Mokytoja: Lietuvoje trūksta pagarbos mokiniui

Kauno Jono Basanavičiaus gimnazijos geografijos mokytoja Sandra Petravičiūtė-Palšauskienė turi unikalios patirties: pedagogikos studijos ir darbas Vokietijoje. Iš ten kaunietė parsivežė ne tik išskirtinių žinių apie pažangesnę nei Lietuvoje švietimo sistemą, bet ir požiūrį į mokytojų ir mokinių santykius.

Mokytojams Lietuvoje trūksta pagarbos mokiniui, sako S.Petravičiūtė-Palšauskienė, neslėpdama, kad gimtinėje gyventi ir mokyti jai patinka labiau.

– Ne vienus metus atlikote praktiką ir dirbote mokytoja Vokietijoje. Kaip ir kodėl atsidūrėte būtent šioje šalyje?

– Iš tiesų niekada neplanavau vykti gyventi į Vokietiją, tiesiog į šią šalį darbo reikalais dažnai važinėjo mano vyras. Po nepriklausomybės paskelbimo Lietuvoje buvo toks liūdnas laikotarpis, todėl jis man pasiūlė emigruoti. Pasąmonėje turėjau svajonę studijuoti užsienyje, nors buvau baigusi verslo administravimą Kauno technologijų universitete (KTU), bet mane visuomet žavėjo žmonės, kurie mokėsi svetur, o tuo metu tokių buvo tikrai labai mažai. Taigi emigravome į Vokietiją. Ten susilaukiau dukters ir nusprendžiau, kad noriu studijuoti pedagogiką, nes vaikai visada man reiškė džiaugsmą. Pradėjusi domėtis studijomis sužinojau, kad kaip tik tame miestelyje, kuriame gyvenome, yra Hildesheimo pedagoginis universitetas. Padaviau dokumentus, mokyklos baigimo atestatą ir po kurio laiko sužinojau, kad mane priėmė. Kadangi mokytojai Vokietijoje privalo pasirinkti tris dalykus specializuotis, pasirinkau vokiečių kalbą, geografiją ir sociologiją. Baigusi bakalauro studijas, ten dirbau tik apie metus, tačiau atlikau labai daug praktikos. Nuo pat pirmo semestro studentams yra paskirta diena per savaitę, kai jie turi dirbti mokykloje. Pirmą pusmetį mes tik stebėdavome pedagogų darbą, tačiau jau nuo antro semestro patys turėjome vesti pamokas, dėl to patirties Vokietijos mokyklose turiu tikrai nemažai.

– Kaip vokiečiai priima emigrantus? Ar nebuvo sunku pritapti kitoje šalyje?

– Vokiečių tauta plačiąja prasme yra labai tolerantiška emigrantams. Jie niekada nepasakys nieko nemandagaus, neuždraus vartoti savo gimtosios kalbos ir nelieps išvykti iš šalies vien dėl to, kad nesi vietinis. Tačiau kai kalbame apie įsidarbinimą ir kažkokius artimesnius santykius, viskas tampa sudėtingiau. Darbe, gatvėje vokiečiai elgsis su tavimi kaip ir su visais, bet bendrauti ir įsileisti į draugų ratą atvykėlių jie tikrai nenori. Man pačiai pritapti nebuvo labai sunku, nes mėgstu laikytis taisyklių, o Vokietija yra įstatymų šalis. Žinoma, sunkiausia buvo dėl kalbos. Pradėjusi studijuoti išgyvenau sunkų laikotarpį, kasdien maždaug po aštuonias valandas praleisdavau mokydamasi vokiečių kalbos. Atsimenu, kaip grįžusi po pirmosios dienos universitete sėdėjau ir verkiau, nes supratau tik 30 proc. to, ką kalbėjo dėstytojas. Tačiau esu labai užsispyrusi, dėl to nepalūžau ir tęsiau pradėtą darbą.

– Vokietijoje moksleiviai jau po pradinių klasių yra skirstomi į atitinkamus lygius pagal sukauptas žinias. Kaip manote, ar ši sistema nėra per griežta vos keturias klases baigusiam vaikui?

– Nemeluosiu, iš pradžių sistema tikrai atrodė griežtoka. Po ketvirtos klasės mokytojai teikia rekomendacijas, į kokio lygio mokyklą toliau turėtų eiti vaikas. Pati silpniausia yra pagrindinė mokykla (vok. Hauptschule), tuomet – vidurinė (vok. Realschule) ir pati aukščiausia – gimnazija (vok. Gymnasium). Kaip pati pastebėjau, dažniausiai į pagrindinę mokyklą buvo skiriami užsieniečių vaikai, nes ši mokykla ugdydavo vadinamąją darbininkų klasę.

Žinoma, jeigu mokinys stengiasi ir gerai mokosi, jis gali patekti ir į aukštesnio lygio mokyklą, tiesiog mokytojai vėl rašo rekomendaciją ir vaikas yra perkeliamas, tačiau tai labai priklauso nuo jo pastangų ir tėvų požiūrio į mokslą. Svarbu ir tai, kad šios rekomendacijos nėra privalomos – jeigu tėvai nesutinka, mokinys iškart po keturių klasių gali mokytis bet kurioje pasirinktoje mokykloje, tačiau dažniausiai vaikai sunkiai pakelia didesnį, nei gali, krūvį.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Aš portretas
Nuostabi mokytoja. Dėl jos ir noriu eit į mokykla

šiaip

šiaip portretas
sąjūdžiui susikūrus,buvo sakoma,kad klasėse bus apie 15 mokinių,tik pažadai liko

klausimas

klausimas portretas
kas ka turetu labiau gerbti? Ateina pyplys i mokykla ir i mokytoja kreipiasi TU, o dar geriau vardu... Cia normalu? Pirmiausia mokinys ir jo tevai, butent tevai, turi pradeti gerbti mokytojus, gal tada ir mokytojai visus supras, bus geri, sukalbami ir pan.
VISI KOMENTARAI 46

Galerijos

Daugiau straipsnių