Tarpukario Kauno inteligentų tradicijos

Metams nepavaldi elegancija

Kadaise žurnalistų pasiteiravus, kelintą pavasarį skaičiuoja, Danutė Vailionytė-Narkevičienė ne juokais įsižeidė, todėl prieš mindami Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesoriaus, garsiojo botaniko, tarpukario inteligentijos atstovo Liudo Vailionio dukros namų slenkstį savo klausimyną pakoregavome – eilutės apie amžių jame neliko.

Žmonės kalba, kad minėtų pavasarių – maždaug devynios dešimtys, tačiau žvelgiant į impozantišką damą atrodė, kad laikas jai sustojo ties septyniasdešimtuoju.

"O jūs punktualūs. Smagu", – linguodama mediniame krėsle antakį kilstelėjo istorikė.

Sutartą dieną viena iš dviejų L.Vailionio dukrų mūsų laukė pasidabinusi puošnia palaidine, žemę šluojančiu tamsiu sijonu, masyviu kaklo vėriniu, prisegamais auskarais ir rausvu lūpdažiu paryškinta šypsena veide. Susitikome pirmą kartą, tačiau neabejojome, kad moteris nustebins ne tik savo stiliaus pojūčiu, bet ir pasakojimais apie tarpukario inteligentus: gamtininką Tadą Ivanauską ir jo žmoną Honoratą, apie kurią ponia Danutė ką tik baigė rašyti knygą, matematiką Zigmą Žemaitį, istoriką Augustiną Janulaitį, psichologą Joną Gudaitį-Vabalą, dainininką Kiprą Petrauską ir, žinoma, savo tėtį – iškilią XX a. Lietuvos kultūros figūrą, kurios vardas dėl ideologinių priežasčių sovietmečiu buvo sąmoningai nutylimas.

Saugo tėvų daiktus

"Jis buvo užimtas ir griežtas. Kai reikėdavo, subardavo, kai reikėdavo, pamokydavo", – žodis po žodžio prisiminimus dėliojo L.Vailionio vyresnėlė. Akimirkai jos pasakojimas nutrūko, o pirštai apsivijo aplink porcelianinę ąselę. Pasirodo, moters pusryčiai tądien buvo kiek vėlyvesni nei įprastai.

"Gal prisijungsite?" – mums besitaisant prie stalo, ponia Danutė elegantiškai kilstelėjo puodelį prie lūpų. Atsisakėme, o kol ji mėgavosi kava, dirstelėjome į kambarį, kurio sienos, net ir šeimininkei tylint, pasakojo kelių šimtmečių istoriją.

Prie lango saulės spindulius gaudė dar tarpukariu gamintas, raudonmedį imituojantis rašomasis stalas, kiek tolėliau nuo jo – XIX a. įvykių liudininkas medinis kosmetinis stalelis su įspūdingu dekoruotu veidrodžiu, virš lovos – į rėmus įspraustas carinės Rusijos laikų gėlėmis margintas gobelenas.

"Luktelėkite", – netikėtai senolė pakilo nuo krėslo ir dingo tamsiame koridoriuje. Po akimirkos ji jau šypsojosi tarpduryje, po pažastimi spausdama paslaptingą ryšulėlį.

"1924-aisiais mano tėtis buvo įtrauktas į Lietuvos ministro pirmininko Ernesto Galvanausko grupę, kuri važiavo į tarptautinę konferenciją Ženevoje. Tąkart viešėdamas Šveicarijoje jis nupirko mamai šias pirštines", – tiesdama pieno baltumo odinukes jų istoriją pasakojo D.Vailionytė-Narkevičienė. Tos pačios kelionės metu L.Vailionis savo mylimajai, kuri netrukus tapo žmona, nupirko dar ir odinį, su įspaustomis gėlėmis, krepšelį.

"Gulėdamas jis ėmė ir suplyšo. Nepavyko išsaugoti", – pirštų galais liesdama tėvų relikviją apmaudo neslėpė pašnekovė.

