Neeilinė šuns gelbėjimo operacijos ir pilietiškumo istorija

Tempė šulinio link

Vos pradėjus temti, pakilo šaltas, kiaurai per drabužius besiskverbiantis vėjas. Tokiu niūriu metu Garliavoje, prie Dobilų gatvės 8-ojo namo, pasirodė vien sportine apranga vilkintis smulkaus sudėjimo vyras. Jis skubiai tempė paskui save nedidelį, panašų į taksų veislės rusvos spalvos itin trumpo plauko šunelį. Vyras tempė jį stačiu šlaitu žemyn, upelio link, kur įrengta gal 4 m skersmens vandens lygio reguliavimo šachta, panaši į gigantišką šulinį.

Į šachtos dugną kliokiantis Maišiaus upelio vanduo iš šio hidrotechninio įrenginio patenka į 1 m diametro ir kelių dešimčių metrų ilgio gelžbetoninį vamzdį (pralaidą), nutiestą po užtvanka. Tas vamzdis pasirodo išorėje anapus užtvankos, upelio vagoje. Kodėl taip smulkiai aprašome vietovę, į kurią už pavadėlio buvo tempiamas šunelis?

Įtarimą sukėlė elgesys

"Jei ne tas skubėjimas, aš nebūčiau kreipęs dėmesio į tą vyrą – maža kas išveda šunelius pasivaikščioti, bet būtent dėl to skubėjimo upelio šlaitu žemyn man kilo įtarimų ir aš pradėjau telefonu filmuoti. Kai vyras pakilo su šuneliu ant šulinio šachtos dangčio, mano įtarimas, kad čia kažkas negerai, dar labiau sustiprėjo.

Ir iš tiesų – netrukus vyras pasilenkė ir švystelėjo šunelį su pavadžiu į šulinio šachtą, kurios sienose prie dangčio yra daug prastai apsaugotų nuo patekimo į vidų ertmių. Akimirksniu supratau, kad vargšas gyvūnas per vieną tokią ertmę nuskriejo į beveik 4 m gylio šachtos dugną, kuriame garmėjo upelio vanduo. Mano širdis apmirė..." – pasakojo įvykį fiksavęs vietos gyventojas.

Sulaikė, filmavo

Pasak pašnekovo, jis stebėjo, kaip vyras, atlikęs savo juodą darbą, ramiai pradėjo kilti upelio šlaitu aukštyn. "Nufilmavau, kaip jis grįžta be šunelio. Pasitikau jį ant šlaito viršaus, užkalbinau, klausiau, kodėl jis taip pasielgė su šuneliu. Vyras, kad ir kaip keista, nemelavo – iškart prisipažino, kad seniai norėjęs jo atsikratyti. Net buvo apie 10 km nuo namų nuvežęs ir paleidęs, bet šunelis po kiek laiko vis vien grįžo atgal. Tada nutarė dar kartą pamėginti jo atsikratyti.

Vyras negalėjo atsakyti į klausimą, kodėl norėjo atsikratyti šunelio. Todėl pagalvojau, kad tam žmogui kažkas negerai ir daugiau nieko jo neklausinėjau. Tvirtai suėmęs jį, iškviečiau policiją", – pasakojo įvykio liudininkas.

Girdėjo šunelį lojant

Atvažiavo du policijos ekipažai. Vienas, apklausęs liudininką, išsivežė šunelio šeimininką, o įvykio vietoje liko kitas ekipažas – policininkas su jauna policininke.

"Pasirodo, tai buvo tyrėjai, bet aš nežinojau nei jų pavardžių, nei iš kur jie. Tik galiu tvirtai pasakyti: policininkas atkakliai gal dvi valandas darė viską, kad šunelis, kurio beviltiškas lojimas kartais dar pasigirsdavo iš šulinio ar iš vamzdžio, būtų išgelbėtas. O išgelbėti buvo sunku: vandens lygis vamzdyje buvo labai aukštas, bet šunelis, iškėlęs galvą virš vandens, galėjo dar kvėpuoti, tačiau man buvo neaišku, kodėl jis neplaukė pasroviui vamzdžio pabaigos link", – pasakojo Ernestas.

Gyrė policininką

Policininkas netrukus iškvietė ugniagesius. Šie, apžiūrėję vamzdį, pasakė negalį lįsti vidun be specialios aprangos. Mat reiktų nerti po vandeniu gal 15–20 m. "Stebėjau, kaip policininkas, apmąstęs situaciją, kažkam paskambino. Atrodo, Garliavos seniūnei. Policininkas jos paprašė atsiųsti žmogų, kuris žinotų, kaip sustabdyti į vamzdį srūvantį vandenį.

Netrukus atvažiavo seniūnės atsiųstas žmogus. Apžiūrėjęs įvykio vietą, jis iškvietė kažkokią darbininkų brigadą. Ši užsuko šulinio šachtoje sklendę, ir vanduo vamzdyje pradėjo slūgti. Vyrai išvalė upelio suneštas į pralaidos galą šiukšles, šakas, o policininkas dar kartą iškvietė ugniagesius. Šį kartą jie atvažiavo vilkėdami neperšlampamais drabužiais ir, įlindę į vamzdį, ištraukė šunelį, – tiek galiu papasakoti ir dar kartą pabrėžti: jei ne policininko atkaklumas ir žmoniškumas, šunelis būtų pražuvęs tame vamzdyje", – įsitikinęs nusikaltėlį sulaikęs ir jo keturkojės aukos gelbėjimo operaciją stebėjęs Ernestas.

Seniūnija sureagavo

Pasak Kauno rajono savivaldybės Garliavos seniūnijos specialisto Skirmanto Nominaičio, kai iš įvykio vietos paskambinęs seniūnei Nijolei Tarvydienei policijos pareigūnas paprašė pagalbos, seniūnė dėl to kreipėsi į jį, kuruojantį komunalinį Garliavos ūkį. "Aš greitai nuvažiavau prie Maišiaus upelio antro tvenkinio užtvankos šachtos. Būtent į ją buvo įmestas šunelis.

Nuvykęs radau policininką ir kelis vietos gyventojus. Žinojau, kad šachtos gylis – maždaug 4 m. Jos dugne stipriai sūkuriuoja vanduo, nes upelio vanduo veržiasi į šachtą pro atidarytą sklendę ir sūkuriuodamas bėga iš šachtos tolyn vamzdžiu į kitoje keliuko pusėje esančią upelio vagą", – pasakojo S.Nominaitis.

Šuo įstrigo pralaidoje

Nuo šulinio šachtos vamzdis (pralaida), paklotas po žeme, išlenda iš po jos tik gal už 20 m nuo šulinio. Nors tekančio į šachtą vandens lygis Maišiaus upelyje nebuvo aukštas, tačiau pralaidoje  tą vakarą jis tekėjo beveik visu jo perimetru.

"Neįsivaizdavau, kaip galėjo likti gyvas šunelis, vandens srovės nuplukdytas į tą pralaidą. Bet šuns lojimas retsykiais pasigirsdavo, ir policijos pareigūnas pasakė, kad šitaip palikti negalima – reikia gyvūną ištraukti iš tos pralaidos, beveik užpildytos srūvančiu vandeniu. Policininkas pasiteiravo manęs, ar būtų įmanoma sustabdyti vandens tekėjimą vamzdžiu – tada ugniagesiams būtų lengviau į jį patekti", – prisiminė S.Nominaitis.

Padėjo "Verslo bitės"

Įvertinęs situaciją, S.Nominaitis paskambino darbų vykdytojui Linui Tarimui, kuris dirba bendrovėje "Verslo bitės", vykdančiai įvykio teritorijoje Garliavos parko kūrimo darbus, renovuojančiai užtvankos šachtą (šulinį). Iš bendrovės netrukus atvyko Julius Puodžiūnas su darbininkais Rimu Mekšraičiu, Arvydu Valentėliu ir Mariumi Kajoku. Kadangi jau buvo tamsu, policijos pareigūnai švietė jiems nešiojamaisiais žibintais. Darbininkai specialiu raktu užsuko sklendę ir vanduo iš šachtos nustojo veržęsis į vamzdį. Tada darbininkai ėmėsi darbo prie užtvankos ištakų Maišiaus vagoje.

"Verslo bičių" darbininkams talkino vietos gyventojai. Vamzdžio gale susikaupusios šiukšlės, šakos buvo greit ištrauktos ir vanduo pradėjo srauniau bėgti iš vamzdžio į upelį. Tada policijos pareigūnas antrą kartą iškvietė ugniagesius. Šie atvyko apsirengę neperšlampamais drabužiais, ištraukė šunelį iš vamzdžio. Manau, kad didžiausios padėkos gyvūno gelbėjimo operacijoje nusipelnė policijos pareigūnas, beveik dvi valandas nesitraukęs iš įvykio vietos, ir padaręs viską, kas nuo jo priklauso, kad šunelio gyvybė būtų išgelbėta", – tvirtino S.Nominaitis.

Prieš egzekuciją išmaudė

Visi trys šlapi, bet laimingi išlipome iš vamzdžio, kur mus pasitiko besišypsantys žmonės.

Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Garliavos komandos II pamainos vadas Tomas Židonis į įvykio vietą atvyko su kolegomis Gediminu Bajorėnu, Ramūnu Staniuliu, Kazimieru Kėvalu. Anot R.Staniulio, į vamzdį, kuriame gal tik trečdalį jo tūrio užėmė vanduo, įlindo drauge su kolega Gediminu.

"Aš jam šviečiau prožektoriumi. Abu pamatėme gal už 15 m nuo vamzdžio angos pradžios šuns siluetą. Jis stovėjo vandenyje, tačiau priekinėmis letenėlėmis buvo atsirėmęs į vamzdžio sieną, neapsemtą vandens. Pasiekęs šunelį, Gediminas jį paėmė, ir šunelis iškart prigludo prie savo gelbėtojo. Visi trys šlapi, bet laimingi išlipome iš vamzdžio, kur mus pasitiko besišypsantys žmonės. Įdomu tai, kad beveik dvi valandas šaltame nešvariame upelio vandenyje mirkęs šunelis gardžiai kvepėjo. Matyt, šeimininkas jį prieš egzekuciją buvo išmaudęs su šampūnu", – spėliojo R.Staniulis.

Mirta yra mylima

Anot T.Židonio, atliktu darbu ir gyvu šuneliu džiaugėsi visi pamainos vyrai. "Juolab kad mes pasiėmėme jį su savimi į būstinę, kur šunelis – pasirodo, tai buvo kalytė – atkuto, apdžiūvo, pradėjo glaustytis apie mūsų kojas, vizginti uodegą. Siūlėme jai maisto, bet Mirta – taip ją pavadinome – neėdė. Matyt, dar nebuvo atsipeikėjusi po patirto streso. Po valandos atvažiavo policijos pareigūno iškviesti "Nuaro" darbuotojai ir išsivežė šunelį į prieglaudą.

Kitą dieną šios gyvūnų globos tarnybos feisbuke skaitėme informaciją apie išgelbėtą Mirtą – jai buvo paliktas mūsų parinktas vardas. Sužinojome, kad tai sveika, vos metukų kalytė, kad jai bus parinkti ją mylėsiantys šeimininkai. Būtent to mes labiausiai jai, tiek daug kentėjusiai, linkėjome ir džiaugiamės, kad Mirta jau gyvena jautraus žmogaus namuose. Bent taip mums buvo paaiškinta, kai pasiteiravome "Nuare", koks jos likimas", – aiškino T.Židonis.

Santūrusis policijos pareigūnas

Atlikau pareigą, ir tiek. Juk policijos devizas: ginti, saugoti, padėti.

Kauno rajono policijos komisariato 1-ojo veiklos skyriaus vyresnysis tyrėjas Gintaras Karlauskas, vadovavęs šunelio gelbėjimo operacijai, nedaugžodžiavo: "Tai kad nežinau, ką čia apie save, patekusį į tokią situaciją, pasakoti. Atlikau pareigą, ir tiek. Juk policijos devizas: ginti, saugoti, padėti. Tai ir padėjome. Klausiate, kas svarbiausia priimant sprendimus susiklosčius tokioms situacijoms? Manau, kad žmogiškumas ir darnus komandinis darbas. Argi galima nepadėti silpnesniam už save?"

Kalbintas Kauno rajono policijos komisariato viršininkas Aleksejus Chraminas, išgirdęs daug gerų žodžių apie vyresnįjį tyrėją G.Karlauską, nenustebo: "Tai ne kartą už gerą tarnybą įvairiais apdovanojimais įvertintas pareigūnas. Malonu ir tai, kad neseniai tyrėja dirbanti Guoda Žilinskaitė gerai jam talkino ir turėjo puikų pavyzdį, kaip reikia elgtis esant tokioms situacijoms", – sakė A.Chraminas.

Šunelio šeimininkui pasisekė

Pasak Kauno apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus prokurorės Onos Kandrotienės, ikiteisminis tyrimas dėl žiauraus elgesio su šuneliu, nesant nusikaltimo, numatyto baudžiamojo kodekso 310 straipsnio 1 dalyje, požymių, buvo nutrauktas. Mat siekiant atriboti administracinės ir baudžiamosios atsakomybės ribas, nuo 2015 m. liepos 15 d. pagal baudžiamąją teisę žiaurus elgesys su gyvūnu, jo kankinimas yra laikomi kaip viena veika, kuri visais atvejais siejama su padariniais ("jeigu dėl to gyvūnas žuvo arba buvo suluošintas").

Taigi, baudžiamajai atsakomybei už žiaurų elgesį su gyvūnu atsirasti būtini atitinkami (gyvūnas žuvo arba buvo suluošintas) padariniai. Garliavoje gyvenantis ir anksčiau neteistas 38 metų bedarbis, mėginęs atsikratyti savo šuns, prokuratūroje teigė neturėjęs tikslo jo pražudyti – tikėjo, kad jis išplauks.

Pamoka kitiems

Kažin ar būtų Mirta likusi gyva, jei ne įvairių tarnybų bendros pastangos ją gelbėti? Nutraukus teisminį tyrimą, Kauno apylinkės teisme pradėta administracinė teisena dėl žiauraus elgesio su gyvūnu, gyvūno kankinimo, kai dėl to gyvūnui grėsė žūtis ar suluošinimas. Mirtos buvusiam savininkui už tokį elgesį gresia didžiulė bauda – iki 1 750 eurų.

Šis įvykis ir jo padariniai tebūnie pamoka tiems, kurie mėgins tokiu ar panašiu būdu atsikratyti savo keturkojo augintinio – visuomenė ir įvairios tarnybos tikrai neliks abejingi tokiam elgesiui.