Sugrįžęs emigrantas: tai – kaip kariuomenė, užgrūdina, bet lauki pabaigos

Ne vienoje pasaulio šalyje gyvenęs kaunietis Donatas Petravičius tikina, kad tik grįžęs į gimtinę pagaliau atrado savo laimingo gyvenimo receptą.

Šiuo metu 36-erių Donatas sėkmingai plėtoja savo verslą Lietuvoje. Iki tol vyras turėjo nueiti nelengvą kelią – dar būdamas studentu užsidirbti jis išvažiavo į Angliją, tuomet sekė kelionės į Ameriką. Laimės paieškos už Atlanto užsitęsė net šešerius metus, tačiau taip ir liko neišsipildžiusia amerikietiška svajone.

– Papasakokite, kaip klostėsi jūsų gyvenimas tik nuvykus į Ameriką.

– Studijų metais viskas klostėsi labai paprastai, dirbau laikinus darbus. Kai nusprendžiau pasilikti, tada teko galvoti, kur rasti nuolatinį, geriau apmokamą darbą. Norėjosi dirbti ir užsidirbti.

Laimė yra būti apsuptam artimųjų, mylimų žmonių, daryti tai, ką sugebi geriausiai. Linkiu tai atrasti kiekvienam.

– Kaip sekėsi ieškoti darbo?

– Esu bendraujantis, todėl netrukus susipažinau su tinkamais žmonėmis, pradėjau dirbti statybose, teko ir blokelius panešioti. Tuomet gavau pasiūlymą vykti į Niujorką, ten, nuošalioje gyvenvietėje, manęs turėjo laukti pažįstamas žmogus, tačiau po ilgų ieškojimų žemėlapyje paaiškėjo, kad kelionės tikslas – Naujasis Džersis. Jau tada buvo aišku, kad tokioje didelėje šalyje nebus lengva. Žmonės skuba, gyvenimas juda neapsakomu tempu, todėl reikia dešimt kartų viską tikrinti.

Naujajame Džersyje taip pat neužsibuvau, laimės ieškoti važiavau ir į Minesotą, ir į Filadelfiją. Žinoma, plėtėsi draugų ratas, kas kartą buvo vis lengviau, bet nuolatinės geresnio rytojaus paieškos labai vargino. Visi darbai sukosi aplink statybas. Galiausiai kelyje pasitaikė moteris, kurios paragintas išvykau į Čikagą.

– Rodos, per šešerius metus jau daug ką pažinote, suradote ir pakeleivę. Kas lėmė, kad vis dėlto grįžote į Lietuvą?

– Patikėkite, niekur nėra taip kaip Lietuvoje. Visiškai ne tas gyvenimas, kartais su svečia šalimi sekasi laikinai susigyventi, o kartais – tai nuo pradžių iki galo visiškai svetimas kraštas. Tai ir parginė į gimtinę.

Skiriasi ir tai, ar išvyksti į kitą šalį Europoje, ar keliesi už Atlanto. Iš daugelio mūsų žemyno šalių gali nesunkiai bet kada grįžti: sėdi į automobilį ar lėktuvą ir esi namie. O skraidyti iš Amerikos nėra taip paprasta.

– Neretai išvykėlius kankina ilgesys – artimųjų, draugų, mylimųjų... Kaip buvo jums?

– Buvo labai sunku, nes nuolat persekiojo mintys dėl Lietuvoje likusių tėvų. Mintys, kad jiems reikia manęs šalia, juolab kai jie tokio amžiaus.

Žinau ne vieną situaciją, kai subyrėjo tvirčiausios šeimos vien dėl tūkstančius kilometrų siekiančio atstumo. Buvo ir taip, kad moterys atskrisdavo savo vyrų tiesiog parsivežti, nes tokie santykiai tapdavo nepakeliami. Kadangi aš neturėjau šeimos, man buvo šiek tiek lengviau, tačiau artimųjų ilgesys ilgainiui tapo didele našta.

– Grįžote į Lietuvą. Nuo kažko reikėjo pradėti.

– Mano sprendimas grįžti buvo labai spontaniškas, todėl nežinojau, kas manęs laukia. Ir sutaupytų pinigų, kaip daugelis įsivaizduoja kalbant apie sugrįžtančius emigrantus, neparsivežiau. Viską teko pradėti nuo nulio.

– Jei būtų pavykę uždirbti daug pinigų, ar būtumėte grįžęs?

– Kam man ten reikalingi pinigai? Patikėkite, kai esi toli nuo namų, pradedi visai kitaip vertinti ir pinigus, ir tuos dalykus, kurių už juos nenusipirksi.

Kai 2008 m. grįžau, beveik šešis mėnesius teko pratintis prie pasikeitusios, atsinaujinusios ir tikrai kitokios šalies, tačiau vidinė ramybė ir tai, kad šalia artimiausi žmonės, stūmė į priekį. Galiausiai susiradau bendramintį, kuris taip pat buvo grįžęs iš Amerikos. Kadangi mūsų planai ir siekiai tuomet sutapo, 2009 m. pradėjome statyti namus. Blogiausia, kad tuo metu Lietuvoje buvo pats ekonomikos krizės įkarštis, tačiau ir tai nesulaikė siekti savo svajonės.