Inteligentų nebeliko

Prieš laiko tėkmę delno dydžio odinės rankinės siūlės neatsilaikė, tačiau D.Vailionytės-Narkevičienės atmintis, nepaisant jos garbaus amžiaus, išliko stebėtinai šviesi. Genai? Gyvenimo būdas?

"Aplinka. Ji svarbi kiekvienam žmogui, – žavios damos akies kamputyje netikėtai sublizgo ašara. – Mano aplinka davė labai daug. Tėvai – taip pat."

Visuomenei gerai žinomas VDU profesorius savo dukroms esą nuolat skiepijo svarbiausias žmogiškąsias vertybes. Gyvenimui savo mylimas mergaites ruošė ir mama – Elena Vailionienė. Ji, pasak ponios Danutės, akcentavo, kad aukšta moralė – tai ne tik priklausymo inteligentijai požymis, bet ir sistema, padedanti išlikti tikru žmogumi.

"Dabar labai daug kalbama apie švietimo reformą, universitetų skaičiaus mažinimą, moksleivių atostogų trumpinimą. Visa tai antraeiliai dalykai. Svarbiausia ugdyti žmogaus vidinę kultūrą, deja, jokioje aukštojoje mokykloje to nemoko, – apie pasikeitusias vertybes ir žmones kalbėjo pašnekovė. – Dabar nėra ir inteligentų, jei to manęs klausiate. Išsilavinusių žmonių yra, tačiau to nepakanka tam, kad vadintumeis inteligentu. Reikia tam tikro žinių bagažo, atjautos ir gebėjimo matyti aplink esančiuosius."

Tarpukariu Kaunas buvo vadintas mažuoju Paryžiumi. Madų sostinės jaunėlio brolio vardą laikinoji sostinė pelnė už modernią architektūrą, nepriekaištingą vietinių damų skonį ir pramogų pulsą.

Domėjosi stiliumi ir mada

Tarpukario inteligentų, kaip ir šių dienų elito, kurio vadinti šviesuoliais D.Vailionytės-Narkevičienės liežuvis nesiverčia, gyvenimas gerokai skyrėsi nuo eilinių mirtingųjų, todėl jis viliojo kiekvieną.

"O ką rinktumėtės jūs? Griovių kasimą, akmenų skaldymą ar darbą raštinėje prie popierėlių ir pasivaikščiojimus po Laisvės alėją su puošniu galvos apdangalu?" – šyptelėjo pašnekovė. Skrybėlaitė, tiksliau, ne viena buvo ir jos mamos spintoje. Tiesa, E.Vailionienė nebuvo madų besivaikanti puošeiva. Gal todėl ir šveicariškos baltos pirštinaitės, kurias pokalbio pradžioje tiesė jos dukra, liko nesuteptos.

"Moterų, mėgstančių pustytis, buvo. Jos rinkdavosi rafinuotus modelius, pirkdavo brangias medžiagas, o sukneles siūdavosi pas geriausias ir daugiausia už savo paslaugas prašančias miesto siuvėjas", – apie tarpukario damų silpnybes kalbėjo profesoriaus dukra. Dėl gražesnio audinio ar prabangesnės rankinės, jos esą galėdavo įveikti ne vieną šimtą kilometrų.

"Turiu laišką, kuriame T.Ivanausko žmona Honorata yra kviečiama į Prancūziją pasivaikščioti po Eliziejaus laukų parduotuves. Tiesa, kiek žinau, tąsyk ji maloniai atsisakė", – toliau kalbėjo ponia Danutė.

Išleisdavo įspūdingas sumas

Tarpukariu Kaunas buvo vadintas mažuoju Paryžiumi. Madų sostinės jaunėlio brolio vardą laikinoji sostinė pelnė už modernią architektūrą, nepriekaištingą vietinių damų skonį ir pramogų pulsą.

