Muziejaus vadovo vaidmuo XXI a. – tarp rinkodaros ir edukacijos

Iššūkių gausa

Lietuvos muziejų asociacijos valdybos pirmininkas, Šiaulių "Aušros" muziejaus direktorius Raimundas Balza Kultūros ministerijos įgyvendinamą naująją tvarką riboti muziejaus įstaigų direktorių kadencijas, vertina atsargiai. Anot jo, vadovo pareigos specifinėje muziejų srityje reikalauja ypatingo įdirbio, eksponatų išmanymo, tarptautinių kontaktų. Norint to pasiekti, gali prireikti viso kadencijos laikotarpio.

"Ilgalaikiai muziejiniai produktai, parodos, ekspozicijos, tarptautinė veikla grindžiama ne vienų metų darbu. Kartais prireikia ir 5–7 metų, kol išsikovoji tam tikrą poziciją pasaulinėje arenoje, su tavimi pradedama kalbėtis kaip su lygiu. Muziejaus vadovas privalo būti puikiai susipažinęs su saugomais rinkiniais, kurių yra šimtai tūkstančių, sugebėti juos vertinti pasauliniame meno kontekste, mokėti pristatyti Lietuvos nacionalinę kultūrą ne tik Vakarų, bet ir tolimiausioms pasaulio šalims. Tai yra didžiulis darbas, kurį per gana trumpą laiką aprėpti naujai atėjusiam žmogui gali būti itin sudėtinga", – pastebėjo jis.

Pasak R.Balzos, pokyčiai yra svarbūs, siekiant išvengti stagnacijos, tačiau jie, visų pirma, turi būti apgalvoti. "Negalime į situaciją žiūrėti tik iš administracinės perspektyvos, neatsižvelgdami į vadovo muziejinę patirtį ir praktikas, – atkreipė dėmesį muziejininkas. – Tokiu būdu prarasime labai daug kompetentingų žmonių, kurie nebenorės kandidatuoti, suprasdami, kad, nepaisant jų indėlio ir sunkaus darbo, atėjus laikui, jie turės palikti darbo vietą."

Per mažai laiko

Kolegai pritarė ir Muziejų tarybos pirmininkė, Lietuvos jūrų muziejaus direktorė Olga Žalienė. Anot jos, būtina aiškiai įvardyti, kokių pokyčių siekiama keičiant muziejaus vadovą. Jeigu šis yra puikus meno ekspertas, tačiau prastas rinkodaros specialistas, galbūt galima ištobulinti šias jo kompetencijas?

"Nesu tikra, kad įvestos dvi kadencijos nacionalinių įstaigų vadovams yra geras sprendimas, – svarstė ji. – Dešimt metų mūsų sistemoje, kurioje labai svarbus biurokratinis procesas, daug taisyklių, yra per maža. Juk vien naują ekspoziciją įrengti gali užtrukti kelerius metus. Negaliu teigti, kad ši tvarka yra vienareikšmiškai bloga, tačiau daug lemti turėtų ir vadovo patirtis, jo gebėjimai."

R.Balza pastebėjo, kad panašios tvarkos nėra nė vienoje ES valstybėje. "Kitose šalyse muziejaus vadovo skyrimą lemia jo darbas, pasiekti rezultatai. Daugelyje jų kiekvienais metais direktoriaus darbą vertina muziejaus taryba, į kurią įeina ne tik muziejininkai, bet ir ekspertai iš šalies – mokslininkai, visuomenės atstovai, – atskleidė jis. – Tai yra pakankamai rimtos diskusijos, kurių metu sprendžiama, ar pratęsti sutartį su muziejaus vadovu. Tačiau tokių griežtų administracinių sprendimų neįgyvendinama."

Ne tik pramogos

O.Žalienė pastebėjo, kad muziejaus vadovo vaidmuo XXI a. keičiasi su kiekviena diena: jam atsiranda vis daugiau atsakomybių ir pareigų. Nors didžiąją dalį jų sudaro biurokratinis darbas, vadovas privalo gerai žinoti ir visus saugomus rinkinius bei kolekcijas, gebėti organizuoti vidinę ir išorinę komunikaciją, būti aktyvus ir visuomeniškas.

