Kur Kaune gyvena mafija?

Ar Kaune lankėsi Kleopatra? Kur įsikūręs mafijos kvartalas? Ar galima rezervuoti suoliuką parke? Kaune apsilankantys turistai Lietuvos gidams kartais pažeria įvairių keistų klausimų ir nori pamatyti ne tik istorines vietas ar muziejus.

Ar nepavojinga Vilijampolėje?

Turizmo informacijos centro (TIC) Kauno skyriaus vadybininkė Ernesta Rainytė pripažino, kad turistų noras pamatyti ūkininkų arba sendaikčių turgų – jau nėra keistenybė: "Dabar to prašo bene kas trečias ar ketvirtas atvykėlis. Japonai ieško antikvarinių monetų, Č.Sugiharos namų, kažkokių, bent pačių mažiausių, savo šalies pėdsakų, brošiūrų, knygų."

Daug turistų atvyksta į Kauną tikėdamiesi, kad čia ras požemių labirintą, ir nusileidę vienoje, išlįs kitoje miesto dalyje. Tokiems atvykėliamas paruošta ekskursija "Kauno požemių dvasia", kurios metu aplankomi seni rūsiai.

Seni, apleisti fortai – užsieniečiams egzotika. Įkišti nosį ten, kur mažai kas buvęs, prašo skandinavai ir ypač dažnai – įvairių šalių baikeriai. Dažni klausimai – kaip nueiti pėsčiomis iš centro iki IX forto arba Pažaislio vienuolyno.

TIC darbuotojus kartą nustebino prašymas Santakos parke rezervuoti suoliuką: turistams iš kažkurios Azijos šalies sunku buvo patikėti, kad miesto centre didelis, gražus parkas netoli upių nebus okupuotas minios žmonių.

Turistai iš Skandinavijos šalių klausia apie sekso muziejų, retkarčiais – apie viešnamius, striptizo klubus ir apie tai, kiek užtruks kelionė Neregių muziejuje – Šv.Mykolo Arkangelo (Įgulos) bažnyčios rūsiuose.

"O ar nepavojinga vaikštinėti Vilijampolės rajone?" – to klausia žmonės, besidomintys žydų istorija.

Kur turtuolių namai?

Ar galima pamatyti mafijos kvartalą ir benamių lūšnynus? Tokį klausimą gidė Dalia Leonavičienė išgirdo iš suomių žurnalistų.

Šie Kauno svečiai buvo įsitikinę, kad vienoje vietoje išvys daug namų su aukštomis tvoromis, sargybinių būdelėmis, o gražiausioje vietoje – didžiausią mafijos boso namą.

Turtingiausių Kauno žmonių namus norėjo pamatyti ir danai, turkai. Juos gidė vežiojo pro Žaliakalnį bei Vičiūnus. "Iš kur kauniečiai turi pinigų tokiems projektams, jei jūsų šalis nėra pati turtingiausia?"– stebėjosi danai, nes daugumos jų namų projektai – vienodi, mat išskirtiniams reikia daug pinigų. D.Leonavičienė liudija, kad kai kuriems turistams mūsų turtuolių namai labai patiko, o kiti juokėsi iš kičo ir kvailo noro pasipuikuoti.

Turistai, mūsų šalyje ieškantys garbingos praeities ženklų, klausia, kur Kauno autentika, kodėl kryžiai turi tiek daug ornamentų, domisi simbolika ir pagonybe.

"Tokius turistus žavi skulptoriaus Vytauto Naručio kūrinys – geriamojo vandens fontanėlis "Šunys" prie Ryšių muziejaus Rotušės a.", – žino gidė. Nemažai žavesio skulptūrai-fontanėliui prideda ir plačiai pasklidusi pasaka, apie tai, kaip du budrūs šunys saugojo čia apsistojusio Napoleono miegą.

Gidė sako, kad turistai iš Turkijos provincijos – itin įnoringi: dažnai keičia programą, nori pamatyti turgų, parduotuves, ir apskritai – kad viskas vyktų pagal jų pageidavimus.

Beje, turkai nuolat stebisi, kaip galėjo būti, kad šv.Arkangelo (Įgulos), buvusi Ortodoksų bažnyčia, tapo katalikų. "Anot jų, kokie mes blogi, ją perėmę iš stačiatikių", – šypsodamasi turkų priekaištus perpasakojo D.Leonavičienė.