"Vos tik Prancūzijoje pasirodydavo filmo premjera, po kelių dienų ji viliodavo Kauno kino gurmanus. Ilgai netrukdavo, kol miestą pasiekdavo ir to meto rafinuotos prancūzaičių mados", – kauniečių spintą praskleidė Istorinės prezidentūros istorikė Justina Minelgaitė.

Nesikartojančios suknelės taisyklė dailiosios lyties atstoves varžė dar tarpukariu. Tuo metu sumos, kurias jos išleisdavo vakariniam tualetui, nenusileisdavo šių dienų švaistūnių galimybėms.

"Vakarinei moters suknelei reikėdavo maždaug 5–6 m šilko. Tai kainuodavo apie 200 litų. Nepamirškite priskaičiuoti siuvėjo paslaugų, kurios atsieidavo taip pat nepigiai. Kvepalai apie 20 litų, dar pusšimtis bateliams, keli litai – lūpų pomados pieštukui, nuo 12 iki 15 litų frizūrai gerame salione. Kur dar mados klyksmas šilkinės kojinės, manikiūras ir vairuotojas?" – pirštus lenkė J.Minelgaitė.

Vienas toks išėjimas, jos skaičiavimais, damai atsieidavo apie 450–500 litų. Ši suma sudarė maždaug du vidutinius tarnautojo atlyginimus. Pavertus į šių dienų pinigus, tai būtų daugiau nei 1 tūkst. eurų. Balių sezonas trukdavo nuo Naujųjų metų iki pat Užgavėnių, todėl galutinė suma, išleista vakariniams apdarams susidarydavo įspūdinga.

Mokėjo už damos gėrimą

Džentelmenams pasiruošimas pokyliui atsieidavo kone ketvirtadaliu daugiau. Maždaug apie 600–650 litų.

"Frakas arba smokingas, lakierkos, lyginimo paslauga. Marškiniai ir prie jų tvirtinamos apykaklės krakmolinimas. Kur dar cilindras ir specialus katilėlis, kurie buvo tarsi džentelmenų ženklai", – vyriškąjį tualetą po siūlelį narstė istorikė.

Vėliau pritaikę naujus aksesuarus su tuo pačiu drabužiu vyrai galėdavo dalyvauti visuose to sezono pokyliuose, todėl, skirtingai nei moterys, drabužiams sutaupydavo. Tiesa, vyrų kišenę gerokai patuštindavo kitos išlaidos: gėrimai damai, vairuotojo paslauga ar labdaringos vakaro loterijos bilietai.

"Ką darydavo su kartą užsivilktomis sukniomis ir nebereikalingais frakais? Atiduodavo tarnaitėms, giminaitėms ir giminaičiams, todėl retsykiais buvo galima pamatyti ganėtinai juokingą vaizdą – jauną studenčioką su per dideliu švarku ir sportiniais bateliais vietoje išeiginių lakierkų", – į delną suprunkštė J.Minelgaitė.

Kūrė namų jaukumą

Linksmybėms pasibaigus, vyrai grįždavo į darbus, o aktyvios moterys pasinerdavo į visuomeninę veiklą. Laisvu metu jos užsiimdavo įvairiais rankdarbiais: siuvinėdavo paveikslus, megzdavo servetėles, staltieses.

To meto moterys, pasak D.Vailionytės-Narkevičienės, nemažai skaitė, o ant žurnalinių stalelių paskleisdavo ir periodinius lietuviškus laikraščius, ir spaudą, atkeliavusią iš užsienio. Štai prezidento Aleksandro Stulginskio žmona Ona Stulginskienė reguliariai prenumeruodavo "Ladies Home Journal".