"Šiandien vadovas turi būti viskuo: tikru muziejaus turinio žinovu, puikiu vadybininku, mokytoju savo darbuotojams, renginių organizatoriumi ir, žinoma, autoritetu tiek visuomenėje, tiek savo kolektyve, – vardijo pašnekovė. – Iš savo patirties žinau, kad geri rezultatai pasiekiami, kai daug laiko skiriama komunikacijai su darbuotojais, pagrindiniams tikslams aiškintis, planams aptarti, bendroms idėjoms generuoti."

Svarbiausia – pusiausvyra, – tikino O.Žalienė. – Komunikuoti apie Lietuvos kultūros vertybes derėtų per ypatingą estetinį pristatymą, kontekstinę mintį.

Šiandien muziejus turįs atliepti lankytojų poreikius, tačiau kartu netapti tik atrakcionų vieta, o formuoti ir ugdyti visuomenės skonį, puoselėti vertybes, išsaugoti paveldą.

Didžiulis muziejaus vadovo vaidmuo pasireiškia ir renkantis kryptį: kaip suderinti naująsias technologijas, interaktyvumą, bet kartu netapti tik šurmulingų pramogų objektu? "Svarbiausia – pusiausvyra, – tikino O.Žalienė. – Komunikuoti apie Lietuvos kultūros vertybes derėtų per ypatingą estetinį pristatymą, kontekstinę mintį. O ten, kur šiek tiek trūksta pagrindinio teksto, pasitelkti pagalbines priemones. Pranašumų jose tikrai matau: pasitelkus vaizdą, garsą, judesį galima pritraukti daugiau lankytojų, pasiūlyti jiems įdomių edukacijų. Vis dėlto užsižaisti technologijomis taip pat nereikėtų – juk muziejus tebėra vieta, kur žmogus ateina tylumoje pasigėrėti eksponatais, pabūti su savimi ir menu."

R.Balza pastebėjo, kad šiandienos muziejaus vadovas privalo ne tik išmanyti komunikacinius procesus, bet ir būti puikiai susipažinęs su muziejaus rinkiniais, gebėti juos pristatyti užsienio auditorijai. "Nors šiais laikais vis daugiau akcentuojama viešųjų ryšių pusė, nereikia pamiršti, kad muziejus – pirmiausia paveldo saugotojas, tad ir jo vadovas turėtų būti tikras ekspertas, vertingų rinkinių tyrėjas", – sakė jis.

O.Daugelis – vienas ryškiausių

Pašnekovai neslėpė apmaudo, kad M.,K.Čiurlionio dailės muziejaus vadovo postą palieka daugiau negu ketvirtį amžiaus jam vadovavęs O.Daugelis. Pastarąjį jie vadina išskirtine Lietuvos kultūros asmenybe.

R.Balzos teigimu, O.Daugelio vadovavimas muziejui buvo ypač svarbus jau vien dėl to, kad jam teko su Lietuvos daile iš naujo supažindinti Vakarų pasaulį. "O.Daugeliui ėmus vadovauti M.K.Čiurlionio muziejui, buvome ką tik išlindę iš geležinės uždangos, niekam nežinomi. Tai, kad buvo pramušti ledai, išėjome į tarptautinę meno ir galerijų rinką buvo labai svarbus jo nuopelnas. Sakyčiau, kad O.Daugelis tuo metu tapo Lietuvos muziejininkystės veidu Vakarų Europoje", – gražių žodžių kolegai negailėjo muziejininkas.

"Osvaldo ryšiai su užsienio meno specialistais ir muziejais, be jokios abejonės, stipriai prisidėjo prie M.K.Čiurlionio parodų organizavimo visoje Europoje. Nereikia pamiršti, kad iš pradžių tarptautinis bendradarbiavimas vyksta gana sunkiai: jeigu tavęs nepažįsta, neturi asmeninių kontaktų, su tavimi nebendraus joks užsienio muziejus. Todėl O.Daugelio įdirbis buvo didžiulis", – pabrėžė pašnekovas.

O.Daugelis tuo metu tapo Lietuvos muziejininkystės veidu Vakarų Europoje.

