KTU miestelio pradžia: statybų aikštelėje plušėjo ir studentai

  • Teksto dydis:

Studentai, plušantys statybų aikštelėje, dėstytojai, kovojantys dėl laboratorinės įrangos, karinių bunkerių sprogdinimai ir paskaitos, vykusios apleistų fortų pastatuose – tai ilgametį Kauno politechnikos instituto (KPI, dabar – KTU) Statybinių medžiagų katedros vedėją Juozą Deltuvą aplankę prisiminimai, prakalbus apie KTU studentų miestelio įsikūrimo istoriją.

Šiemet KTU pradėjo vykdyti ilgalaikės Studentų miestelio vizijos projektą „Universiteto miestelio vizija 2036“. Viešoje diskusijoje, į kurią įtraukta ir akademinė bendruomenė, ir plačioji visuomenė, koncentruojamasi ne į atskirus KTU fizinės infrastruktūros fragmentus, o į ilgalaikius universiteto bendruomenės poreikius, vizijas ir jų ambicijas

„Sovietmečiu daugiausia dėmesio ir išteklių paskirta inžinieriams rengti, todėl Kauno politechnikos institutą bematant užplūdo būriai perspektyvių studentų. Jau 1961 metais turėjome 21 tūkstantį kursantų ir tapome viena didžiausių techniškųjų mokyklų Baltijos šalyse, todėl iškilo poreikis augti ir plėstis“, – KTU studentų miestelio atsiradimo istorijos detales pasakojo technikos mokslų daktaras J. Deltuva.

Tai buvo vienas pirmųjų visuomeninio pobūdžio Lietuvos urbanistinių kompleksų, kurių architektūroje išlikęs ne vien tik materialinis ar techninis, bet ir kur kas platesnis dvasinis, moralinis ir idėjinis pradas.

KTU studentų miestelio idėja gimė, užaugo ir realizavosi J. Deltuvos akyse. Čia jis studijavo, asistavo laboratorijose, dirbo. Ne kartą stipriai pakovojęs, kad ambicingas projektas taptų realybe, emeritas su džiaugsmu sutiko nusikelti į laikus, kai šiuolaikinis aukštasis mokslas buvo tarsi miražas ar nepasiekiama vizija kiekvieno okupacinėje Lietuvoje gyvenusio jauno žmogaus mintyse.

– Buvote KPI studentas, vėliau Statybinių medžiagų katedros vedėjas. Papasakokite, kaip anuomet veikė institutas?

– Požiūris į aukštąjį išsilavinimą tuo metu buvo visiškai kitoks nei yra dabar. Tai buvo kažkas nepaprasto, ypatingo, aukščiausia, ką žmogus galėjo pasiekti. Svajotojų, norinčių studijuoti, buvo, ir tikrai ne vienas, bet gauti galimybę studijuoti buvo pakankamai sunku.

Kai pradėjau lankyti Veiverių gimnaziją, Lietuvoje politinė padėtis buvo labai nestabili. Mokytojai vesdavo pamokas tik po kelis mėnesius, vėliau jų nebelikdavo. Gyvenome fronto“sąlygomis, neturėjome normalių knygų, tik suplyšusius vadovėlius. Mokslo situacija buvo sudėtinga, o instituto reikalavimai itin aukšti.

KPI studijuoti pradėjau 1953 m. Tuo metu studijoms pritaikytų patalpų buvo labai nedaug: I-ieji, II-ieji, Centriniai rūmai ir Cheminės technologijos fakultetas. 1954 m. stojančiųjų skaičius padvigubėjo, paskaitų metu auditorijos būdavo perpildytos, o paskaitos vykdavo po 36-40 valandų per savaitę. Greitai iškilo poreikis ieškotis naujų vietų instituto veiklos riboms praplėsti.

– Dalyvavote Studentų miestelio įsteigimo, kūrimo bei atidarymo procesuose. Papasakokite, kaip atsirado poreikis sukurti tokią studijų bazę?

– Pirma, prie Akademinio miestelio įkūrimo prisidėjo politiniai aspektai: Lietuva buvo įtraukta į Sovietų Sąjungos sudėtį. Antra, mūsų šalies pasirengimas civilizuotai gyventi buvo kur kas aukštesnis nei Rusijoje. Lietuva buvo imli technikai – tarpukario laikotarpiu valstybėje buvo pradėjęs vystytis pramonės sektorius. Per 20 metų Lietuva išaugo iš amatininkyste besiverčiančios valstybės į civilizuotą Europos šalį.

Rusai matė, jog į mūsų šalį galima investuoti ir pradėti kurti technologinius stebuklus, todėl čia buvo numatytas priverstinis Lietuvos įvedimas į Sovietų Sąjunga naudojantis pramonės sektoriumi. Šalyje pradėjo kilti didelės įmonės, kurios dirbo rusams, todėl mūsų valstybė buvo be galo susieta su žaliavas ar įrangą tiekiančiomis korporacijomis. 

Pradedant klestėti įvairiems ekonominiams sektoriams, atėjo poreikis pradėti ugdyti specialistus. Daug dėmesio ir išteklių paskirta inžinieriams rengti, todėl Kauno politechnikos institutas ėmė plėstis beprotiškai greitai. Jau 1961 m. turėjome 21 tūkstantį studentų ir tapome viena didžiausių techniškųjų mokyklų Baltijos šalyse.

– Kam gimė Studentų miestelio idėja?

– Projekto sumanymo idėja priklausė profesoriui Kazimierui Baršauskui, kuris tuo metu buvo instituto rektorius. Jis jau nuo tarpukario laikų svajojo, kad technikos mokslai Lietuvoje būtų labiau išsivystę, todėl KPI sparčiai augant profesorius stengėsi kuo palankiau išspręsti instituto ūkinius klausimus. Jis matė aukštojo mokslo perspektyvas, todėl ir žengė reikiamus žingsnius, kad būtų įkurta studijų bazė, iškiltų nauji pastatai.

K. Baršausko idėjos buvo pradėtos įgyvendinti pradėjus statyti Statybų fakultetą, kuris pagal to meto situaciją buvo pačios prasčiausios būklės. Būtent šiuo pastatu ir pradėjo kilti visas Studentų miestelis.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių