Šuns diena Kaune suburs šimtus keturkojų?

Kad visiems būtų patogu

"Meilė gyvūnui, tai visų pirma, jo šeimininko atsakomybė, o vienas pagrindinių siekių – išmokyti šunį tinkamai elgtis namuose ir visuomenėje, kad patogiai jaustųsi visi: ir šeimininkai, ir jų keturkojai augintiniai, ir tie, kuriems šunys nelabai patinka. Šiame renginyje sieksime atkreipti visuomenės dėmesį į pasikeitusį šuns statusą žmogaus gyvenime, gyvūno šeimininko sąmoningumo ir atsakomybės svarbą. Priminsiu, kad tikroji Šuns diena minima balandžio 24-ąją – ši diena pirmą kartą buvo paminėta JAV, o vėliau – Vokietijoje, Suomijoje, nuo 2016 m. – ir Lietuvoje. Kadangi balandžio 24-oji šiemet – pirmadienį, tai nusprendėme šventę, kurios tema "Šuo darbe", perkelti į sekmadienį, kad daugiau žmonių ir jų keturkojų augintinių galėtų ja pasidžiaugti", – aiškino Monika.

Renginio organizatoriai tikisi, kad jo dalyvius ir žiūrovus sudomins šunų kinkinių parodomoji programa, dresūrų mokyklų pasirodymai, konkursai "Pagundų kelias", "Mano šuo moka". Šventės metu bus apdovanoti vaikų piešinių konkurso "Mano augintinis" laimėtojai, išdalyta daug kitų prizų ir pateikta staigmenų. Laukdami šventės, kalbinome jos organizatorę M.Venytę apie tai, kas ją atvedė į kinologiją, kaip jaučiasi mūsų mieste kultūringas žmogus su savo išauklėtu šunimi?

Galvą pametusi dėl parodų

Anot Monikos, meilė šunims jai, matyt, įgimta. Gal tam įtakos turėjo kurtsharų veislės kalytė, kurią tėvai gavo dovanų vestuvių proga ir kuri augo kartu su Monika. Tad Monika dar vaikystėje pažino įvairias šuns gyvenimo puses ir taip mylėjo savo keturkojį draugą, kad tikėjo esanti su juo vieno kraujo. Kai mokykloje jos klausdavo, kuo bus užaugusi, neabejodama išdidžiai atsakydavo: "Šuniukų daktare". Kai jos bendraamžius tėvai auklėdami norėdavo paskatinti, vesdavo į atrakcionų parką, pirkdavo ledų, tai Monikos tėvams nereikėjo dėl to sukti galvos – mergytė galėjo padaryti viską, ko tik jos paprašydavo mama ar tėtis, jei tik jie pažadėdavo nuvesti dukrelę į šunų parodą.

"Man tos parodos buvo kažkas stebuklingo – galėdavau valandų valandas sėdėti šalia ringo, stebėti dresuotų šunų pasirodymus. Grįžus mėgindavau mokyti savo keturkojus augintinius, kurių niekada netrūko namuose, nes tempdavau į juos iš gatvės visa, kas gyva. O tai dažniausiai būdavo šunys. Tėčiui sakydavau: "Juk mokei rūpintis silpnesniais už save." Ir, tėvai, žinoma, leisdavo priglausti nelaimėlį, bet kartu perspėdavo: "Kol surasi jam kitus namus". Tas scenarijus vis kartodavosi ir kartodavosi", – pasakojo Monika.

Šuniukų daktare netapo

"Kai "Kauno tiesoje" buvo išspausdintas skelbimas, kad Lietuvos kinologų draugijos būstinėje Kaune renkama grupė norinčiųjų tapti kinologais, veržiausi tenai, – pasakojo pašnekovė. – Nepamenu, ką tada aš, dešimtmetė mergaitė, prižadėjau tėvams, bet tėtis mane nuvežė tenai, kur jau buvo susirinkę tuzinas vyrų ir viena kita moteris. Kursams anuomet vadovavo kinologas Karolis Masilionis, kuris man, jauniausiai kursų klausytojai, padovanojo savo knygą "Tarnybinė ir dekoratyvinė šunininkystė".

Monika mokykloje niekada nebuvo pirmūnė, bet vis vien norėjo tapti šuniukų daktare. Deja, mergina galėjo pretenduoti tik į mokamas veterinarijos gydytojų studijas, o Monikos tėvai tam nepritarė. Todėl mergina pradėjo kito gyvenimo kelio paieškas, mėgindama tapti kirpėja, administratore, nekilnojamojo turto tarpininke, socialine darbuotoja, viešųjų renginių organizatore, mokytoja, žirgininke, bet vaikystės svajonė vis vien nedavė ramybės. Ir prieš pusantrų metų įvyko esminis lūžis jos gyvenime, kai Monika galėjo įgyvendinti savo svajonę dirbti su šunimis.

