Ukrainos savanorės apie Lietuvą: įspūdingiausi čia – žmonės

Valerija Skrypčenko ir Julija Maiboroda – Kijevo savanorių organizacijos "Maskuvalna sitka na veži" ("Maskuojamasis tinklas ant bokšto") aktyvistės. Šį pavasarį jos jau tris kartus lankėsi Lietuvoje ir rinko lėšas savo šalies kariams paremti.

Rinko finansinę paramą

Valeriją ir Juliją buvo galima sutikti Kaziuko mugėse Vilniuje bei Kaune ir žemės ūkio parodoje "Ką pasėsi... 2015". Mainais už finansinę paramą savanorės dalijo ukrainietiškus suvenyrus, rankdarbius, atributiką.

"Nustebino žmonių nuoširdumas. Mes dėkingi kiekvienam. Daugelis išgirdę "ačiū", sakė, kad tai jie mums dėkingi, nes mūsų vaikinai atiduoda savo gyvybę už visą Europą", – pasakojo Valerija.

"Maskuvalna sitka" savanorės Vilniuje surinko beveik tūkstantį eurų, už kuriuos tankų bataliono "Zvirobij" (ukr. – "Jonažolė") kariams buvo nupirkta specialių akinių apsisaugoti nuo smulkių skeveldrų ir akių  sužalojimų.

Maždaug tiek pat savanorėms pavyko surinkti  parodoje "Ką pasėsi... 2015". Kauno "Kaziuko" lankytojai paaukojo apie 2,5 tūkst. eurų. Už juos planuojama Lietuvoje nupirkti Ukrainos kariams du naudotus visureigius automobilius.

S.Tamkevičiaus dovana

Vilniuje moteris apgyvendino Ukrainos rėmimo aktyvistė Tatjana Narkevičienė. Kaune, pritarus arkivyskupui metropolitui Sigitui Tamkevičiui, jos nemokamai gyveno arkivyskupijos svečių namuose.

Prieš išvykdamos namo, ukrainietės apsilankė pas S.Tamkevičių, padėkojo už paramą ir rūpestį, o iš metropolito rankų dovanų gavo knygą "Šiluvos šventovė". "Jo akys pasako, kad žmogus daug žino ir visus myli. Tai paprastas ir tikras žmogus. Pabendrauti su juo buvo ženklas, kad mes viską darome teisingai", – po susitikimo su dvasinininku susižavėjimo neslėpė V.Skrypčenko.

Kol kas visi šių energingų moterų planai susiję su savanoryste ir paramos organizavimu. Ukrainos kariuomenė ir valstybė laikosi ant tūkstančių tokių aktyvių ir pasiaukojančių ukrainiečių pečių. Nors iki 2013–ųjų lapkričio joks pranašas to neįsivaizdavo.

Diena, pakeitusi planus

Viskas pasikeitė tą dieną, kai žinomas Ukrainos žurnalistas Mustafa Najemas savo "Facebook'o" paskyroje pakvietė visus piliečius, nepritariančius tuomečio prezidento Viktoro Janukovyčiaus, kuris nusisuko nuo eurointegracijos kurso, žingsniui, susirinkti Kijevo Nepriklausomybės aikštėje – Maidane.

Paklausta, ką veikė iki tos dienos J.Maiboroda nusišypsojo ir atsakė lakoniškai: "Esu laisvoji menininkė: aktorė, režisierė, poetė, muzikantė, bardas ir dar kas tik nori. Situacija, kai keičiasi pasaulis – kaip tik man". Julija teigia, jog tą vakarą, kai "Facebook" tinkle rado M.Najemo įrašą apie tai, kad "jeigu tūkstantis žmonių išeis į aikštę, tai turės prasmę", ji suprato esanti iš to tūkstančio.

V.Skrypčenko Maidane atsidūrė vėliau. "Gimiau Ukrainoje, tačiau daug metų pragyvenau Rusijoje, Sankt Peterburge.", – savo istoriją pasakoja Valerija. Sankt Peterburge ji gyveno iki 2010–ųjų, aštuonerius metus čia kasmet rengdavo kultūros festivalį "Ukrainietiškas pavasaris".

Kai prasidėjo įvykiai Maidane, V.Skrypčenko keliavo po Ispaniją. Nors planavo ten išbūti gana ilgai, girdėdama, kas vyksta Kijeve, 2014–ųjų sausį neišlaikė ir grįžo.

