Pilietiškumo pamoka: taikios K. Griniaus protesto akcijos

Vietoj šventės – perversmas

Demokratas iki pat kaulų smegenų prezidentas K.Grinius savo 60-ojo jubiliejaus išvakarėse patyrė didžiulį sukėtimą. Vietoj pamaldų Lietuvos bažnyčiose "už Lietuvos gerovę ir prezidento sveikatą" ir oficialių sveikinimų bei priėmimo prezidentūroje prezidentas sulaukė politinio perversmo.

"Buvo naktis, gal kokia 4 val. ryto, kai mane iš miego pažadino kambarin įsiveržę aviacijos leitenantai. Įsiveržėliams vadovavo karininkas Mačiuika. Jis priėjo prie manęs ir pareiškė diktatoriaus vardu man įsakąs tuojau paleisti seimą ir paskirti naujus rinkimus. Gen. Povilas Plechavičius pareiškė esąs sukilimo diktatorius. Jis tuojau pat reikalavo paleisti seimą ir paskirti naujus rinkimus. Gen. P.Plechavičiui atsakiau, kad jis neturįs jokių įgaliojimų daryti man tokius pasiūlymus, ir pridūriau, jog jo propozicijas atmetu." (Apie 1926 metų gruodžio 17-tos dienos perversmą, Iš A.Eidintas, Kazys Grinius, Vilnius, 1993, p. 175–177). Gruodžio 17-osios naktį ginkluoti karininkai įsiveržė ir į Seimą bei išvaikė atstovus iš posėdžio.

Prezidentas K.Grinius buvo priverstas atsistatydinti iš respublikos prezidento pareigų ir perėjo dirbti į spaudos, visuomenės, sveikatos ir socialinių reikalų sritis kaip privatus asmuo.

Aktyvi veikla opozicijoje

Po perversmo K.Grinius nesusitaikė su demokratijos pralaimėjimu, jis stebėjo valstybės gyvenimą ir bandė paveikti valdžios žmones: 1930 m. spalio 3 d. įteikė memorandumą naujam ministrui pirmininkui Juozui Tūbeliui dėl padarytų nuolaidų Vokietijai svarstant Klaipėdos krašto klausimą.

1930 m. lapkričio 22 d. valstiečiai liaudininkai su K.Griniaus parašu įteikė ministrui pirmininkui memorandumą, kuriame apžvelgė užsienio ir vidaus politiką, šalies ekonominę padėtį, krizės padarinius, savivaldybių teisių apribojimus.

1935 m. spalio 12 d. abu buvę prezidentai K.Grinius ir Aleksandras Stulginskis su kitais įteikė prezidentui Antanui Smetonai pareiškimą, kuriame siūlė neatidėliojant sudaryti tautos pasitikėjimą turinčią vyriausybę, "kuri tuojau sušauktų tautos atstovybę, išrinktą iš Lietuvos piliečių laisvai pastatytų kandidatų". 1936 m. jie protestavo prieš ūkininkų šaudymus, vykusius per ūkininkų streiką.

1936 m., paskelbus Draugijų įstatymą ir išrinktus Seimą, K.Grinius pastarąjį pavadino demokratinių laisvių parodija. Kartu su A.Stulginskiu jis vėl įteikė memorandumą, kuriame teigė, jog šis Seimas nereiškia gyventojų valios ir neturės autoriteto krašte, siūlė panaikinti karo padėtį, grąžinti spaudos laisvę. 1938 m. po Lenkijos ultimatumo Lietuvai, jie parengė kreipimąsi į "Tautą ir vyriausybę", kuriuo protestavo dėl priimto Lenkijos ultimatumo.

K.Grinius ir toliau dalyvavo kultūrinėje veikloje. Dailės draugijos surengtoje paskaitoje kalbėjo apie žmonos Joanos rinktas ir per Rusiją bei Paryžių į Lietuvą pargabentas lietuviškas prijuostes. 1934 m. buvo vienas iš Vinco Kudirkos atminimo įamžinimo organizatorių. 1935 m. Pasaulio lietuvių kongrese Kaune reikalavo Lietuvai demokratinių laisvių ir Seimo.

Nepaisė grėsmės gyvybei

Ir spaudos draudimo, ir okupacijų metais K.Grinius nevengė rizikuoti savo gyvybe bei laisve. 1941 m. LTSR sveikatos liaudies komisariatui pranešus, kad jis paskirtas sveikatos apsaugos sanitarinio švietimo skyriaus viršininku-redaktoriumi, K.Grinius atsisakė bendradarbiauti. Vokiečių okupacijos metais Griniai slėpė žydų vaikus, o verčiamas per radiją pateisinti okupaciją, liko ištikimas valstybei ir kalbėjo apie Lietuvos nepriklausomybę.

1942 m. liepą K.Grinius su Mykolu Krupavičiumi ir vėliau prisijungusiu Juozu Aleksa žengė dar vieną drąsų žingsnį – vokiečių valdžios vyriausiajam tarėjui Petrui Kubiliūnui įteikė memorandumą. Nesulaukę atsakymo, dokumentą išsiuntė okupacinės valdžios generaliniam komisarui Lietuvoje Adrianui von Rentelnui ir generaliniams tarėjams. Memorandume protestavo dėl Lietuvos kolonizavimo, lietuvių, lenkų, rusų represijų ir žydų žudynių.

Užsienio spauda stebėjosi, kad trys lietuviai atvirai metė iššūkį naciams, kai daugelis bijojo net pašnibždomis ištarti priešišką žodį. Gestapas ištrėmė Juozą Aleksą ir Mykolą Krupavičių į Vokietiją. K.Griniui dėl senyvo amžiaus bausmė buvo pakeista tremtimi iš Kauno, pasižadant neužsiimti politine veikla. Jis išvyko į gimtąsias apylinkes – Alksniškių kaimą, pas seserį Oną Griniūtę-Bacevičienę.

K.Griniaus žmona Kristina ne tik vykdavo aplankyti vyro į tremtį, tačiau ir pasistengė jį vėl susigrąžinti į Kauną. Pačiai būnant filateliste, nemažai pagelbėjo pažintis su filatelistu gestapo viršininku. Pasak K.Grinienės, ji išleido tūkstančius, tačiau vyrą susigrąžinti pavyko.

Darbas vardan Lietuvos

Griniams išvykus į Vokietiją, ir 1947 m. sausio 24 d. iš Brėmerhafeno uosto laivu "Marine Marlin" šeimai pasiekus Niujorką, gyvenimas JAV nebuvo lengvas. K.Grinius su šeima svečiavosi Niujorke, vėliau Filadelfijoje, o 1947 m. kovo 19 d. išvyko į Čikagą ir lietuviškame Market parko rajone praleido visus jam likusius metus.

Reikšmingiausias K.Griniaus darbas JAV – 1947 m. "Kreipimasis į Pasaulio galinguosius" dėl Lietuvos išlaisvinimo ir lietuvių tautos kančių sustabdymo. Taip pat, remdamas VLIK Jungtinių Tautų sekretoriui perduotą memorandumą, 1949 m. gruodžio 2 d. K.Grinius išsiuntė Jungtinių Tautų generaliniam sekretoriui Trygvie Lie telegramą apie sovietų nusikaltimus Lietuvoje.

Čikagoje K.Grinius taip pat rašė atsiminimus, laiškus, straipsnius, redagavo medicinos terminų žodyną, rašė studiją apie lietuviškus mėnesių pavadinimus. Rūpinosi ne tik savo rašto darbų tęstinumu, bet ir Amerikos lietuvių rašytinio palikimo išsaugojimu, dalyvavo įvairiuose renginiuose, kėlė į viešumą sovietų ir nacių padarytus nusikaltimus Lietuvai ir visada tikėjo dar pamatysiąs laisvą tėvynę.