Baikštaus aristokrato istorija

"Man paskambino vieni draugai iš Biržų ir paprašė bent laikinai priglausti metų neturintį Burbonų brakų veislės šunį. Tai prancūzų nacionalinės šunų veislės atstovas. Minėtas šuo buvo gimęs prestižiniame Prancūzijos veislyne, tačiau šį keturkojį aristokratą likimas atvedė iki gyvūnų prieglaudos. Net nemačiusi šuniuko, jį Prancūzijoje nusipirko šeima iš Kroatijos. Kroatams šunį turėjo atvežti iš Prancūzijos per Kroatiją į Lietuvą važiavęs žmogus. Tačiau Kroatijoje niekas neatėjo šuns pasiimti. Tad šuo dar kelias savaites tamsioje dėžėje keliavo po Europą. Atvežtą į Lietuvą keturkojį bandyta parduoti, dovanoti, bet jis taip bijojo žmonių po pragariškos ilgos kelionės tamsoje, kad slėpdavosi, vos pamatęs dvikoję būtybę. Štai toks baikštus ir niekam nereikalingas šuo buvo atvežtas pas mane iš Klaipėdos", – pasakojo Monika, žvilgsniu rodydama į pastalę, kur gulėjo pasakojimo herojus Lobis.

Anot Monikos, ji gyvenime nebuvo mačiusi tokio užguito, psichologiškai palaužto šuns. Pavadino nelaimėlį Lobiu, nes tokios prabangios veislės šuo jai nukrito lyg iš dangaus. Monika labai norėjo sugrąžinti Lobiui pasitikėjimą savimi, žmonėmis, aplinka. Nors kartais pradėdavo abejoti, ar tai išvis įmanoma. Tačiau matydama, kaip tas buvęs baikštus keturkojis noriai žaidžia, bendrauja su Monikos dukrele, jaunoji mama nugindavo tamsias mintis šalin ir ėmė daug dirbti su Lobiu.

Tikroji Šuns diena minima balandžio 24-ąją – ši diena pirmą kartą buvo paminėta JAV, o vėliau – Vokietijoje, Suomijoje, nuo 2016 m. – ir Lietuvoje.

Svajonė išsipildė

Monika be šuns dresavimo, konsultacijų su šunų elgsenos specialistais, gilinimosi į Burbonų brako veislės specifiką, ilgai vaikščiodavo su Lobiu po mišką, kartu su juo sportuodavo, pasitelkusi šunų sporto šaką canicross – bėgimą su šunimi, prisisegus specialų amortizacinį lyną prie diržo ant juosmens.

"Lobis jautėsi vis geriau ir geriau, pradėjome drauge bėgti vis ilgesnius atstumus. Netrukus prie mūsų prisijungė mano dukrelė, ir mūsų trijulė ilgainiui susidraugavo su kitais šunų mylėtojais, pradėjo dalyvauti varžybose, medžioklinių šunų (tokia yra ir Lobio veislė) parodose, kituose renginiuose. Ir štai tokiu būdu Lobis padėjo įgyvendinti man vaikystės svajonę, o aš jam – sugrįžti į save, atgauti pasitikėjimą žmonėmis, aplinka", – džiaugėsi Monika.

Mažoji Lobio draugė Lyra

"Lobiui dabar pustrečių metų, su juo jau galime lankytis viešose vietose, kavinėse, nors svetimų žmonių jis dar neprisileidžia. Todėl ir dabar guli ramiai po stalu, o aš džiaugiuosi galėdama dirbti kinologijos srityje", – aiškino Monika, kai kalbėjomės Laisvės alėjoje įsikūrusioje "Presto" kavinėje, į kurią galima užeiti su savo keturkojais augintiniais.

Kitas Monikos šuo – trijų mėnesių nenustygstanti vietoje Vakarų Sibiro laika Lyra. Tiesą sakant, tai Monikos tėčio šuo, tačiau mokyti jį gražaus elgesio bei sportuoti teks Monikai, kuri, vadovaudama kinologus ir šunų augintojus vienijančiai organizacijai, jaučiasi, kaip sakoma, savo rogėse. Mat LKC organizuoja ne tik šunų parodas, seminarus, pramoginius renginius, edukacinius užsiėmimus vaikams, bet ir dalyvauja Seimo Aplinkos apsaugos komiteto darbo grupėje, besirūpinančioje gyvūnų gerove, kas ir buvo Monikos svajonė.