– Kaip atrodė pirmosios dienos Maidane? – pirmiausia klausiu Valerijos.

Valerija: "Nusiteikiau, jog esu savanorė ir tučtuojau imsiuosi darbo. Paaiškėjo, kad įsidarbinti savanoriu nėra paprasta. Tūkstančiai žmonių atrodė it suderintas skruzdėlynas. Po ilgų paieškų šiaip ne taip gavau darbą – nešioti šiltą maistą į tolimąsias barikadas Hruševskio gatvėje. Vėliau susibūrėme į organizaciją "Maidano mamos". Vaikščiojome su dvasininkais pas "Berkut" (Ukrainos milicijos ypatingosios paskirties padalinys, kurio pajėgos malšino Maidano sukilimą – red. past.) karius Hruševskio gatvėje. Netoli jų pozicijų veikė garsiakalbis. Jis vis kartojo: "Piliečiai, atsitraukite nuo pareigūnų, jūs pažeidžiate įstatymus..." Stengdavomės prieiti taip arti, kad kariai mus girdėtų. Kartodavau jiems: "Aš – ukrainietė, tu – ukrainietis, mes vieno kraujo ir negalime vienas į kitą šaudyti". Moterys net klaupdavosi prieš juos. Dabar suprantu, kad daugelis iš jų nebuvo ukrainiečiai. Buvo iš kažkur atvežtų – gal iš Krymo, rytinių regionų, o gal ir iš Rusijos."

Julija: "Kai pirmąsyk išgirdau iš garsiakalbių "piliečiai, nesiartinkite, jus nušaus...", pasijutau lyg būtų 1941–ieji. Iš pasakojimų žinojau, kaip tada fašistai per garsiakalbius šaukė: "Kas padėti partisanen, kabės ant supuvusi virvė. Kas padės vokiečiams, valgys bandelė–sviestas". Sąsajos su vokiečių okupacija, rėkiantis garsiakalbis, prieš rikiuotę klūpančios "Maidano mamos" – visa tai atrodė kažkoks siurrealizmas."

– Ar buvo baisu?

Julija: "Šiurpu buvo iš pradžių. Kasnakt aikštę apsupdavo "Berkut". Spėliodavome – išvaikys ar ne. Įtempčiausia naktis buvo, kai atvežė čiuožyklos tvoros konstrukcijas. Maidano centre tebuvo gal šimtas žmonių. Norint mus išvaikyti, tada buvo geriausia proga. Susikibome už parankių, apstojome centre esančią stelą ir užtraukėme "Nemirė dar Ukrainos..." (nacionalinį himną – red. past.).

Jutau tokią baimę, kokios nei iki tol, nei po to nejaučiau. Tai ne nuojauta, o sąmoningas supratimas, kad netrukus tave be gailesčio muš.

Nuramino šalia buvę vaikinai iš Vakarų Ukrainos. Vienas tyliai pasakė: "Nebijok. Jeigu kažkas nutiks, vadinasi, taip lemta. Su Dievu juk nebaisu". Jų ramybė suteikė ryžto."

– Iš pradžių Maidanas nebuvo nusiteikęs nuversti prezidento Viktoro Janukovyčiaus?

Julija: "Pirmiausia Europos aikštėje rinkosi vadinamųjų opozicijos lyderių rėmėjai. O Nepriklausomybės aikštėje būrėsi alternatyvus politikams Maidanas. Politikai vis lakstydavo pas mus, siūlydami susijungti.

Lapkričio pabaigoje į mūsų palapinę užėjo keli stambūs vyrai iš Europos aikštės. Šnekamės, o vienas ir sako tyliai: "Na ką, verčiame Janiką (V.Janukovyčių – red.)". Išsigandau, juk susirinkome į taikų pasibuvimą, o čia – "verčiam Janiką". Tada politikų ir pilietiškasis maidanai susivienijo.