– Kaip sekėsi jos siekti?

– Pradėjome statyti namus, pradžia tikrai nebuvo lengva. Šiek tiek įsidirbus, teko važiuoti ir į Švediją, Prancūziją, kitas Europos šalis. Tačiau ten tik vykdydavome užsakymus, visas verslas buvo plėtojamas Lietuvoje.

Teko girdėti apie ne vieną situaciją, kai verslo partneriai pasuka skirtingais keliais. Taip atsitiko ir mums, kadangi savo verslo viziją brėžėme kitomis kryptimis. Aš išvažiavau dirbti į Berlyną, ten buvau pusantrų metų.

Tik išvažiavus ir viską patyrus savu kailiu įvertini, kaip gera sugrįžti.

– Kaip viskas klostėsi Vokietijoje? Galbūt ši šalis buvo svetingesnė nei Amerika?

– Galima sakyti, kad čia gyvenimas vyko sklandžiau, kadangi šalis labai europietiška. Pavyko ir užsidirbti, tačiau vis vien norėjau į Lietuvą. Vokietijoje itin ryškiai pasijautė kalbos barjeras, kuris nuolat priminė, kad esu svetimšalis.

Vėl kroviausi lagaminus ir tai buvo paskutinis taškas, kai pasakiau: "Viskas, mano vieta gimtinėje." Tuomet labai aiškiai supratau, kad niekur geriau nebus.

– Kaip pavyko įsitvirtinti šį kartą?

– Iš pradžių gaudžiau įvairius darbus, nes žinojau, kad imtis didelių statybos darbų iš karto – didelis iššūkis. Nusprendžiau, kad tikslo reikia siekti mažais žingsneliais, tuomet nebus tiek daug streso, lengviau suvaldysiu situaciją.

Bėgant laikui, kaip ir tikėjausi, atsirado įdirbis, supratimas, ko reikia Lietuvos rinkai ir ką galiu pasiūlyti. Labai džiaugiuosi viskuo, ką išmokau būdamas svetur, visos žinios tikrai praverčia.

– Ar šiandien dar pagalvojate apie emigraciją?

– Jau pakankamai keliavau, pamačiau ir patyriau. Trumpalaikės atostogų kelionės man visada patiko, tačiau apie gyvenimą kitoje šalyje tikrai negalvoju.

– Kokių ateities planų turite?

– Labiausiai noriu užpildyti savo darbotvarkę šaltuoju metų laiku, todėl tikrai yra kur tobulėti. Tačiau tie, kurie mane pažįsta, gali patvirtinti, kad trykštu užsidegimu ir mėgstu tai, ką darau.

– Kaip tiksliausiai galima apibūdinti šiandienę jūsų veiklą?

– Statome terasas, pavėsines, pirtis ir daugelį kitų panašaus pobūdžio objektų iš medžio visoje Lietuvoje. Žinoma, ilgainiui ir klientų įnoriai auga, todėl turime prisitaikyti.

– Iš kur apie jus sužino? Juk neužtenka tik būti geram.

– Esu įsitikinęs, kad geriausia reklama yra patenkintų klientų rekomendacijos. Tai dažniausiai pasiteisina, kadangi klientai net mūsų darbų fotografijas turi, prašo, kad atliktume taip pat ar panašiai. Džiaugiuosi, kai statomi objektai tampa pavyzdiniai, tačiau stengiamės nekartoti ir kiekvieną užsakymą darome unikalų, bent menkiausia detale kitokį nei ankstesnis.

– Ką pasakytumėte žmogui, kuris, kaip ir jūs kadaise, stovi gyvenimo kryžkelėje ir galvoja apie emigraciją?

– Jei tikrai yra noras – važiuok. Daugelis žmonių labai nemėgsta kategoriškų teiginių ir nepadaro išvadų, kol neįsitikina. Manęs  irgi niekas nebūtų atkalbėjęs. Manau, kad tik išvažiavus ir viską patyrus savu kailiu įvertini, kaip gera sugrįžti.

Emigracija kaip kariuomenė – užgrūdina, bet būdamas ten lauki, kol pasibaigs.

– Ko šiandien trūksta iki visiškos laimės?

– Galbūt dėl to, kad šiandien laimės sąvoką suvokiu visai kitaip nei prieš dešimtmetį, galiu atsakyti, kad netrūksta visiškai nieko. Laimė yra būti apsuptam artimųjų, mylimų žmonių, daryti tai, ką sugebi geriausiai. Linkiu tai atrasti kiekvienam.

Daugiau D. Petravičiaus darbų galite rasti čia.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Laimingas tinginys

Laimingas tinginys portretas
Jei tik pradesi ieskoti darbo, o ypac nuo janystes, tai ir visa gyvenima uzsiprogamuosi dirbti, dirbti ir dar kartą dirbti:)

Julka

Julka portretas
Grazus darbai. Kai kokybiskai atliekami darbai, visur esi reikalingas.

Kestas

Kestas portretas
Deportavo is amerikos todel viskas nelauktai ir neplanuotai be pinigu..
VISI KOMENTARAI 21
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių