S. Čiapo vairuotojo našlė prisimena kraupią tragediją

Našlės kerštas

Na, o žuvusio S.Čiapo vairuotojo V.Varno našlė Alma nuolat prisimena šią kruviną šeimos tragediją. Daktarų gaujos teismo procesai, kuriuose buvo minimas ir jos vyro V.Varno nužudymo fragmentas, senokai pasibaigė, tačiau našlės kerštas tebesitęsia – moteris iš vilijampoliečių, kurie vienaip ar kitaip buvo prisidėję prie šios dvigubos žmogžudystės sumanymo ir globojo du iš Baltarusijos atvykusius samdomus žudikus, stengiasi išsireikalauti teismo priteistą sumą – beveik 45 tūkst. eurų kompensaciją. Ji skirta A.Varnienei moralinei ir civilinei žalai atlyginti.

"Nei aš, nei mano vaikai nesame viešumos mėgėjai, tačiau savo istorija norėčiau atkreipti dėmesį žmonių, kurie galbūt irgi yra patekę į tokias pat keblias gyvenimiškas situacijas. Aš jau gal ir nesulauksiu, bet norėtųsi, kad bent vaikams būtų atlyginta teismo priteista suma", – kalbėjo vyro netekusi kaunietė.

Atrodė, kad susitikimas su šių eilučių autoriumi A.Varnienę tarsi įkvėpė. Po išsamaus pašnekesio su žurnalistu, Alma pasiryžo kovoti, kad jos vyro žudikų užsakovai būtų nubausti bent finansiškai – senus advokatus pakeitė naujais ir visomis išgalėmis iš senųjų Daktarų veteranų žada išsireikalauti teismo priteistus pinigus. Minėtą sumą ji mėgina išgauti per antstolius. Alma neslepia, kad viskas juda ne taip greitai, kaip jai norėtųsi.

Nemėgsta viešumos

Antrą kartą po daugybės metų tylos Alma pagaliau sutiko pasikalbėti apie savo gyvenimą po lemtingo 1996-ųjų balandžio ryto. Ji yra 40 metų dukters ir 36-erių sūnaus motina. "Kadangi nelaikau savęs įžymybe ir nenoriu reklamuotis šių dramatiškų įvykių fone, tad viešumoje niekada nemėgau vaidentis. Iki šiolei esu davusi vienintelį interviu žurnalistams, kai buvo minimos mano vyro ir S.Čiapo mirties metinės", – taip pradėjo atvirą pašnekesį A.Varnienė.

Dabar moteris uždarbiauja Vakarų Europos šalyse – prižiūri sunkiai sergančius senjorus ir tvarko nuosavus namus bei butus. Atsikvėpti dažniausiai skuba į gimtąjį Kauną. Sugrįžusi į gimtinę ji vengia žmonių, kurie vis prisimena senas istorijas.

Darbštumu ir optimizmu trykštanti Alma atsitiktinai šių eilučių autoriaus buvo sutikta Kaune ir paprašyta pasidalyti anų laikų išgyvenimais. A.Varnienė teigė, kad bando pamiršti siaubingus gyvenimo metus, tačiau mano, kad žmogus tokių išgyvenimų niekada visiškai nepamiršta. Nepaisant to, ji per susitikimą atrodė gana gyvybinga ir gerai nusiteikusi.

Kai Almos paklausiau, kas jai padėjo po skaudžios netekties grįžti į gyvenimą, S.Čiapo vairuotojo našlė atsakė: "Tuo metu stengiausi apie tai negalvoti. Žinojau, yra vaikai: vienas turi baigti studijas, kitas – pradėti studijuoti. Stengiausi dėl jų ateities. Vydavau nuo savęs pačias blogiausias ir niūriausias mintis. Buvo metas, kai Sigitas finansiškai rėmė mano dukters mokslus. Ji baigė privatų koledžą. Paskui buvo planų pratęsti studijas, norėta ją išsiųsti į užsienį, bet, deja, ta mokykla bankrutavo. Gyvenimas nėra toks baisus, kaip atrodo pirmą nevilties akimirką. Jei pasiduosi – išduosi ir žuvusį vyrą, ir praeitį. Jei tik dejuosi – atsibosi ne tik savo vaikams, bet ir visiems aplinkui esantiems žmonėms. Taigi, aš norėjau gyventi toliau, dirbti, pamatyti pasaulį. Man liko abu suaugę vaikai, aš džiaugiuosi jų gyvenimu. Smagu matyti anūkus. Darbas man suteikė stiprybės, ištvermės ir gyvenimo ugnies."

Atgulė greta

Dažnai kursuodama maršrutu Kaunas–vokiškai kalbančios Europos šalys, Alma jaučiasi patenkinta ir dėl to, kad nereikia visą laiką praleisti gimtajame mieste ir net ne savo noru sugrįžti į niūrią praeitį. Prisiminimai dažniausiai sugrįžta tada, kai drauge su dukterimi važiuoja tvarkyti kadaise nuo banditų kulkų kritusio vyro V.Varno kapo, esančio Karmėlavos kapinėse.

1996-aisiais tarsi siaubo filme, kai kone kasdien šalies gatvėse siautėjo nusikaltėlių grupuotės, aidėjo šūviai ir sprogo bombos, žiauriai sušaudytas A.Varnienės vyras Vincas buvo palaidotas šalia S.Čiapo. Abiejų nužudytų vyrų kapai yra atskiri, tačiau juos jungia bendras paminklas, kurį, praėjus metams po laidotuvių, suprojektavo ir pagamino žymus kaunietis architektas Antanas Algimantas Sprindys.

"Su S.Čiapo našle Jolanta paskutinį kartą matėmės praėjus  metams po tragedijos, kai susitikome aptarti vyrų kapams statomo paminklo reikalų, – pasakojo Alma. – Nuo to laiko Jolantos nesu mačiusi. Tiesą sakant, net nežinau, ką ji šiuo metu veikia. Bet su senyvo amžiaus, tačiau aštraus proto Sigito motina iki šiol pasiskambiname, pasišnekučiuojame įvairiomis temomis. Kadangi ji sunkiai juda ir neretai serga, neturi galimybės dažnai lankyti sūnaus kapo. Mes su dukra į kapines nuvykstame ne tik per Vėlines ar per Vinco gimtadienį, bet kaskart suradusios laisvesnę minutę, kone kiekvieną savaitę. Kai manęs nebūna Lietuvoje, kapą prižiūri duktė. Kartais patvarkome ir šalia esantį Sigito kapą."

A.Varnienės pasiteiravau, kodėl juos buvo nuspręsta palaidoti vieną šalia kito.

"Kiek atsimenu, vadinamieji mafijos laikai buvo gana audringi, todėl mūsų nužudytų vyrų laidotuves prižiūrėjusi tuometė teisėsauga stengėsi viską kontroliuoti. Laidotuvių dieną pritrūko policininkų, kurie užtikrintų tvarką. Tomis įtemptomis dienomis niekas negalėjo mūsų tinkamai apsaugoti, todėl buvo nutarta skubiai palaidoti ir Vincą, ir Sigitą kartu tose pačiose kapinėse. Pamenu, sūnus sakė pastebėjęs, kaip mašinose sulindę gėrė Apsaugos policijos darbuotojai, kuriems buvo pavesta sergėti gedinčius artimuosius ir kapinėse susirinkusius žmones. Šarvojimo ir laidotuvių laikas, ilgesnis dėl švenčiamų Velykų, labai mus išvargino", – A.Varnienė smulkiai įvardijo aplinkybes, dėl kurių vienas šalia kito tada, prieš du dešimtmečius, atgulė mafiozų pasiųstų žudikų nušautas verslo magnatas ir jį iki pat mirties ištikimai lydėjęs vairuotojas.