Netrukus į centrą sutraukė tiek "Berkut" ir Vidaus kariuomenės pajėgų, kad viskas aplinkui atrodė juoda. Pamenu iš tos dienos linksmą epizodą. Dvi mažučiukės mergaičiukės studentės, tokios lvovietės panelytės su akinukais, prieina prie nepajudinamos "berkutininkų" sienos. Kažką pašneka su "Berkut" pareigūnais, apsisuka ir grįžta. Klausiu jų, apie ką kalbėjosi. Viena pasitaiso ant nosies akinukus ir inteligentišku, visiškai mergaitišku balsu sako: "Mes jų paklausėme, vaikinai, ar mušite mus? Sakė, kad nemuš. Mes jų dar kartą paklausėmė, ar jie tikrai mūsų nemuš. Sakė, kad tikrai nemuš". Praėjo para ar dvi, ir jie be gailesčio daužė studentus..."

– Po lapkričio 30–osios studentų sumušimo Euromaidano protestai virto Orumo revoliucija. Kaip pamenate tuos įvykius?

Julija: "Tąsyk nelikau nakvoti Maidane. Važiavome namo automobiliu, tad siūliau studentams važiuoti pas mus, pernakvoti, pailsėti. Tokią Nastią beveik įkalbėjau, tačiau prie automobilio ji apsisuko ir grįžo į aikštę. Grįžtu namo, įsijungiu internetą, o ten pranešama, kad išvaikė Maidaną. Ištiko nervinis priepuolis, rėkiu, bandau komentuoti, internetą užblokuoja. Tuo metu turėjau vienintelę mintį – emigruosiu.

Ryte sužinojau, kad dingo Nastia. Ji buvo itin pastebima, aktyvi, visada su tradiciniu ukrainietišku gėlių vainikėliu plaukuose. Pamaniau, jog prakeiksiu save, kad neįkalbėjau jos važiuoti su mumis. Tūkstančiai, milijonas, marios žmonių ėmė plaukti į aikštę. Toje jūroje išvydau Nastią, stovinčią ant vieno iš namų parapeto. Neįsivaizduojate, koks buvo džiaugsmas pamatyti ją po tos tragiškos nakties."

– Kas iš Maidano išiks giliausiai jūsų atmintyje?

Julija: "Žmonės – draugai, pažįstami, visi patriotai, kurių nežinojau esant. Ukraina išgyveno tris šviesuomenės naikinimo bangas. Galvojau, kad po rusifikacijos, holodomoro, pokario genocido, mūsų nacijos neliko. Kad dešimtmečius dauginosi tik silpnavaliai, prisitaikėliai, gebantys atsiduoti okupantams. Maidane paaiškėjo, kad šalyje išliko tvirtų žmonių, kad esame tauta, turinti tvirtą dvasią."

– Atėjo momentas, kai iš Maidano aktyvisčių tapote Ukrainos kariuomenę remiančiomis savanorėmis.

Julija: "Maidanas man pasibaigė tragedija. Po vasario įvykių ten liko palapinių, tarp jų – ir Savigynos 38–osios šimtinės, kurioje paramą kariuomenei rinko mūsų savanoriai. Maidaną tada imta sistemingai ir sąmoningai marginalizuoti. Milicija netoli stočių surinko girtuoklius, benamius, autobusais vežė juos į Nepriklausomybės aikštę, kol Savigyna neįstengė susidoroti su visa ta driskių ir girtuoklių "kariauna", o naujai išrinktas Kijevo meras Vitalijus Klyčko pareiškė, jog "nepatenkinti kijeviečiai nori išvalyti miesto centrą".
Iš pradžių mero planas neišdegė – komunalininkais perrengtų milicininkų provokaciją mūsų vyrai atrėmė. Vis dėlto kijeviečiams buvo "praplautos smegenys", ir netrukus jau "baltas pirštines mūvintys" "tituškos" (kriminalinio ir sporto pasaulio atstovai, už pinigus dalyvavę smurtinėse provokacijose prieš Maidano demonstrantus – red.) bei pareigūnai Maidaną "išvalė".

Sunku patikėti, bet Kijeve ir dabar nemokamai platinamas Putino kūmui Viktorui Medvedčukui (V.Putinas yra šio Ukrainos politiko dukters krikšto tėvas – red. past.) priklausantis laikraštis "Vesti". Jis spausdinamas didžiuliu tiražu. Jame ir kituose šaltiniuose buvo skleidžiama pozicija, jog Maidanas tapo "alkomaidanu".

Mes įsitikinę, kad vieną dieną mūsų politikai tą patį padarys ir su savanorių batalionais. Kai šie taps nenaudingi, bus sukurta ir "alkobatalionų" etiketė."

– Tačiau tuo juk viskas nesibaigė?

Julija: "38–oji šimtinė persikėlė į Kijevo tvirtovės bokštą. Rinkome pinigus, produktus, siuntėme mūsų vaikinams, kurie tuo metu, galima sakyti, nuogi ir basi saugojo šalies sienas. Vėliau ten ėmėme pinti maskuojamuosius tinklus, gaminti kitus reikalingus kariams daiktus. Ten įsikūrė ir mūsų organizacija."

Valerija: "Prasidėjus konfliktui Rytų Ukrainoje, įsiprašiau savanoriauti ligoninėn. Gamindavau servetėles chirurgams, slaugiau sužeistuosius.

Pamenu didžiulę įtampą ir kaip jos atsikratėme. Tada vienas mūsiškis – pusiau ukrainietis, pusiau indas uždainavo indiškai kažkokią lyrinę dainą. Savanorė žydaitė pasisiūlė padainuoti Izraelyje mėgstamą dainą. Tai puikus pavyzdys, kokios nevykusios Kremliaus skleidžiamos kalbos apie ukrainiečius fašistus. Drąsiai sakau, kad didžiausių Ukrainos patriotų pirmoji kalba – rusų. Kalba netrukdo iš visos širdies mylėti Ukrainos.

Su Julija susipažinome "bokšte". Ten patekau aptikusi "Facebook'e" kvietimą prisijungti prie savanorių, pinančių maskuojamuosius tinklus."

– "Maskuvalna sitka" savanoriai gamina ne tik juos?

Julija: "Tai pagrindinė veikla. Ji ir vieta nulėmė pavadinimą. Tačiau gana greitai ėmėme pinti "kikimaras" (slepiamasis tinklas–apsiaustas, naudojamas snaiperių – red.). Pirmąjį tokį kostiumą gaminome dvi savaites. Jis išėjo itin sunkus, daugiau meno kūrinys, nei apsaugos priemonė. Vėliau išmokome gaminti paprastesnį ir funkcionalesnį produktą."

– Jūsiškiame tinkle yra įvairių padalinių?

Julija: "Taip. Bene žymiausias – siuvėjos "Ukropskyje murachi" ("Krapų skruzdės"). Jas subūrė mano pusseserės Maryčka ir Ivanka. Jos siuvėjas rinko vaikščiodamos po įvairius biurus ir įžūliai įkalbėdamos netgi už save dvigubai vyresnes moteris. Savo atkaklumą aiškino paprastai: "Užuot laisvu laiku žiūrėję serialus, tegu dirba". Dabar visas šis "kontorų planktonas" noriai siuva kariams drabužius.

Mūsų tinklas neužsiima medicinos savanoryste, tačiau dalis mūsiškių savanoriauja gydymo įstaigose. Tai pats sunkiausias savanorio darbas. Ten nuovargis, įtampa, neviltis. Juk čia atvežami sužeisti mūsiškiai – be kojų, rankų, akių. Po savanoriavimo ligoninėse kitas darbas yra lyg poilsis. Su manimi dirba dar trys: žurnalistėTania, advokatė Irina ir Oksana, auginanti dvejų metukų vaiką. Mūsų tinkle dalyvauja apie tris šimtus savanorių. Jeigu įskaičiuotume vaikus, kurie mokyklose prisideda prie mūsų veiklos, tada savanorių – tūkstančiai."

– Ar jūsų organizacijoje darbuojasi tik moterys ir vaikai?

Julija: "Dauguma – moterys, tačiau prisideda ir vyrai. Vaikai pina tinklus mokyklose. Ir ne tik Kijeve, bet ir Slovjanske (Donecko sritis). Vaikučiai mokyklose taip pat daro kitus dirbinius – apyrankes, suvenyrus, pakabukus, žaislus, piešia piešinius, rašo laiškus kariams."
– Kas labiausiai motyvuoja dirbti be atlygio?

Julija: "Nenusakomas jausmas, kai grįžta mūsų kariai ir papasakoja, jog priešai nepastebėdami perėjo per kelis metrus. Po to pini nuo ryto iki vakaro, nes suvoki, kad tai tikrai gelbsti gyvybes."

– Savanoriai juk turi pirmaeilį darbą?

Julija: "Taip, dauguma aukoja laisvalaikį. Nemažai jų dirba pagal laisvą grafiką. Be atlygio dirba ir studentai, bedarbiai, pensininkai."