"Moterims buvo įdomu, kaip papuošti stalą, kad sėdėjimas prie jo, o ne valgymas šeimynykščiams ir svečiams teiktų malonumą, todėl ant jo nestigdavo dailių servetėlių, puošnių žvakidžių ar statulėlių, – užmerkusi akis D.Vailionytė-Narkevičienė prisiminė savuosius namus. – Močiutė ir mama rankdarbiais buvo išpuošusios kiekvieną kampelį, todėl mūsų namai buvo šilti ir jaukūs. Kasryt ateidavo tarnaitė, kuri išvalydavo grindis ir nušluostydavo dulkes. Apie 1930-uosius tėvai įsigijo naujus baldus: knygų spintą, minkštą dalį. Tarp kitko, restauruoti jie tebestovi pirmajame namo aukšte, tik dabar ten netvarka, tad nenorėčiau kviesti."

Daiktai su kilnia misija

Medinius rūpintojėlius ar verpstės motyvais raižytas dėžutes, kurių buvo galima įsigyti Laisvės alėjoje įsikūrusioje parduotuvėje "Marginiai", į lentynas spraudė dauguma inteligentų. Nors vartė užsienio literatūrą, o atostogaudami ar darbo reikalais neretai kirsdavo Lietuvos sieną, šviesuoliai pabrėžtinai ragino neapsikrauti svetimais daiktais.

"Jie buvo įsitikinę, kad buvimas tokioje aplinkoje nutautėjimui kelia ne mažesnę grėsmę nei svetima kalba, todėl jų namuose vyravo tautiniai elementai, pradedant erdviniais paveikslais, baigiant gintaro suvenyrais ir kryželiu siuvinėtais kilimėliais ant sienų", – mokslų daktarės istorikės Ingridos Jakubavičienės teigimu, visų šių daiktų misija buvo itin prasminga – skleisti tam tikrą tautinę propagandą.

Neretai tautiniais motyvais buvo puošiami ir indai. Tiesa, kur kas mieliau sekmadieniais šeimininkės ant stalo dėdavo krištolo taures ir sidabrinius, savo inicialais puoštus stalo įrankius, kurių dažniausiai būdavo skirta dvylikai asmenų.

"Buvo daiktų, kuriuos įstengdavo turėti ne visi. Tiesa, jų buvo galima įsigyti išsimokėtinai", – prabangos prekėms, pasak I.Jakubavičienės, priklausė plokštelių grotuvai, fotoaparatai ir radijo imtuvai. Automobilius galėjo įsigyti tik labai turtingi žmonės, todėl trečiajame dešimtmetyje Kaune jų tebuvo keli šimtai.

Turiningas laisvalaikis

Inteligentų, pasak istorikių, nebuvo daug, tačiau jie buvo ryškiai matomi ir aktyvūs, o atidžiau dirstelėję į tarpukario nuotraukas po straipsniais pamatytume, kad daugumoje jų figūruoja besikartojantys veidai.

Taip, tą patį asmenį buvo galima sutikti ir valstybės radijo rėmimo fonde, ir literatų susibūrime, ir grupėje tautiniam laivynui remti.

"Tarpukario aukštuomenė buvo labai užimta. Ne tik savo profesine, bet ir visuomenine veikla. Dabar daug kam net sunku suvokti, kaip be jokio atlygio šie žmonės aukojosi savo šaliai", – šviesuolių atsidavimu stebėjosi J.Minelgaitė. Nenuostabu, kad didesnę savo laiko dalį atidavus aplinkiniams, šeimai likdavo smulkmė, kurią mokytojai, visuomenės veikėjai, politikai, karininkai, teatralai ir literatai stengdavosi išnaudoti itin prasmingai. Kartu su namiškiais jie maišydavo miesto gatves, keliaudavo po kitus Lietuvos miestus.

"Štai, Kazys Grinius buvo tikras ėjimo entuziastas. Nuo savo namų Žaliakalnyje kartu su šeima jis pėdindavo iki Kleboniškio miško arba Pažaislio vienuolyno ir atgal. Balys Sruoga su dukra važiuodavo Jonavos miškų link ir ten žaisdavo krepšinį, žiemą su žmona slidėmis leisdavosi po Ąžuolyną", – apie inteligentijos pomėgius, kurie toli gražu nesibaigė kelionėmis, su užsidegimu pasakojo Istorinės prezidentūros darbuotoja.