Jam antrino ir žinomas Kauno menininkas Gøranas Andreas Ohldieckas, nuo 1990-ųjų bendradarbiaujantis su M.K.Čiurlionio muziejumi, ir muziejaus direktoriaus pavaduotoja-vyriausiąja fondų saugotoja Nijolė Adomavičienė.

Su O.Daugeliu G.A.Ohldieckas susipažino dar sovietmečiu, gerokai prieš šiam tampant įstaigos vadovu. "Kai O.Daugelis perėmė direktoriaus pareigas, K.M.Čiurlionis tebuvo nežinomas menininkas iš nežinomo miesto, kur stūkso nežinomas muziejus, – pastebėjo jis. – O.Daugelis sugebėjo muziejų įtraukti į geriausių Europos kultūrinių įstaigų žemėlapį, jo dėka pasaulis pažino ir pamilo M.K.Čiurlionio darbus. Svarbu ir tai, kad pradėjęs direktoriauti Osvaldas daug dirbo su vietos menininkais, labai jais rūpinosi. Tai unikalu ne tik Lietuvos kontekste."

Nuo Atgimimo laikų muziejuje dirbanti N.Adomavičienė prisiminė, kad, atkuriant nepriklausomybę, bendrauti su Vakarais iš pradžių nebuvo lengva, bet gelbėjo O.Daugelio kontaktų sąrašas, polėkis ir didelė erudicija.

"Pirmasis Čiurlionio parodos išvežimas į užsienį įvyko 1989 m., kai O.Daugelis dar buvo tik direktoriaus pavaduotojas, – prisiminė ji. – Vakarų Vokietijoje, Duisburgo Vilhelmo Lehmbuko muziejuje buvo eksponuota septyniolika garsiojo dailininko kūrinių. Neturėjome jokios patirties, bet visi liko sužavėti, vėliau pasipylė parodos po kitus Europos miestus. Tai didžiulis buvusio direktoriaus nuopelnas, jis tikras Lietuvos ir Čiurlionio ambasadorius pasaulyje", – neabejojo ji.

Būdamas tikras meno istorijos žinovas, O.Daugelis sugebėdavo sužavėti į muziejų atvykusius svečius iš kitų Europos miestų, pristatyti M.K.Čiurlionį kaip visam žemynui reikšmingą dailės genijų. Apstulbę muziejų atstovai iš karto užsimanydavo M.K.Čiurlionio darbų parodos savo įstaigoje.

"Galiu drąsiai teigti, kad O.Daugelis yra vienas iš didžiausių ir ryškiausių Lietuvos dailės istorijos tyrinėtojų ir žinovų, – sakė O.Žalienė. – Visas jo gyvenimas buvo skirtas muziejui: jis puikiai išmanė visus saugomus rinkinius, galėjo papasakoti apie kiekvieną, net menkiausią eksponatą. Kaip muziejaus turinio puoselėtojas, jis buvo unikalus."

Pašnekovei didelį įspūdį darė ir O.Daugelio erudicija, dėmesys muziejaus paveldui: "M.K.Čiurlionio muziejus Osvaldo iniciatyva yra įsirengęs moderniausias rinkinių saugyklas Lietuvoje: specialiose patalpose sudarytas mikroklimatas, palaikomas specialus temperatūros režimas. Atsidaręs bet kurį saugyklos stalčių jis galėdavo papasakoti kiekvieno saugomo objekto istoriją – pradedant daikto medžiagiškumu, baigiant istoriniu faktu."

R.Balza ir O.Žalienė atsinaujinusiam M.K.Čiurlionio dailės muziejui linkėjo neprarasti savo pozicijų, toliau išlikti lyderiaujančiam Lietuvos meno srityje, matomam tarptautiniuose projektuose.

"Naujajai vadovybei linkiu gražių, įtaigių parodų, prasmingų leidinių, profesionalios edukacinės veiklos, produktyvaus darbo su muziejaus komanda, kuri yra be galo kompetentinga, – sakė R.Balza. – Norėčiau, kad profesionaliai dirbantys žmonės būtų vertinami, į juos atkreipiamas dėmesys, – juk jie toks pat turtas, kaip saugomi eksponatai. Muziejininkų gebėjimai, kompetencijos ir patirtis neatsiranda taip greitai, tam prireikia ilgų metų."