– Iš kur ryšys su Lietuva?

Julija: "Mūsų vadovės Tatjanos Naumenko senelis lietuvis, ji turi giminių Lietuvoje. Čia  susipažino su J.Ohmanu. Jis ėmė vežti paramą ir mums. Vėliau prisijungė "Pagalbos sparnas", kiti lietuviai bei jų organizacijos."

Valerija: "Ant mūsų būstinės fasado kabo didžiulė Ohmano atvežta Lietuvos vėliava."

– Julija, jūs lankėtės Lietuvoje jau anksčiau. Kokį įspūdį tada paliko mūsų šalis?

Julija: "Prieš kelerius metus su draugais apvažiavome visą Lietuvą. Įspūdį paliko labai žemas dangus. Tą žemą dangų pamatėme ir M.K.Čiurlionio paveiksluose, kai lankėmės jo muziejuje Kaune."

– Šių dienų įspūdžiai turbūt nesusiję su gamta ir menu?

Valerija: "Įspūdingiausi čia žmonės. Galiu apie juos kalbėti ir verkti. Čia mūsų broliai – žmonės, kurie mus priėmė, sutiktieji gatvėje, apsilankiusieji mugėse. Net nesupratome, kaip aplink mus susiformavo palaikymo grupė: nauji draugai padėjo mums mugių stenduose, aludaris Arūnas vaišino gira ir alumi, kai kurie žmonės atnešdavo maisto, arbatos, palaikė geru žodžiu. Dar Vilniuje, kai pasibaigė antsiuvai su užrašu "Ukrop", vilnietis Julius nemokamai pagamino naujų. Fotografas Algimantas surengė ekskursijas po sostinę ir po Kauną."
Julija: "Labai maloniai nustebino žmonės iš ukrainiečių diasporos. Vienam padovanojame Ukrainos vėliavą. Jis nusiėmė kepurę, gatvės viduryje atsiklaupė ir ėmė ją bučiuoti."

– Ar Vilnius ir Kaunas pasirodė skirtingi?

Julija: "Kaune nebuvo jokios įtampos, žmonės supranta, kas vyksta Ukrainoje.Vilniuje susirinko  didesnė minia, tačiau prieiti žmones reikėjo raginti aktyviau. Sostinėje susidraugavome su mugės koordinatore Vilma, kuri kvietė vėl atvažiuoti, žadėjo padėti mums nuvykti į muges Lenkijoje ir Estijoje."

Valerija: "Abiejuose miestuose labai daug gerų žmonių, bet kauniečių nuoširdumas sužavėjo.  Kaune dieną prie mūsų priėjo gal kokių dešimties metų mergaitė. Kartu atsivedė močiutę. Mergaičiukė tokia švelnutė, miela, su akinukais, iškilmingai atsidarė piniginę ir ištiesė mums sutaupytus 20 eurų. Tai matydami, verkti vos nepradėjo ir šalia buvę vyrai. Padovanojome jai Ukrainos vėliavą. Po pusvalandžio ji grįžo ir atnešė gėlytę.

Tą dieną vienas jaunas vyras ilgai stovėjo netoli mūsų, stebėjo, klausėsi. Pagalvojome – vietinis "vatnikas". Laukėme karštos diskusijos, tačiau po kelių minučių jis padavė 50 eurų. Susipažinome ir padovanojome jam ukrainietišką tortą. Evaldas vėl parėmė mus atvykęs į žemės ūkio parodą."

Julija: "Kaune mane pakvietė pagroti scenoje gitara ir padainuoti. Vienu momentu ten atsirado vedėjas, kuris kartu užtraukė ukrainietišką "Červonu rūtu". Ko gero, jei kokią idėją būtume sugalvoję Kaune, čia mums būtų ją padėję realizuoti."

– Julija, didžioji jūsų repertuaro dalis – patriotinės arba "maidaniškos" dainos. Ar jūsų dainaraštis seniai toks?

Julija: "Dauguma – vaikystės dainos iš Žytomyro regiono. Dainuodavau jas, kai mokiausi groti gitara. Po to dešimtmečius laikiau jas atmintyje. Maniau, kad mūsų nacijos nėra, ir dainos atrodė lyg istorinis pirmykščių žmonių palikimas. Prisiminiau jas Maidane. Dabar jos vėl aktualios ir prasmingos."