias laukines rūgštynes ir tokius pat kiškio kopūstus, kuriuos nuo samanų paklodės kišdavo tiesiai į burną.

"Dar vaikystėje tėvai pastebėjo, kad aš kitokia nei kiti du vaikai", – prisiminimais toliau dalijosi jauna moteris. Mamai ant stalo atnešus garuojančias bulves su mėsa, pastarąją, skirtingai nei sesė su broliu, ji stumdavo į lėkštės šoną. Kur kas labiau mažajai Aistei patiko grūdinės kultūros ir salotų lapai.

"Gaminau ir pati. Visi girdavo mano sriubą, kurią pagardindavau ne tik česnaku ir dar keliais prieskoniais, bet ir gera sauja dilgėlių. Na ir, žinoma, mėsos gabalėliu tiems, kas be jos negali", – šeimos valgymo ypatumus atskleidė A.Pupininkaitė.

Dilgėlių iš savo raciono ji neišbraukė ir dabar. Vienų vaistažole, kitų piktžole vadinamą, savo verte ankštinėms daržovėms prilygstantį, o maistingumu špinatus ir brokolius lenkiantį augalą Aistė vartoja ir maistui, ir grožiui.

"Skinu pirmąsias, tamsiai žalias dilgėles. Užpilu jas karštu vandeniu, o gauta mase ištepu plaukus. Procedūra didina jų apimtį ir vešlumą", – kalbėdama į šalis besidraikančias garbanas ranka tramdė pašnekovė.

Su dilgėlėmis – atsargiai

Jei plaukus sotinti dilgėlių vitaminais tinka visiems, kimšti jais skrandį gali toli gražu ne kiekvienas. Tie, kurie skundžiasi pernelyg tirštu krauju, turėtų būti atsargūs – dilgėlėse yra daug vitamino K, kuris gerina kraujo krešėjimą, todėl Aistė jiems rekomendavo dairytis į kitus augalus. Tarkim, pienes.

"Jos naudingos nuo žiedo iki šaknies. Jei tik yra galimybė – užsišaldykite jų ir visą žiemą galėsite mėgautis nuostabia arbata", – patarimus tarsi pienės pūkus žarstė laukų gėlelė.

Tik nemanykite, kad Aistę purto nuo minties apie greitąjį maistą, o parduotuvėje nuo lentynų, kur išdėlioti gazuoti gėrimai, ji bėga lyg velnias nuo kryžiaus. Anaiptol. Retsykiais ji su malonumu išgeria kokakolos skardinę. Nepriekaištingos figūros mergina nespjauna ir į populiarų greitąjį maistą. Nevaržo savęs net tada, kai širdis reikalauja šokolado ar kitų skanumynų. Visas saldžiąsias kalorijas ištirpdo aktyvus gyvenimo būdas – intensyvus dviračio mynimas ir ilgi pasivaikščiojimai po mišką.

"Viską darau su saiku ir esu prieš maisto rūšiavimą. Manau, kad žmogaus racione turi būti visko, tik dar kartą pabrėžiu – su saiku", – įtaigiu žvilgsniu savas tiesas patvirtino visavalgė.

Gydosi gėlių esencijomis

Kai susitikome su Aiste, rankoje ji laikė nemenką pintą krepšį. Akies kampeliu dirstelėjome jo vidun. Viename šone glaudėsi augalų knyga ir žalio stiklo taurė, kitame – buteliukas vandens ir gėlėmis išpiešta dėžė.

"Ją neseniai parsisiunčiau iš Anglijos, – atkėlusi paslapties dangtį, ant kurio įspaustas imunologo ir bakteriologo, daktaro Edvardo Bacho vardas, A.Pupininkaitė ranka mojo į kelias dešimtis nedidelių mažų buteliukų. – Štai čia cikorijos, čia – kaštonų esencija. Kiekvienas buteliukas skirtas tam tikrai baimei: scenos, nerimui prieš darbo pokalbį, nemigai. Tris lašus įsilašinau ir aš prieš mūsų susitikimą."

Naujuoju Paracelsu vadinto daktaro žiedų esencijos – ne medikamentai, o vaistažolių preparatai, darantys poveikį psichosomatikai. Jais esą galima sėkmingai papildyti kitus gydymo būdus ir taip pasiekti puikių rezultatų.

"Koks fitoterapijos tikslas? Dvasinis apsivalymas ir asmenybės atsiskleidimas. Labai daug ką lemia vidinis nusiteikimas. Būtent nuo jo priklauso, ar žmogus susirgs, ar bus sveikas. Visi tie, kurie nepasitiki savimi, bijo, skundžiasi, esą jų gyvenimas blogas ir kenčia pernelyg didelį stresą, kenkia savo sveikatai", – gydyti liguistą asmenybę ir taip padėti savo sielai kvietė jauna moteris.

Todėl cheminius vaistus Aistė vartoja tik išskirtiniais atvejais, o kūną surietus gripui pirmiausia ranką tiesia į savo žaliąją vaistinėlę.

"Kai paskutinį kartą susirgo draugas, iš jo mitybos raciono laikinai išbraukiau miltinius produktus ir mėsą. Prieš ligą stojo sunkioji artilerija – špinatai, medus, žalieji kokteiliai, sėklos", – greitu mylimojo pasveikimu džiaugėsi A.Pupininkaitė.

Nebūkime egoistai

Miškas įkvepia, miškas ramina. Ši būsena Aistei reikalinga kaip oras, todėl ir gyvena ji ne daugiaaukščių apsuptyje, o Žaliakalnyje, kur, persisvėrusi per kambario langą, veidu krenta tiesiai į mišką. Namuose ji taip pat stengiasi sukurti žalią aplinką. Miegamajame virš lovos šeimininkė įtupdžiusi šventintų džiovintų augalų puokštę. Vazose – klevo ir kitų medžių lapai, kurie esą skleidžia raminančią vibraciją. Lentynose – šimtai pačių įvairiausių knygų.

Kuo daugiau susikoncentruoji į save, tuo daugiau problema veši.

"Aš niekada nerasiu ramybės prie televizoriaus, kuris prikimštas šiukšlių ir kitos nereikalingos informacijos. Jos apstu net ir važiuojant gatve – reklaminiuose stenduose, viešojo transporto stotelėse, parduotuvių vitrinose, – šių dienų tuštybes vardijo pašnekovė, medijų filosofijos magistrė. – Mes dažnai vaikštome po virtualią erdvę, vieną puslapį keičiame kitu. Taip, tai labai patogu, tačiau pamirštame, kad šis procesas neatneša naudos kaip prigimtinė savybė kvėpuoti grynu oru, liesti aplinką ir ja grožėtis."

Nežinia, kiek dar Aistė būtų kalbėjusi, jei ne laikrodis, kurio rodyklės nepaliaujamai artėjo vidudienio link. Prieš atsisveikindami ištuštinome taurę su kaštonų esencija, o kol laukų gėlelė nuo žemės rinko daiktus, klustelėjome apie ateities planus. Juose – doktorantūra, dar daugiau augalų ir dėmesio kitiems.

"Kuo daugiau susikoncentruoji į save, tuo daugiau problema veši. Mažinkime egoizmą ir galvokime, kaip pasitarnauti kitiems. Nevaidinkime šiuolaikinių sėkmės lydimų žmonių – kitaip formuokime įvaizdį", – nepamiršti, kad iš tiesų visi mes esame gamtos vaikai, kvietė moteris.