70-metį švenčiantis televizijos mohikanas: esu jaunas, nes daug dirbu

Televizijos žurnalistas, publicistas, redaktorius Vidas Mačiulis šį sausį pasitinka rekordų ir jubiliejų liūtimi.

Šiandien, sausio 18-ąją, jis švenčia savo septyniasdešimtmetį. Sausio 24-ąją TV eterį išvys tūkstantoji jo legendinė laida apie krepšinį, šiuo metu rodoma pavadinimu "Krepšinio pasaulyje su Vidu Mačiuliu" ir transliuojama per BTV. Pirmoji laida gimė 1992-ųjų sausio 11-ąją.

Praėjusiais metais sukako 50 metų, kai šis krepšinio metraštininkas pradėjo profesionalaus žurnalisto kelią, o šiemet – jau 25 metai, kaip jis vadovauja Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno skyriui.

Dar kitą rekordą V.Mačiulis pasiekė prieš 25 metus – sausio 13-osios naktį laidą "Sekmadienio rytas" vedė beveik 12 valandų.

– Kuris iš šių jubiliejų, rekordų jums mieliausias, brangiausias?

– Tikrai ne mano 70-metis. Nesureikšminu savo metų. Brangiausia, ko gero, yra tai, kad tuoj į eterį bus išleista tūkstantoji mano laida. 1992-ųjų sausio 1-ąją Kaune prasidėjo LTV 2 programų rengimas ir transliavimas visai Lietuvai, o jau sausio 11-ąją buvo parengta tiesioginė laida apie krepšinį, tai yra, apie Ispanijos ACB lygos "Žvaigždžių dieną" ir Arvydo Sabonio, tuo metu rungtyniavusio Madrido "Reale", pasirodymą. Iš Ispanijos grįžę kauniečiai atvyko tiesiai į S.Daukanto 28A, turėjo vaizdo kasetę iš tos šventės, ir taip kalbėjome. Vaizdo medžiagą studijoje komentavo "Žalgirio" bendrojo rengimo treneris Aleksandras Kosauskas ir ryšiams su užsieniu atstovas bei jau amžinatilsį Arūnas Pakula. Tada aš net negalvojau apie nuolatinės krepšinio laidos kūrimą. Bet A.Kosauskas tiesioginiame eteryje ir sako: "Turime pasveikinti Vidą Mačiulį su pirmąja laida apie krepšinį". Nustebau, ką jis čia šneka. Bet šie žodžiai įstrigo, ir vėliau vis galvojau, kad tikrai reikia tokios laidos.

– Esate vadinamas Lietuvos krepšinio metraštininku. Jūsų archyve – daugybė unikalių istorinių kadrų ir interviu su garsiais sportininkais, jų artimaisiais, treneriais. O kuris gyvenimo įvykis jums yra įsimintiniausias?

– Kai "Žalgiris" Belgrade laimėjo Europos taurę, pateko į "Eurolygą" ir tapo jos čempionais.

– Šis įvykis net ir vestuvėms neprilygo?

– Sabo vestuvėms?

– Jūsų.

– Ką mūsų... Mes kukliai...

– Ne biudžetu, o įspūdžiais.

– Per vestuves buvo baimė, o "Žalgirio" pergalė – džiaugsmas. Nepalyginami dalykai. Beje, nedalyvavau nė vienose olimpinėse žaidynėse – neturėjau pinigų.

– Už ką labiausiai esate dėkingas likimui?

– (Ilga pauzė) Savo tėvams, mamai, mane pagimdė. Gimiau sausio 18 dieną – esu Ožiaragis, užsispyręs ir jeigu ką pradedu... Pažiūrėk, šitiek metų su Mačiuliene gyvenu... Dėkoju ne tik likimui, bet ir savo žmonai Teklei Mačiulienei.

– Kokia didžiausia jūsų svajonė?

– Kur tik nuvažiuoju, visi man dėkoja už "Krepšinio pasaulį". Bet niekas nežino, kad jį kuriu iš idėjos. Pinigų negaunu. Uždirbu Radijo ir televizijos komisijoje, gaunu pensiją. Mums užtenka. Bet kiek galima dirbti iš idėjos, kai nereikia nė vienai lygai, nė federacijai?

Mano didžiausia svajonė – filmų penketukas apie žymius žaidėjus ar trenerius. Apie A.Sabonį jau sukūriau, dabar įpusėjau filmą apie Šarūną Marčiulionį. Turiu su jo jau amžinatilsį mama pusės valandos interviu, interviu su pirmąja mokytoja, kaip jis vos akių neišsidegino. Turiu kadrų, kur jis guli po rungtynių įveikus rusus Atėnuose ir klausė, kaip išgyventi iki rytojaus. Vos alsavo, buvo beveik be sąmonės.

Apie ką kiti filmai? Laukia Vladas Garastas, Jonas Kazlauskas, Antanas Sireika. Šiemet 80-metį švęsiantis Kazys Budrys, surengęs pirmąjį šeimų krepšinio turnyrą. Šiemet jis bus organizuojamas 40 kartą.

Vadovaujuosi tokiu principu: judėjimas – gyvybė, ramybė – mirtis. Turbūt dėl to ir esu jaunas, kad daug dirbu. Dabar jaučiuosi net geriau nei būdamas 50 metų. Ir nenusikalbu, ir protas dirba. Visi instrumentai – aukščiausio lygio.