Prašė kalėjimo

Gidės Loretos Požerskytės jau nestebina, kad turistai iš turtingų šalių nori pamatyti natūralius Nemuno krantus, o atvykėliai iš Azijos žavisi nedidukais Kauno namais.

"Ūkininkų turgelis jiems labai graži, egzotiška vieta, čia užsieniečiai dažnai fotografuoja viską iš eilės, – pasakojo gidė. – Bet vėdarai, didžkukuliai ir kiaulių galūnių valgymas jiems sukelia keistų jausmų."

Gidas Chaimas Bargmanas nekart nuvylė Azijos turistus, ypač indus ir japonus, tvirtai atkirtęs, kad į viešnamius nevežioja ir merginų už pinigus neparūpina.

"Manęs jau nestebina, kai turistai prašo įsigyti žieminę ar ausinę kepurę, matrioškų, pamatyti su Napoleono vardu susijusias vietas, Velnių muziejų, – pasakojo gidas. – Kartą prašė parodyti kalėjimą, tačiau tardymo izoliatoriaus fotografuoti negalima."

Tikisi vaiduoklių

Rusakalbius turistus po Kauną lydinti gidė Regina Jarašiūnienė sakė keistų klausimų sulaukianti retai.

"Tačiau man nepatinka, kai besilankant pilyse bei požemiuose turistai labai rimtai tikisi pamatyti vaiduoklių. Vaiduoklių norėjo ir Kauno pilyje apsilankę vaikai, – toks turistų prašymas Reginą išmuša iš vėžių. – Kartą pajuokavau: kai jums pasivaidensiu, nemiegosite tris naktis."

Reginą kartą nustebino kazachų studentai, kurie kraipė galvas, išgirdę, kad Lietuvos valstybė kažkada buvo iki Juodosios jūros.

Šią gidę labai džiugina, jog vis daugiau lietuvių atranda Lietuvą. Ir dažnai tai būna tie, kurie jau skersai išilgai išmaišė pasaulį. Lietuvą ir Kauną itin mylinti R.Jarašiūnienė jų klausia, kur jie matė gražiau nei Lietuvoje: "Subtropikai? Taip, bet ten nėra baltos žiemos. Kitur? Bet ten nežydi žibutės, nėra varnėnų..."

Kiek eliksyro reikia išgerti?

Gidė Laimutė Nakutienė nekart iš turistų girdėjo, kad fortuose jie tikisi rasti žmonių kaulų, šovinių, kad gerai būtų įlįsti į apleistas šachtas, o požemiuose sutikti vaiduoklių.

"Gaila, kad neturėjome kūjų, – guodėsi gidei 40 metų jubiliejų forto požemyje sutikęs vyras su draugais. – Būtume prasikirtę kelią ir ieškoję kaulų bei vaiduoklių."

"O kazokai – Dono ar Pavolgio?"– pasakojimo apie Vytautą Didįjį metu pasitikslino vienas ukrainietis. "Ar galima Vytauto vėlę sutikti kuriame nors Baltarusijos mieste? O gal ji klaidžioja Ukrainoje?" – vylėsi kitas turistas. Kiti, išgirdę įspūdingą Kauno istoriją, rimtai teiravosi: "Tai gal pas jus ir Kleopatra lankėsi?"

Dažnai Viduržemio jūros šalių turistus lydinti L.Nakutienė ekskursijos "Kaunas – meilės miestas" metu girdėjo klausimų ir apie nuodėmių gatvę: "O kur dabar yra jūsų Raudonųjų žibintų kvartalas?"

Kiek reikia išgerti jaunystės eliksyro, kad išliktum jaunas? Kur buvo pakartas vienas iš 1863 m. sukilimo vadų, kunigas Antanas Mackevičius? Kam 1863 m. draudė rengtis juodai? Kokios buvo bausmės Viduramžiais? Tai klausimai, kuriuos L.Nakutienė girdi iš lenkų turistų.

Kaip į juos atsako L.Nakutienė? "Atsitiktinai Ringovės kaime suimtą A.Mackevičių pakorė Žaliakalnio papėdėje – dabar Savanorių pr. 1863 m. juodais drabužiais galėjo vilkėti tik tie žmonės, kurių artimieji mirė natūralia mirtimi, bet – ne žuvę sukilime. Viduramžiais Kaune už išprievartavimą būdavo baudžiama sudeginant, trečią kartą apsivogusį žmogų mirtinai užpjudydavo šunimis, o plėšiką ar žmogžudį atiduodavo nužudyti aukos giminėms."