Naujas pomėgis neišsklaidė devynmetės meilės gyvūnams

Nuo mažens Miglė Stasiulaitytė tvirtino būsianti gyvūnėlių gydytoja, bet dabar devynmetę mergaičiukę žavi astronomija, įvairios dangaus paslaptys. Nesvarbu, kad mergaitė turi naują pomėgį – Miglė vis tiek tebemyli gyvūnus: apie tai byloja jos prižiūrimų miesto bute gyvūnėlių įvairovė.

Sargusis Bronko

Kai paskambinome į Miglės buto duris, pasigirdo kimus šuns amsėjimas ir griežtai vaikišku balsu ištartas "negalima". Lojimas akimirksniu nutilo, ir durys prasivėrė – simpatiška mergaičiukė glostė iš jos rankų besiveržiantį Džeko Raselo terjerą. "Bronko, negalima!" – pakėlusi balsą pakartojo Miglė, kai šunelis vėl amtelėjo. Bronko nutilo, nors ir labai nenoriai. Svečius koridoriuje jis pasitiko draugiškai vizgindamas uodegą.

Iš virtuvės tarpdurio drauge su pasklidusiu kavos kvapu pasirodė ir Miglės babytė Sigutė. Kodėl Miglė ją vadina babyte, o ne močiute ar senele? Tai paaiškino, vaišindama svečius kava, pati babytė Sigutė Smetonaitė-Petrauskienė.

Neeilinė Miglės babytė

Pasirodo, būtent taip, babyte, buvo įprasta vadinti močiutes Sigutės tėvų šeimoje. Babytė Sigutė – Lietuvos prezidento Antano Smetonos vyriausio brolio Motiejaus palikuonė. Taip, to paties Motiejaus, kuris, būdamas jaunuolis, rudenį nešdavo ant savo peties iš Smetonų gimtinės Užulėnio savo jaunėlį broliuką Antaną klampiais miško takais į Taujėnus, kur pastarasis mokėsi ir gyveno mokyklos bendrabutyje. Ant kito peties Motiejus nešdavo pusmaišį bulvių, kad būsimasis prezidentas turėtų ką valgyti.

Gerokai vėliau Motiejus, šis jaunas stipruolis, tapo akmenskaldžiu. Būtent todėl vėliau radosi toks posakis: vienas brolis Lietuvą valdo, kitas – akmenis skaldo.

Kaip pradingo vėžliukas

Miglė, pasiėmusi ant rankų nemažą vėžliuką, pasitikslino: "Juk dėl mano gyvūnėlių, o ne dėl babytės atėjote?" Sulaukusi teigiamo atsakymo, ėmė gan iš toli pasakoti apie savo gyvūnus.

"Mano tėtis visada mylėjo gyvūnus. Kai jis buvo mažas, augino ne vieną žiurkėną, bet man kažkodėl pirmiausia nupirko vėžliuką. Tada aš buvau ketverių metukų. Kartą mes savo sode vėžliuką palikome bestogiame aptvare ir nuėjome po pietų numigti. Kai grįžome, vėžliuko neberadome. Negalėjome suprasti, kur jis galėjo pradingti. Atsimenu, aš labai verkiau. Abi su mama rašėme skelbimus apie pradingusį vėžliuką, kabinome juos ant tvorų sodų bendrijoje. Deja, vėžliukas taip ir neatsirado", – atsiduso Miglė.

Kas slėpėsi po vonia?

Matydamas, kaip Miglė išgyvena dėl pradingusio vėžliuko, jos krikšto tėvelis Sigitas netrukus padovanojo mergaitei vėžliukę. "Ji daug greitesnė nei anas pradingęs vėžliukas. Gal todėl, kad ši vėžliukė jaunesnė?" – samprotavo Miglė. Tačiau ir Mikė – toks vėžliukės vardas – buvo iškrėtusi šunybę.

"Kartą, kaip įprasta, mes išleidome Mikę paslampinėti po butą. Kai susigriebėme, kad seniai jos nesimato, puolėme ieškoti po visus kambarius, paloves, po spintelėmis, tačiau viskas buvo veltui – Mikės niekur nebuvo. Pagaliau tėtis pastebėjo praviras vonios kambario duris ir nuėjo ten ieškoti bėglės – rado miegančią po vonia", – pasakojo Miglė. Mergaitė neslėpė, kad ne ji, o babytė Sigutė tarkuoja Mikei žalius agurkus, morkas, o štai salotų lapelius mergaitė suplėšo pati, nes šis darbas nepavojingas pirštams. Tai ne tarkavimas...

Drąsusis žiurkėnas

Kol gėrėme kavą su Miglės babyte, mergaitė atbogino į svetainę narvelį su žiurkėnu Mikiu. Mat pastarasis gyvena atskirame kambaryje, į kurį nepatenka Bronko, nes terorizuoja mažą gyvūnėlį savo dėmesiu ir lojimu. "Mikiui, žinoma, nė motais tas Bronko lojimas – žiurkėnas paprasčiausiai nekreipia į jį dėmesio, bet tas šuns keliamas triukšmas trukdo namiškiams, – aiškino Miglė. Mergaitė visai nebijo paimti į rankas Mikio – jo toks švelnus kailiukas, – o štai babytė Sigutė – bijo.

Anot Miglės, Mikį visai lengva prižiūrėti – juk nesunku kasdien paberti jam specialaus maisto, paduoti skanėstą ar kartą per savaitę išvalyti narvelį. Užtat kaip smagu būdavo žiūrėti, kai Mikis,  dar būdamas mažas, bėgdavo nesustodamas specialiame besisukančiame rate. Dabar, kai tas ratas jam tapo per mažas, Miglės tėtis nupirko Mikiui kitokį įrenginį – ryškiai mėlyną tuščiavidurį kamuolį, kuriame Mikis bėga jam įprastas distancijas."

Šuniuką myli labiausiai

Miglė prisipažino, kad šuniuką Bronko ji myli labiau nei Mikę ir Mikį kartu sudėjus. Kodėl? "Todėl, kad su šuniuku galima pažaisti, eiti pasivaikščioti ir net pasikalbėti. Tik jis atsako ne žodžiu, o veiksmu – mat yra baigęs šuniukų pradžios mokyklą ir moka vykdyti gal keturias komandas. Štai pažiūrėkit", – pasiūlė Miglė ir pademonstravo Bronko gebėjimus ištiesti leteną pasisveikinti, atsitūpti, atsigulti ir kt.

Pasak mažosios pašnekovės, Bronko nėra jos šuniukas – jį paliko prižiūrėti krikšto tėveliai Sigitas ir Edita, išvažiavę laikinai dirbti į Kiniją. "Mano tėvelis sakė – jei aš iki krikšto tėvelių sugrįžimo į Lietuvą pati prižiūrėsiu Bronko – jį vedžiosiu lauke, šersiu, – tai man nupirks mažą šuniuką. Juk beveik visi mano bendraklasiai turi šuniuką arba kačiuką namuose", – aiškino Miglė.

Tikėkimės, kad Miglė sėkmingai išlaikys Bronko priežiūros egzaminą ir išsipildys jos svajonė – Miglės 10-ojo gimtadienio proga jos rankose spurdės mažytis šuniukas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Grazina

Grazina portretas
Kaip idomu. Smagu skaityt
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių