Septynių Kauno rūsių paslaptį dar dengia žemė

Apsisuko ratas

Seniausioje Kauno senamiesčio dalyje, šeštąjį kvartalą ribojančių Daugirdo ir Muziejaus gatvių sklype jau nuo birželio vyksta intensyvūs archeologiniai tyrimai, kurių nestabdo net kiaurai merkiantis lietus.

Vietos gyventojai pro namų langus gali stebėti, kaip centimetras po centimetro už tvoros besidarbuojanti archeologų komanda ir pagalbiniai darbininkai kapsto XVI a. istoriją.

Į kelių šimtų metų senumo plytas pro tinklinę tvorą nedraudžiama dirstelėti ir smalsiems praeiviams.

"Žinoma, pasitaiko tokių, kurie bando perlipti tvorą ir patekti vidun. Tenka akyliau stebėti", – tarpelio, pro kurį būtų patogiausia įsmukti arčiau rūsių, ieškojo Kauno jėzuitų gimnazijos Plėtros skyriaus vadovė Edita Zarembienė.

Šioje vietoje, anot jos, archeologai sukosi jau anksčiau – tyrinėjimai jungtiniame sklype buvo atlikti dar pirmaisiais nepriklausomybės metais. Tuomet teritoriją analizavo, duomenis rinko ir juos apibendrino archeologai Aleksandras Vaškelis, Dainius Balčiūnas, Algirdas Žalnierius ir kiti. 1998-aisiais sklypą įsigijo Lietuvos jėzuitų provincija, o po kelerių metų savo lėšomis rūsius užkonservavo, smėliu užpylė "Daugirdo" viešbučio savininkai. Skaičiuojama, kad šiam tikslui prireikė maždaug 270 tūkst. kub.m smėlio ir 50 tūkst. eurų.

Virš rūsių buvo įrengta automobilių aikštelė, kuria naudojosi ir viešbučio svečiai, ir Kauno jėzuitų gimnazijos bendruomenė.

Iš piršto laužtos istorijos

"Žmonės kalba, kad kadaise čia buvo monetų kalykla", – žvelgdamas į lietaus plaunamus akmenis, virš kurių dar prieš kelerius metus burzgė lengvieji automobiliais, iš lūpų į lūpas sklindančiomis istorijomis dalijosi gimnazijos sargas.

Patvirtinti arba paneigti, kad kadaise šioje vietoje buvo kalamos monetos, tyrimus vykdančios įmonės "Statybų archeologija" atstovas Donatas Zubrickas nesiėmė, tačiau dėl vieno jis neabejojo – viduramžiais čia buvo įrengtas miesto kalėjimas, į kurį vedė siauras pravažiavimo keliukas, talpinantis vos vieną arklio traukiamą vežimą. Tai esą liudijo jau anksčiau rastos grandinės sienose ir net vieno prirakinto kalinio skeletas.

Tik gerokai vėliau kalėjimas buvo perkeltas į rotušės rūsius, o tarpukariu Kalėjimo pavadinimą turėjusi gatvė, pavadinta Daugirdo.

"Mūrinis miesto kalėjimas minimas dar 1584 m., tačiau jau 1623-iaisiais buvęs kalėjimo pastatas perleistas privatiems asmenims", – istorinius faktus dėstė archeologas.

Jei kasinėjama prie Nemuno, gyventojai pasakys, kur paslėptas Napoleono lobis, jei darbuojamės kur nors Žemaitijoje ar Aukštaitijoje, žmonės žinos apie čia užkastą žydų auksą.

Paklaustas, ar šaltiniuose minimas požeminis tunelis, kuriuo iš kvartalo buvo galima pereiti į kitą Nemuno krantą, D.Zubrickas šyptelėjo. Panašios, neretai iš piršto laužtos istorijos, anot jo – archeologų kasdienybė.

"Panašiai buvo, kai kasinėjome Kražiuose. Žmonės pasakojo, kad po žeme yra maždaug kilometro ilgio tunelis, besidriekiantis nuo vienuolyno iki kalvos, – istorijas, tapusias dėsningumu, lenkdamas pirštus vardijo pašnekovas. – Jei kasinėjama prie Nemuno, gyventojai pasakys, kur paslėptas Napoleono lobis, jei darbuojamės kur nors Žemaitijoje ar Aukštaitijoje, žmonės žinos apie čia užkastą žydų auksą, jei sustosime mažesniame miestelyje prie miško, vietiniai pasakos apie tanką po žemėmis."

Užtruks ilgiau

Sklypo tyrimų pabaiga buvo numatyta šiemet, tačiau, regis, specialistai čia užtruks kiek ilgiau – kone kiekvieną žingsnį jiems tenka derinti su archeologine komisija.

"Šis sklypas – precedento neturintis atvejis. Tyrimai jame daryti jau anksčiau, tačiau per visą laiką taip ir negimė joks projektas, todėl reikia dėkoti jėzuitų bendruomenei už akivaizdų postūmį", – Kultūros paveldo saugomoje teritorijoje esančią zoną  su dėlione tapatino pašnekovas. Daugiau nei pusė jos esą jau sudėliota. Beliko surinkti likusią dalį, apimančią apie 600 kv.m.

"Ištirsime atidengtas vietas, surinksime radinius ir juos užfiksuosime, – nors didžioji dalis radinių buvo iškasta pirmųjų tyrimų metu, D.Zubrickas neabejojo, kad archeologai jų ras ir dabar. – Ko tikimės? Standartiškai – buitinių keramikos šukių, koklių ir monetų."

Baigus pirmojo etapo darbus, atkasti sandėliai bus ruošiami žiemoti – specialistų komanda juos uždengs mediniu karkasu, kad kelių šimtų metų senumo plytoms nepakenktų drėgmė ir šaltis.

Plėstis – naudinga

Pasibaigus archeologiniams tyrimams jungtiniame 33 arų sklype, bus tęsiami kiti darbai.

"Šiuo metu yra parengtas techninis daugiafunkcio mokslo ir sporto centro projektas statybos leidimui gauti. Gavę jį, tolesnius darbus vykdysime etapais", – pirmiausia, E. Zarembienės teigimu, bus imtasi senųjų pastatų Santakos ir Daugirdo gatvių sankirtoje sutvarkymo ir pritaikymo. Vėliau bus statoma ir įrengiama bent viena sporto salė.

Nors kalbėti apie konkrečius terminus dar anksti, administracija viliasi, kad 2021 m. bus baigti pirmojo etapo darbai.

"Kauno jėzuitų gimnazija neįsitenka turimose patalpose, todėl šis projektas suteiktų daugiau galimybių ir vietų", – skaičiavo E. Zarembienė. Šiuo metu įstaigos slenkstį mina 809 gimnazistai. Pastačius dviaukštį daugiafunkcį centrą ir įrengus jame papildomas klases, į gimnazijos bendruomenę galės įsilieti kur kas daugiau vaikų ir paauglių.

Kaip bus išnaudoti kelių šimtų metų senumo sandėliai, kol kas dar nėra aišku. Tyliai kalbama apie poilsio zonas moksleiviams ar sales, kuriose galėtų būti organizuojamos interaktyvios parodos.

"Patirties turime su 2012-aisiais statytu priestatu. Ten esantys rūsiai pritaikyti moksleivių poilsiui, o viename jų įrengta kavinė, – E. Zarembienė neatmetė tikimybės, kad šeštojo kvartalo sklype esantys rūsiai bus prieinami ir visuomenei. – Tam, kad žmonės galėtų pamatyti ir prisiliesti prie kelių šimtų metų istorijos."